Kas yra gontai ir malksnos? Kas pirmasis pasaulyje išrado sieninę spintą? Kodėl verta mylėti savo darbą? Kur įvyko nesėkmingiausi mano poezijos skaitymai? Šie ir kiti egzistenciniai klausimai – trumpučiame mano reportaže iš JAV.
Šis medinis namytis – tai poeto Walt Whitman (g. 1819) gimtoji vieta. Viena iš įspūdingų ir viena į kitą nepanašių vietų, kur man teko skaityti savo kūrybą Amerikoj. Ten, beje, prieš porą metų skaičiau net Library of Congress Vašingtone – didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Ale tokis gražus namukas man pasitaikė tik vienas, šį rudenį! 😀
Jei rimtai, Whitmano centre (įrengtame greta šio gimtojo jo namelio) mano skaitymai buvo prasčiausi Amerikoje – kažkaip neužmezgiau kontakto su auditorija, kažkas buvo ne taip. (Gal man vis tik derėjo paklausyti širdies ir prieš renginį užsivožti Whitmano skrybėlę.) Tačiau kitiems poetams tikrai pasisekė, o pats renginys buvo labai gyvas ir linksmas.
Vis tik aš šią vietą labiausiai įsidėmėjau dėl… gidės. Fantastiškos, aistringos ir labai įsijautusios pasakotojos, kuri, kas įdomiausia, yra ne tiek Walto, kiek jo tėvo – nenusisekusio ūkininko, tačiau slapto genijaus ir išradėjo – fanė (ir to neslepia).
Šis namas ir kone visa jame buvo sumeistrauta Walto tėvo, ir gidė kone grąžydama rankas prašė pažiūrėti į darbus GENIJAUS, kuris turbūt pirmas pasaulyje sugalvojo sienines spintas ar išmaniuosius laiptus, kurių pirmoji pažeminta pakopa įspėja dar neprabudusį žmogų priešaušryje, kad jis saugiai nusileistų apačion kurti ugnies, kaisti katilų ir dirbti ūkio darbų… Man tai pasirodė panašu į mūsiškes Rumšiškes, tik čia jos amerikietiškos: spalvotesnės, patogesnės, dailesnės (atsiprašau Rumšiškių, žinoma).
Buvo be galo įdomu. Jei kada turėsite daugiau laiko Niujorke ir norėsite vieną dieną pasivažinėti už miesto su tikslu – Walt Whitman Birthplace gali būti dėmesio vertas stop’as.
Tačiau įdomiausia man asmeniškai buvo matyti brandaus amžiaus moterį, taip degančią tuo, ką kalba. Regis, keliaudami iš kambario į kambarį drauge su ja, regėjome atgyjant visą Whitmanų šeimą: keičiantis metų laikus, samdomus bernus lipant į palėpę slapta tarnų laiptine – nakvoti tarp džiovinamų dešrų ir žemės darbų padargų, matėme mažytį Waltą, sėdintį miniatiūrinėje savo kėdutėje ir stebintį mamą su naujagime sesute, gulinčią lovoje, kurios „čiužinys” – tai rankų darbo virvių tinklas, kuris kartais išsigulėdavo, o kartais vėl būdavo įtempiamas, iš kur ir kilo, gidės teigimu, pasakymas „sleep tight”.
Atrodė, kad jei gidė galėtų, ji įkurtų atskirą muziejų – skirtą Walto tėvui ir jo anuomet nepripažintam genialumui. Tačiau dar gražiau nei jos meilė nepažįstamam žmogui, su kuriuo ji prasilenkė keliais šimtmečiais, man buvo ta gyvastis, ta energija, kuri kunkuliavo ir liejosi iš jos dalinantis savo susižavėjimu.
Štai kodėl verta mylėti darbą, kurį dirbi – nes jis pripildo tave gyvybės, ištiesia tavo nugarą ir augina tavo sparnus, – pagalvojau prisiminusi, kaip pati negyvomis akimis merdėdavau prie kompiuterio reklamos agentūrose, bandydama „damušti” kokį nors reklaminį tekstą, kuriuo pati visiškai netikėjau. O dabar štai važinėju po pasaulį ir skaitau savo kūrybą, kas man yra šventė nuo A iki Z (na, gal išskyrus kelionės planavimą ir dokumentų etapą, bet tai tik detalės).
Teoriškai, fizine prasme, esu tas pats žmogus. O praktiškai su ana Ilze – tikėjusia, kad darbas ir turi būti sunkus, kad uždarbis skirtas tik praegzistuoti, kad dirbti – tai tik vykdyti kažkieno kito paliepimus ir įkūnyti kažkieno kito idėjas – nebeturiu praktiškai nieko bendra.
Tačiau kartais sveika prisiminti tą – aną – gyvenimą, kad šisai neatrodytų „savaime suprantamas”. Kad kūrybinio gyvenimo džiaugsmai neatrodytų visiškai natūralūs. Kad neišpaikčiau ir gebėčiau juos priimti kaip didelę dovaną – visada.
Ta kerinti muziejaus gidė man buvo lyg mažas magiškas meilės tam, ką darai, apsireiškimas. Gyva iliustracija, kiek jėgos įgauna ir kokią magnetišką aurą aplink save kuria žmogus, tikintis tuo, ką daro, ir tuo besimėgaujantis.
Labai gaila, kad pamiršau jos vardą, tačiau jei ten būsite – ją tikrai atpažinsite.
Beje, medinės lentikės, kuriomis dengtas namas, yra autentiškos. Dalis jų renovacijos metu pakeistos, tačiau dalis – tos pačios, kurios matė Whitmanų šeimos džiaugsmus ir vargus.
Rumšiškėse taip pat galite pamatyti tokių lentikių – jomis kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo dengiami stogai (tiesa, nežinau, gal būtent ta trobikė Rumšiškėse sudegė). Nuo vaikystės žinojau, kad lietuviškai tos lentikės stogams dengti yra vadinamos retu, ypatingu žodžiu:
GONTAI.
Tačiau dabar pasižiūrėjau žodyne ir radau dar vieną, gal net įspūdingesnį žodį medinėms čerpelėms pavadinti.
MALKSNOS.
O, kaip man patinka sužinoti naują žodį!
O, kaip man patinka keliauti…
****
Walt Whitman Birthplace
246 Old Walt Whitman Rd,
Huntington Station,
NY 11746,
Jungtinės Valstijos
Puslapis:
waltwhitman.org