Paslaptingas medžių gyvenimas: knyga, keičianti ne tik gyvenimą, bet ir sapnus

Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius. Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą. Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus… Skaitykite toliau

Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau

Apie buvimą mažu ir vietą širdyje

“Ramybė yra pasitikėjimo vaisius.” “Laimingiausia siela ta, kuri pasitiki. Jai duodama visa, ko jai reikia.” “Darykime tai, kas nuo mūsų priklauso. Visu kitu bus pasirūpinta.” “Kai esame maži, mūsų širdyse yra vietos. Mes galime mokytis ir augti. Kai esame dideli, mūsų širdyje nėra vietos. Liaujamės augti.” (Mažumas šiuo atveju, kaip turbūt galima įtarti, ne ūgio ir ne amžiaus prasme.) Šie ir kiti vieno sekmadienio žodžiai, pasiekę mane labai keistomis aplinkybėmis, įkrito man į kažkurį širdies stalčių. Nuo tada susimąstau, kad daugelis mūsų labai noriai gręžiamės į egzotiškas patirtis, ieškome kažko tolimo, nepatirto, sklaidome kituose pasaulio pakraščiuose užrašytas tiesas, kai kurie žmonės keliauja tūkstančius kilometrų, kad išgirstų ar patirtų kažką ypatingo, o kartais tai, kas svarbu, tai, kas tikra, tai, kas nepamainoma, yra visai šalia – ir gal net jau labai seniai – greta mūsų. Gal tiesiog ateina diena, kai tai išgirstame ne tik ausimis, kai perskaitome ne tik akimis ir… Skaitykite toliau