Kai neišsipildymai tampa ženklais

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje

Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių“, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂 Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9. Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje? ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu. Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes: ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju. Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl: ♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.  Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui,… Skaitykite toliau

Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. „Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.“ Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: „Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.“ Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: „Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.“ Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: baigiamieji akordai

Nu myli mane Visata, net šiurpai nueina. 🙂 Vakar kiek plėšiausi, ar bėgti į Vingio parką, ar daryti generalinę tvarką namuose ir gyvenime. Laimėjo tvarka. Tačiau visą dieną leidau su LRT fone, transliavo Ansamblių vakarą, o paskui buvo dienos žinios su daug reportažų iš Dainų šventės. Ir man darsyk sudrebėjo širdis, kai išgirdau, kad vyksta dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. (Žinot, prisipažinsiu, tikrai nesu liaudies dainų ir šokių gerbėja, ir vis tik ši šventė yra daugiau nei dainos ir šokiai.) Klausau ir suprantu, kad tūkstančiai Dainos švenčių dalyvių eis kažkur visai pro pat mūsų namus, bet žinoma ne po mūsų langais, nes mes gyvenam toliau, nors iš tiesų visai prie pat Basanavičiaus ir kitų judrių gatvių. Deja, Dainų šventės programoje nerandu jokių žemėlapių, kuriomis gatvėmis eina dalyviai. (Nors tokią eiseną laikyčiau vienu atraktyviausių dalykų miestiečiams.) Turėtų būti įspūdinga, galvoju. Gal išbėgti pažiūrėti? Tačiau drauge nenumaldoma pertvarkų dvasia… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra“

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą“. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra“ yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Paslaptingas medžių gyvenimas: knyga, keičianti ne tik gyvenimą, bet ir sapnus

Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius. Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą. Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos“ nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau

Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos… Skaitykite toliau