Category: Kūrybinė saviugda

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

  By ,

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis

  By ,

Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.   O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido. Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.   Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

  By ,

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos“ nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

  By ,

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau

3 patikrinti dalykai geresnei savijautai

  By , ,

Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.   Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.   Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti“ nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra… Skaitykite toliau

Laikas keičia viską (o žmogus renkasi, kaip)

  By ,

Laikas keičia viską. Medį, žolę, paukštį, stirną, jūros krantą, kalno viršūnę. Akmenį, ir tą pakeičia per daug metų. Laikas keičia ir žmogų. Tačiau žmogui duota neeilinė galimybė pačiam lemti, kaip jį pakeis tas laikas. Medis mažai ką gali rinktis, nedaug ką rinktis gali gyvūnas, apie akmens pasirinkimus gal kukliai patylėkim. O va žmogus rinktis gali – kasdien, mažesniuose ir didesniuose dalykuose. Kaip jis gyvena, kada keliasi ir kada eina miegoti, kiek juda, ką valgo, ką geria, ką žiūri, ką skaito, kiek skaito, ko klauso, kaip klauso, kuo remiasi, kuo vadovaujasi, kuo tiki, kaip tiki, kiek mokosi, kaip mokosi, ką kalba ir ką galvoja, kokius santykius puoselėja, ką kuria ir kodėl, ką dirba, kaip dirba, kam skiria savo energiją, su kuo jis leidžia savo gyvenimą ir su kuo jam nepakeliui. Jo pasirinkimai lemia, kaip – į kurią pusę, į kokią kokybę – tas laikas jį keis. Jis silps ar stiprės, buks… Skaitykite toliau

Kaip „radau laiko“ tam, kam anksčiau jo nelikdavo

  By ,

Rugsėjo pirmąją padariau tai, ką jau buvau padariusi prieš porą metų – išsitryniau FB telefone. Pamažėl pajutau, kad ir iš kompo tikrintis FB nebesinori – kaskart prisijungus ima tiesiog dusinti kaugė laiškų. Nesinori – ir nesijungsiu, pamaniau. O dangau, koks geras tai buvo sprendimas. O dangau, kiek daug per šį vieną mėnesį nuveikiau savo viduje ir savo gyvenime. Kiek sprendimų priėmiau, kiek slėgusių situacijų išrišau, kiek biurokratinių kebeknių išnarpliojau, kiek atsakomybės sugebėjau sugrąžinti kolegoms, kiek keliavau, kiek buvau gamtoje, kiek ilsėjausi, kiek vaikščiojau, kiek plaukiojau baseinuose ir kiek sykių buvau pirtyje. 🙂 Kiek dėmesio ir energijos galėjau skirti labiausiai apleistoms, pamirštoms savo gyvenimo sritims. Kiek rudens tonų ir pustonių galėjau pastebėti atsivėrusioje tykumoje. Kokią dozę malonumų, įspūdžių, gerų patirčių, netikėtų susitikimų, kokybiškų pašnekesių gavau. Kiek Lietuvos pamačiau – tiek, kiek turbūt nemačiau per kelerius pastaruosius metus. Tai buvo spalvingiausias, derlingiausias ir galbūt, po ilgo laiko, ramiausias mano rugsėjis ever, nepaisant… Skaitykite toliau

Plakatas, skirtas prisidengti nuo kaulytojų

  By ,

Šiandien gal buvo Nemokamų paslaugėlių diena pagal Mėnulio kalendorių, ar užtemimas vis dar veikia? Seniai mačiau tiek „pasiūlymų“ (jie vis dar vadina tai „pasiūlymais“) padirbėti už ačiū ir diskusijų apie tai. Sukilo žavus siutas, aš tą siutą įdarbinau ir parengiau plakatuką su didesne instrukcija, kur ir kam eiti bei ką ras ten nuėję. – Ilze, ką jiems atsakysi? – eilinį sykį sulaukus tokio „pasiūlymo“ paklausė manęs senas geras draugas. – Pateisinsi savo – visiškos bitch – vardą? – Su malonumu, – džiugiai atsakiau.   Na o tiems, kuriems dar nors truputį veikia protas siūlant žmonėms vergauti komerciniuose renginiuose, ir tiems, kuriems dar sukasi šarai sutinkant dalyvauti tokiame išnaudojime, galbūt pravers vaizdas iš šios varpinės pusės, arba jei plakate būtų tilpę daugiau teksto:   Mieli „organizatoriai“, nuolat siūlantys man ir kitiems „geranoriškai“ (t.y. dykai) padirbėti komerciniuose renginiuose ir ten padaryti „gerų darbų“ (t.y. nemokamų darbų). Galbūt nežinojote, kad tokie neįkainojami (tikrąja… Skaitykite toliau

Keli patikrinti būdai prisijaukinti baimę

  By ,

Apie baimes, ir kaip jas galima įveikti. Pasidalinusi žalčio video, gavau labai įdomų laišką apie baimes su klausimu, ką su jomis daryti. Dalinuosi ir savo tikrai išsamiu atsakymu – galbūt kažkam mano patirtis ar trumputė teorija apie baimes bus naudinga įveikinėjant savus, mažesnius ar didesnius baimių demonus – išgąstį, baikštumą ar net paniką. „Labas Ilze, jau ilgai rasau tau laiska mintyse. Bet dabar parasysiu kitokia tema. Nors vis tiek pirma noriu padekoti kad tu tokia esi ir kad atradau tave, tavo straipsniai ir eksperimentai padare mane dar laimingesne, taip pat pakeite poziuri i daugeli dalyku. Aciu Tau. O dabar kas priverte mane parasyti tai tavo video su zalciu. Turiu didele baime jiems, nors jau galvojau kad nugalejau bet pamacius video supratau kad ne. Kita savaitgali laukia pasibuvimas nuostabiam gamtos kampeli,kur aplink miskas ir tyla, pasakiska vieta. Tik kad pilnai negaliu megautis tuo nes ten yra zalciu, lankiausi ten pries pora… Skaitykite toliau

Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta

  By ,

Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją. – Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau. – Ir į dangų, – sako mama. Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti. O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas“ – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti. Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai“) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums… Skaitykite toliau