Autorius: Ilzė Butkutė

Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis

  By ,

Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.   O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido. Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.   Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

  By , ,

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos” nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

  By , ,

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

  By , ,

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

  By , ,

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau

Kai laikas mūsų pusėje: keičiant įpročius, santykius ir gyvenimą

  By , ,

Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje. Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali braškančioms šeimoms, galbūt kaip tik dabar stoviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams ir nemokantiems taupyti, ar net gebantiems išgarinti pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar kone pusdieviai, kaip kad rašoma laiške. Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą. Po laišku dar yra mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais: tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės gali būti… Skaitykite toliau

Kuo nuotolinė praktika skiriasi nuo seminaro?

  By ,

Kuo skiriasi seminaras ir nuotolinė praktika? Nutariau parašyti trumpai, nes pastebiu, kad kai kurie skaitytojai painioja seminarus ir praktikas, kartais suplaka viską į viena. Seminaras – tai visos dienos gyvas užsiėmimas konkrečiu metu konkrečioje vietoje. O nuotolinė praktika – tai autorinis „Ilzės dirbtuvių” kursas viena ar kita tema, išdėstytas laike (tradiciškai mano kursai trunka devynias savaites, o dešimtoji yra įtvirtinimui ar papildomam darbui). Žodis „nuotolinis” čia yra raktinis. Kaip gimė idėja rengti nuotolines praktikas? Nuotolines praktikas sukūriau kaip papildomą palaikymą po savo seminarų, tačiau dalyvių atsiliepimai, jų įsitraukimas tobulinant medžiagą ir geranoriškas dalinimasis tuo, ką jiems pavyko nuveikti, leido šias praktikas išauginti iki atskirų programų. Kurso metu dirbantis žmogus iš tiesų neretai nuveikia daugiau, nei atėjęs „tik gerai praleisti laiko” į visos dienos seminarą. Jei 9 iš 10 baigusių praktiką rekomenduoja ją draugams – tai geriausias individualaus darbo naudos įrodymas. Žmonės nerekomenduotų to, kas neduoda vaisių. Tačiau kad tokioms praktikoms… Skaitykite toliau

Gyvas priminimas, ką reiškia mylėti savo darbą

  By ,

Kas yra gontai ir malksnos? Kas pirmasis pasaulyje išrado sieninę spintą? Kodėl verta mylėti savo darbą? Kur įvyko nesėkmingiausi mano poezijos skaitymai? Šie ir kiti egzistenciniai klausimai – trumpučiame mano reportaže iš JAV.   Šis medinis namytis – tai poeto Walt Whitman (g. 1819) gimtoji vieta. Viena iš įspūdingų ir viena į kitą nepanašių vietų, kur man teko skaityti savo kūrybą Amerikoj. Ten, beje, prieš porą metų skaičiau net Library of Congress Vašingtone – didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Ale tokis gražus namukas man pasitaikė tik vienas, šį rudenį! 😀   Jei rimtai, Whitmano centre (įrengtame greta šio gimtojo jo namelio) mano skaitymai buvo prasčiausi Amerikoje – kažkaip neužmezgiau kontakto su auditorija, kažkas buvo ne taip. (Gal man vis tik derėjo paklausyti širdies ir prieš renginį užsivožti Whitmano skrybėlę.) Tačiau kitiems poetams tikrai pasisekė, o pats renginys buvo labai gyvas ir linksmas.   Vis tik aš šią vietą labiausiai įsidėmėjau dėl… gidės.… Skaitykite toliau

3 patikrinti dalykai geresnei savijautai

  By , ,

Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.   Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.   Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti” nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra… Skaitykite toliau

Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi

  By ,

Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma. – O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju. – Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio. – Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę! – Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu. – Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot! – Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.   (Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)   Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.… Skaitykite toliau