Kategorija: Žmonės ir gyvūnai

Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

  By , ,

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, „ai, kada nors, kitą sykį”. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

  By ,

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

  By ,

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

  By ,

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo”, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau

Sveikatos krepšelis katei inkstininkei

  By ,

Mano karta, į mokyklą ėjusi jau laisvoje Lietuvoje, dažniausiai nežino, ką reiškia tarybmečiu buvęs populiarus žodis „kombinuoti”. Kombinuoti, kiek suprantu, reikšdavo „gauti negaunamą ir suveikti nesuveikiamą”. Man mūsų katės Juozapo (gydytojų vadinamos tiesiog stebuklu) dėka teko išmokti kombinuoti – jai gaunu kelių pavadinimų vaistus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje ir kurių taip paprastai neparsisiųsi. Šįsyk pateikiu išsamų Juozapo sveikatos „krepšelio” sąrašą. Tą sąrašą parašiau laiške tokia proga. Vieną savaitgalį vežėm į kliniką kitą mūsų katę, juodukę Bimbo, ir viena gydytoja pamačius mus iškart pasiteiravo, o kaip gi Juozapas. Sakiau, kad labai gerai, ypač pradėjus duoti maisto papildų. Ji domėjosi, kokių konkrečiai duodam, ir aš pažadėjau parašyti laišką su pavadinimais. Dalinuosi laišku su tais, kas taip pat namus ir širdį dalinasi su katinais inkstininkais. Galbūt kažkam bus naujos informacijos arba idėjų, ką dar galima padaryti dėl murkiančio šeimos nario. „Sveiki! Savaitgalį gydytojai Vidai pažadėjau parašyti maisto papildų, kuriuos duodam savo katei, pavadinimą. Galbūt… Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

  By ,

UAB „Bebradirba” greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba” lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba” – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys! Skaitykite toliau

Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!

  By ,

Įsivaizduoju klikbaitines portalo antraštes, pagal klikbaitiškumą: „Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!” „Vasarotojai pritrenkti: rado išniekintą pušynėlį (nuolat atnaujinama)” „Jaunų ūkininkų sodybą nusiaubė svečias: pamatyk nuotraukas pirmas!” Iš tiesų neseniai socialiniame tinkle įkėliau tokią nuotrauką: Ir prirašiau: Čia dar vienas gamtos stebuklas. Trisdešimt metų Žemėje nugyvenau nežinodama tokio dyvo, ir tik prieš kelerius metus išsiaiškinau. Žodžiu, mūsų pačių sodintam pušyne vis matydavau šiškų (liet. kankorėžių), suverstų vienon krūvon. Maniau, tėvai. Ale kodėl jie tas šiškas vienan daiktan vis sudeda? – ėmė rastis smalsumas kažkurią vasarą. Galop užklausiau. – Ilze, ČIA PAUKŠČIAI! Čia paukščiai taip padaro! – Nu baikit bajerius, – sakau. – Kodėl jie turėtų tas šiškas nešt į vieną vietą? Tipo TVARKOSI? – Ilze, jie įspraudžia šišką į medžio žievę, kad tvirtai laikytųs, ir išlesa, kas ten jiems skanu. – A cha cha cha! – labai juokiausi. – Ta prasme, gi ne balandžio pirma! – Pažiūrėk pati!… Skaitykite toliau

Apie dalinimąsi viltimi

  By ,

Šiandien kaip dar niekad suprantu, kokį didelį svorį turi mus pasiekianti informacija ir kaip stipriai ji keičia nusiteikimą, ketinimus, valią ir veiksmą. Pasidalinusi mūsų šeimos apsisprendimu gydyti katę Juozapą, o ne „migdyti” ją, sulaukiau daug atsiliepimų. Dalis žmonių apgailestavo, kad patys pasidavė veterinarų spaudimui „migdyti” gyvūną, dalis rašė apie jau iškeliavusius keturkojus draugus. Dalis protino ir siūlė neturėti vilčių. O dalis žmonių man ir kitiems skaitytojams dovanojo tai, kas nenuperkama, nenugvelbiama, nepavagiama, neparsisiunčiama iš interneto, ko negalima užsisakyti jokioje pasaulio parduotuvėje, netgi turint neribotas finansines galimybes. Viltį. Juk yra didžiulis skirtumas, ką gauname dovanų – viltį ar baimę. Yra didžiulis skirtumas, ką teikiame kitiems. Kartais nepagalvoję, kartais sąmoningai. Kartais iš įpročio. Geras įprotis būtų – dovanoti viltį, ar ne? Būtent tai ir norėčiau paversti savaime suprantama tradicija – dalijimąsi viltimi, o ne baimėmis ir panika. Todėl dalinuosi keliais savo skaitytojų komentarais su kitais žmonėmis, kuriems galbūt vieną dieną pritrūks vilties slaugant… Skaitykite toliau

Idėja besirūpinantiems kačių sveikata

  By

Šis tekstas buvo pasirodęs mano kačių FB puslapyje, juo dalinausi norėdama kitus kačių draugus informuoti apie galimus kačių ligų simptomus ir papasakoti vieną mano pačios sugalvotą, tačiau labai pasiteisinusį būdą paimti mėginį tyrimams, jei katė yra labai išdykusi ir visiškai nesutinka būti tiriama. – Apie keturis mėnesius dzeno pratybų – Žiūriu į Bimbo kraują ir juodus pūkus ant veterinarinės klinikos grindų, ir prisimenu, kaip viskas prasidėjo. Rugsėjo galas, mes grįžę iš atostogų, ir staiga suprantu, kad kažkas ne taip. Tiesiog suprantu. Negaliu to paaiškinti – vėliau veterinarai labai stebėjosi, kaip aš galėjau taip anksti suprasti, kol nebuvo jokių rimtesnių simptomų, tačiau akimirką mane pervėrė žinojimas, kad kažkas ne taip. Kažkas buvo jos snukutyje. Tada žiūriu – Bimbo šonas išplikęs, žiūriu toliau – išplikęs pilvas… Paimu ją ant rankų ir jaučiu, kad ji visa sulysusi, lengva. Klūpau apsikabinusi juodą padarėlį ir pradedu verkti, o D., kaip visada, yra mūsų namų protas: –… Skaitykite toliau