Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai.
Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai.
Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje „prieš iš tiesų” pabundant būsenoje tarp sapno ir budrumo, staiga ėmiausi kitokio darbo.
Puoliau analizuoti lietuvių literatūrą, kurią privaloma (ar buvo privaloma) perskaityti mokykloje, ir greit (juk sapnuose daug kas vyksta greičiau) pergalingai (mintyse) sušukau: tenka pripažinti, kad neveikia visi tie „Kliudžiau” ir „Brisiaus galai”. Arba veikia, deja, atvirkščiai.
Nežinau, kaip jums, man mokykloje tie kraupūs kūriniai buvo privalomi – ir ne bet kur, o pradinėje. (Būtų įdomu sužinoti iš užsienio lietuvių, ar kitose šalyse pradinukai taip pat yra „auklėjami” tokio žiaurumo kūriniais.)
Suprantu, kad tie kūriniai teoriškai (būtent – teoriškai) turėjo auklėti vaikus, skatinti juos mylėti ir gerbti gyvūnus, skiepyti atsakomybę už silpnesnį. Tačiau ar nėra taip, kad namuose – meilės, galvoje – suvokimo stokojančiam, vertybinio pamato neturinčiam vaikui tokie kūriniai bus ne pamoka, o scenarijus? Juodas scenarijus, ką galima daryti su kita gyva būtybe.
Ir ką turime tikrovėje? Lietuvą periodiškai sukrečia nustekentų, badu numarintų ar piktybiškai, psichopatiškai nukankintų gyvūnų istorijos.
Taip, ir gyvūnų gelbėjimus sapnavau turbūt dėl vakarykščio reportažo, kurio vos anonsą išgirdusi įtraukiau galvą (bandžiau užsikimšti ausis pečiais, nes rankos buvo šlapios nuo indų plovimo) ir skuodžiau iš virtuvės, prašydama D. perjungti žinias. (O jis taip džiaugėsi, pajungęs jas per projektorių.) Nes žiniose – dar viena nukankinta katė… O aš per silpna susidurti su tokia informacija post factum, žiūrėti tokius kadrus, nes jie persekios mane dar ilgai, o pakeisti – atgaline data – jau nebegalėsiu nieko. Liks tik bejėgystė.
Atrodė, pasprukau iš svetainės, D. išjungė žinias, ir aš visa tai pamiršau. Tačiau greičiausiai, kažkur pasąmonėje, nesilioviau klausti „kodėl?” Kas Lietuvoje vyksta, kad žmonės geba būti tokie žiaurūs su gyvūnais? Vaikais? Vieni kitais? Ir pačiais savimi?
Ir, matyt, prie šių klausimų grįžau sapnuose.
Aš tikrai suprantu, kad nuo kelių apsakymų niekas nepasidaro žiaurus.
Ir niekas nepasidaro geru žmogumi nuo kelių kitokių tekstų.
Žinau, kad dabar kai kurie pradinukai jau yra pažindinami su gyvūnų prieglaudų veikla, kai kurie jų net renka joms pinigus per kalėdines muges. Žinau, kad vyksta skaitymo su gyvūnais pamokos.
Aš manau, kad tai ir yra tikrasis kelias į kitokį santykį su gyvūnu – per jo pažinimą, per patyrimą, per realią pagalbą jam. O ne per žiaurių senobinių tekstų skaitymą. Paaugs, gebės suprasti, atskirti – tegul skaito. O kol vaikas yra mažas – kam jam krauti į tą mažą jo puodynėlę skausmą ir prievartą?
Ar aš pati išmokau mylėti ir gerbti gyvūnus iš „Brisiaus galo” ir „Kliudžiau”? TIKRAI ne.
Išmokau mylėti ir gerbti gyvūnus, matydama meilę ir pagarbą gyvai būtybei savo vaikystės namuose. Mačiau slaugomus, gydomus gyvūnus, ir mažus, ir didelius: nuo žiurkėnų, jūrų kiaulyčių ir vėžlių, iki kačių ir šunų. Mačiau situaciją, kai daug kas būtų migdęs šunį, o mes iki paskutinės sekundės ieškojome kitokio sprendimo. Ir jį radome. Ir šuo gavo antrą gyvenimą. Tiesą sakant, tąsyk gavo jau trečią gyvenimą, nes prieš tai jau sykį tą šunį buvo siūloma migdyti dėl neva nepagydomos ligos. Kurią užsispyrę mano tėvai išgydė. Nes mes visi labai mylėjom tą šunį. Ir darėme viską, kas mūsų valioje.
Aš mačiau ir patyriau tai, ką reiškia mylėti gyvūną ir paversti tą meilę veiksmu – ne skaičiau privalomose pasakėčiose, ne tuščiai deklaravau rašinėliuose apie meilę gamtai.
Aš netikiu tuščiomis deklaracijomis.
Aš tikiu veiksmu.
Ar aš dabar išgyvenu meilę ir pagarbą gyvūnams tik postindama linksmus kačių komiksus? Ne. Tai – kurti kačių istorijas – žinoma, labai malonu. Tačiau, fizine prasme, tai tėra paveikslėliai ir žodžiai.
Aš išgyvenu įkūnytą, veiksmu paverstą meilę gyvūnams per veiksmą – kai jau beveik dvejus metus kasdien darau viską, kas mano valioje, kad inkstų nepakankamumu serganti katė jaustųsi geriau. Kiekviena mano diena prasideda vaistų davimu Juozapui, ir kiekviena mano diena baigiasi taip pat. Mes su vyru nebevažiuojame atostogų kartu, kad vienas kuris visada būtų namuose ir galėtų pastatyti kasdienę lašelinę mūsų rainam meškinui.
Ir aš matau, kad tai teisinga. Aš matau kasdienį gyvūno džiaugsmą gyvenimu, matau kasdienį mėgavimąsi tokiais paprastais dalykais kaip nagų galandymas, raivymasis, žaidimai, medžioklė, pusryčiai, pietūs ir vakarienė, ir kąsnelis nugvelbto maisto, ir pogulis priešais židinį, ir minkštos dunksinčios muštynės su Bimbo. Aš matau, kad gyventi gera – be jokių deklaracijų, be tuščių frazių. Matau tai fizinėje tikrovėje, atsiskleidžiant prieš savo akis.
Aš taip pat išgyvenu veiksmu paverstą pagarbą gyvūnams ir tiems, kurie jais rūpinasi, kai aukoju jiems pinigus. Šiandien įvairioms gyvūnų globos organizacijoms padalinau dar 1500 eurų ir taip jau perkopėm gyvūnams padovanotų 11 000 eurų ribą per kelerius metus.
Taip, taip, žinau – reiktų tokius darbus daryti „tyliai”, „kukliai”, „niekam nežinant”, nes Lietuvoje daug labiau priimtina garsiai girtis ir didžiuotis bėdomis, nelaimėmis, sunkumais, nuoskaudomis, o ne darbais kitų labui. Tačiau aš manau, kad turime kurti kitokias tradicijas. Parašau tai ne tam, kad man kas galvą paglostytų. Manau, esu jau išaugusi iš poreikio būti pagirta. Tiesiog tikiu, kad tokį mano scenarijų kažkas taip pat panaudos, savaip atkartos. Aš svajočiau, kad tokia tradicija rastųsi daugelyje įmonių – dalį pelno aukoti mažesniems, silpnesniems.
Ačiū visiems, kurie prisidėjo, kad „Ilzės dirbtuvių” atveju tai taptų įmanoma: ačiū besidalinantiems mano istorijomis, ačiū mano dirbtuvių lankytojams, ačiū įmonėms, perkančioms mano kursus savo darbuotojams, ačiū tiems, kurie išbandę mano kursus rašo laiškus, ačiū tiems, kurie mano metodikas rekomenduoja draugams, ačiū visiems draugiškai nusiteikusiems skaitytojams. Aš tikiu, kad dalį pelno visada viena ar kita forma skirsiu gyvūnų gerovei. Tiesą sakant, tikiu, kad man todėl ir sekasi, kad aš nuolat savo sėkme – materialia jos išraiška – dalinuosi su kitais.
Šiandien yra mano gimtadienis.
Jei norėsite sveikinti mane – pasveikinkit prašau gyvūnus. 🙂
Peradresuokime sveikinimus jiems. Tikrai. Taip, kaip galite, taip, kaip jums priimtina.
Yra begalė būdų padėti gyvūnų prieglaudoms: paskambinti, paklausti, ko trūksta. Ar nueiti į jų puslapį ir pažiūrėti – jie dažnai tai parašo. Jei trūksta – atvežti maisto, šiltų paklotų. Pavedžioti šunis. Įsipareigoti pavedžioti šunis periodiškai. Galbūt apmokėti kokią prieglaudos sąskaitą. Taip pat visada galima pervesti pinigų tiems, kurie skiria savo laisvalaikį, o gal ir visą savo dieną – kasdieną – kitų nukankintų keturkojų gelbėjimui.
Šioje nuorodoje yra sąrašas gyvūnų globos organizacijų ir iniciatyvų, kurioms esu, dažnai ne sykį, aukojusi pati – sąrašą paskelbiau per savo gimtadienį prieš porą metų ir man taip švęsti jau tapo tradicija. Tekste yra ir nuorodos su informacija aukojimui:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/kvieciu-i-savo-gimtadienio-svente/
Jei visi vien mano FB skaitytojai pervestų vos po 10 eurų patikimoms gyvūnų prieglaudoms, tai būtų daugiau nei 240 000 eurų. Už tiek turbūt ištisus metus galima būtų gydyti visus gyvūnus, kuriuos dar galima išgydyti, ar suteikti pastogę begalei žmogaus atstumtų keturkojų. Galima būtų užkirsti kelią begalei bereikalingos kančios, išvengti daugelio ligų – skiepyti, užsiimti profilaktika, edukuoti gyvūnų globėjus, galbūt net eiti rimtu teisiniu keliu, samdant aukšto lygio teisininkus, advokatus ir taip spaudžiant tešlius politikus priimti gyvūnams naudingus įstatymus, nes kol kas pastarieji tik tuščiai vapa, bet nieko realaus nedaro.
O galbūt su tokia suma, einant edukacijos keliu, galima būtų išjudinti ir kažkokį kertinį akmenį mūsų santykio su silpnesniais pamate. Pradėti kažkokią inciatyvą darželiuose ir mokyklose, parengti medžiagą, sukurti naujų tradicijų…
Nors, tiesą sakant, tam, kad gimtų naujos iniciatyvos ir naujos tradicijos, nereikia tokių sumų.
Reikia tik stipraus, gryno vidinio ketinimo.
Visa kita atsiranda pakeliui.
Ir galbūt vieną dieną visi, atsigręžę atgal, galėtume sakyti – mes visi prisidėjome prie to, kad žiaurus elgesys su gyvūnais būtų visiškai kriminalizuotas. Visi prisidėjome prie to, kad jis nuėjo į tolimą užribį, tapo tik nesveika retenybe, tik pavienių sielos ligonių simptomu, bet ne šalies kasdienybe.
Mes visi prisidėjome prie to, kad mūsų šalyje būtų gerbiama kito gyvybė ir kito gerovė – net jei tas kitas yra „tik” gyvūnas. Gyvenkime taip, kad galėtume tai pasakyti ir, sakydami, tuo tikėti.
Nes gyvūnas taip pat yra mažasis mūsų brolis, neturintis nei finansinių resursų, nei teisinių svertų kovoti už savo gerovę. Todėl už jo gerovę turime kautis mes, stipresni. Ir aš tikrai tikiu, kad vis daugiau žmonių tą supranta. Ir kad vis daugiau tai dar supras.
Štai apie ką aš svajojau savo gimtadienio rytą (labai vėlyvą rytą, nes šiandien aš leidau sau miegoti iki 11). Štai apie ką aš svajojau atsiliepinėdama į gimtadienio skambučius, atsakinėdama į gimtadienio žinutes. Ilgai ir lėtai gerdama kavą lovoje. Su dviem katėmis, laimingai tysančiomis šalimais. Už lango spindint saulei ir nuo stogo lašant tirpstančiam sniegui.
