Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą?
Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme?
(Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius).
O gal miegate „įžemintoje” lovoje? Kokie pojūčiai?
Tik knygoje „Įsižeminimas” aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir „įžemintų” lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad „įsižemintų” kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio „įsižeminimo” arsenalo ir naudojate.
Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.
Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau rašiau (ten buvo apie tiesioginę basų pėdų ir smegenų sveikatos sąsają, remiantis informacija iš knygos apie neuroplastiką – smegenų gebėjimą persikurti mokantis).
Čia gi Žemės galia gydyti nagrinėjama žvelgiant į elektrostatinius krūvius, teigiamus ir neigiamus jonus, varžą ir kitus dalykus, kurie man labai silpnai sekės mokykloje per fizikos pamokas. 🙂 Čia (kadangi labai norėjau) supratau kiek daugiau, bet tą elektrinę dalį – tikrai ne visą.
Vis tik, kadangi esu vaikščiojimo basomis mylėtoja, man ši knyga daug ką paaiškino ir dar labiau įkvėpė net esant mieste kartais nusiaut basomis (pvz., parke).
Pagrindinė daugelį sveikatos bėdų kelianti problema, anot autorių, yra elektromagnetinė tarša ir per didelis teigiamas krūvis, kurį įgyja dažnas „neįsižeminęs” žmogus.
O štai Žemė „pasiima” iš mūsų perteklinius teigiamus jonus (kaip kartais mėgstama sakyt, „atrodo, į žemę sutekėjo bloga energija”). Anot knygos, pavaikščioję basi ar miegodami „įžemintoje” lovoje, mes normalizuojame elektrostatinį kruvį. Kai jis normalus – kūno savigydos mechanizmai dirba visu pajėgumu: kūnas pats tvarkosi, gyja, sveiksta, ilsisi.
Autoriai teigia „įžeminimo” naudą kone visoms civilizacijos ligoms: širdies ir kraujagyslių susirgimams, diabetui, alergijoms (net glitimo netoleravimui), egzemoms, sąnarių ligoms, kraujotakos sutrikimams, tokiems kaip šąlančios galūnės, reumatams…
„Įsižeminus”, anot jų, didėja net tikimybė pastoti to nesulaukiančioms poroms, mažėja nėštumo komplikacijų, lengvėja gimdymai.
Jų tyrimuose dalyvavusios moterys „įsižeminusios” tampa gražesnės pačios sau, o sportininkų traumos gyja greičiau, jie lengviau pasiruošia varžyboms.
Greičiau gyja nubrozdinimai, žaizdos, lengvesnis būna pooperacinis laikotarpis – žodžiu, Žemė mums teikia gaivališkos gyvybinės energijos, tereikia jai atsiverti ir ja naudotis.
Deja, nuolat avint batais tai daryti sunku.
Nuoširdžiai dėkoju už rekomendaciją skaitytojai, kuri pasidalino informacija apie tokią knygą pernai vasarą, kai eilinį sykį kviečiau skaitytojus nusiauti batus ir rašiau apie vaikščiojimo basomis naudą.
Išties įdomi knyga, daug man asmeniškai naujos informacijos. Galiu rekomenduoti ir vaikščiojimo basomis entuziastams, ir žmonėms, kurie niekad nenusiauna batų (jiems gal net labiau).
Skrupulingiesiems gali kliūti knygoje likusios korektūros ir stiliaus klaidos, aš stengiaus tai ignoruoti.
Tiesa, gal knyga vietomis kiek kraštutinė, tačiau jau pastebiu tendenciją: kiekvienas į savo temą labai pasinėręs autorius savo „arkliuką”, savo atradimus ir pasiekimus gali aprašyti lyg panacėją: vienas visas ligas gydo gerosiomis bakterijomis, kitas keisdamas smegenų veiklą per veiksmus, trečias „įžeminimu”, ketvirta afirmacijomis.
Ir aš negaliu kaltinti autorių – aš iš principo suprantu jų entuziazmą.
Pati savo darbinėj (jau šeštų dirbtuvių metų) patirty turiu labai daug pavyzdžių, kaip geras informacinis detoksas ir žodžių švara mažina nerimą, slopina depresijos simptomus, psichosomatinius negalavimus, gerina miegą, padeda atkurti ryšį su savo kūnu, mažina gliukozės kiekį kraujyje, padeda tirpdyti antsvorį, atsisakyti priklausomybių ar jas lengvinti, kai kuriais atvejais net padeda įveikti nevaisingumą, ir remiantis begale simptomų – mažina kortizolio kiekį organizme. Nes mus pasiekianti ir mūsų skleidžiama informacija labai stipriai veikia ne tik emocijas, bet ir kūnus.
Ir sunku netikėti tuo, ką darai, kai nuolat sulauki gerų išbandžiusių istorijų. Sunku netapti savo srities fanatiku. Galbūt man vieną dieną taip pat gresia parašyti knygą su dalyvių liudijimais, kuri būtų panašių panacėjų lentynoje.
Tad aš juos, tokius autorius, suprantu. Suprantu jų įtikėjimą.
Ir vis tik – siūlau ne ieškoti vienos panacėjos, o… derinti. Du, tris, keturis jums asmeniškai veikiančius dalykus.
Jei jums pasiteisina vaikščiojimas basomis, prijunkite ir žodžių švarą, informacinį detoksą, savarankiškai pakartokite eksperimento medžiagą šią vasarą. Jei pasiteisino gerosios bakterijos – nesustokite ir išbandykite basų pėdų magiją. Jei veikia viskas – irgi nesustokite. Visada gali būti dar geriau.
Gal kažkas šią vasarą pasijus taip gerai, kad pradės sportuoti, gal kažkas atsisakys alkoholio, gal išmoks medituoti, gal pradės užrašinėti sapnus, dirbti su jais, gal mokysis šiuo metu jau medikų išrašinėjamo nieko neveikimo meno…
… ir rudenį sutiksite kaip dar niekad pailsėję, nusikratę rūpesčių ir fizinių skausmų balasto, įsikrovę, prisipildę, išsiskleidę, kupini naujų sumanymų ir naujos vidinės jėgos juos pildyti.
O jei viską darysime tik taip, kaip darėme, nebandydami nieko naujo, tai viskas ir liks taip kaip buvę.
Geriau pasitelkime vasarą ir visas jos siūlomas dovanas stiprėjimui, poilsiui ir augimui.
To ir linkiu.: )
PS. Asmeniškesnį, labiau patirtimis pagrįstą šios temos tęsinį galite rasti čia.