Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie “šiuolaikines” įmones, kuriose “skatinama konkurencinga aplinka” – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, “duoti grįžtamąjį ryšį” (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie “veržlų ir ambicingą” lipimą per kitų galvas, “nes kitaip nieko nepasieksi”. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa “konkurencinga aplinka” su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau

Kai 81-erių moteris sako: “Galiu sau leisti”

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Pokyčiai be prievartos prieš save: “Knygos tam negali prilygti”

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir “savipagalbos” knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai “atsitiktinai” vėl viešėjau Dubline.) Taigi: Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra? Pacituosiu vieną laišką iliustracijai, jis įkrito baigiantis Nuostatų keitimo praktikai. *** “Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu… Skaitykite toliau

Gyvenimas atspindi tai, kai jam išspindime patys

Mano širdžiai išdygsta sparnai, kai skaitau TAI – ir čia pirmąsyk viešai FB užsimenu apie naujai rengiamą kursą suaugusiems alkoholikų vaikams. Tačiau pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad prisijungiate prie mano (kadaise – labai utopiškos) svajonės kurti pasaulį, kuriame būtų mažiau informacinių šiukšlių ir daugiau kokybiškos, vertingos informacijos. Mažiau žeidžiančių, griaunančių žodžių, ir daugiau žodžių, kuriančių rytdieną bei auginančių sparnus. Mažiau skurdo, visų pirma galvose, ir daugiau klestėjimo – visų pirma emocinio, dvasinio. Mažiau šykštumo bei godumo, ir daugiau dosnumo bei dalinimosi, ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir vertinga informacija, žiniomis, gerąja praktika. Mažiau kūrybinių baimių, ir daugiau kūrybinės drąsos. Mažiau gyvybinės energijos švaistymo niekams, ir daugiau kryptingo jos naudojimo. Mažiau žiaurumo, ypač nukreipto į mažiausius ir silpniausius, taip pat gyvūnus ir gamtą, ir daugiau bendrystės, draugystės ir pagarbos kitam ir aplinkai. Mažiau savų bei svetimų svajonių žudymo, ir daugiau jų pildymo. Iš tiesų jūs visi ir esate besipildanti mano… Skaitykite toliau

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Dovanų pakavimo metas

Kaip aš MĖGSTU pakuoti dovanas… Taip mėgstu, kad mažai žinau malonesnių užsiėmimų. Tačiau čia, pakuojant dovanas, blogos naujienos ir geros naujienos vaikšto sykiu. Vos savaitė skyrė dvi geras naujienas – kad mano knyga “[Ilzė Butkutė] Ir kitos būtybės” įtraukta į METŲ KNYGOS rinkimų ilgąjį sąrašą, ir kad mano eilėraščiai rudenį pasirodys… kinų kalba. :D:D:D:D Bloga naujiena ta, kad vos gaunu savo knygų papildymą – jis kaip mat ištirpsta, dėžė po dėžės, knygų vis pritrūkstu. Tačiau gera žinia, kad mano knygų TURI Knygynas eureka! – dabar ir elektroninėje parduotuvėje: https://knygynas.biz/collections/ilze-butkute Skaitykite toliau

Nuo “jaučiausi dugne” iki “grįžo pasitikėjimas savimi”: kai mūsų žingsniai tinkami

Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, “kaip reikia”. Juk daugelis mūsų žinome, “kaip reikia” rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to “kaip reikia” pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: baigiamieji akordai

Nu myli mane Visata, net šiurpai nueina. 🙂 Vakar kiek plėšiausi, ar bėgti į Vingio parką, ar daryti generalinę tvarką namuose ir gyvenime. Laimėjo tvarka. Tačiau visą dieną leidau su LRT fone, transliavo Ansamblių vakarą, o paskui buvo dienos žinios su daug reportažų iš Dainų šventės. Ir man darsyk sudrebėjo širdis, kai išgirdau, kad vyksta dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. (Žinot, prisipažinsiu, tikrai nesu liaudies dainų ir šokių gerbėja, ir vis tik ši šventė yra daugiau nei dainos ir šokiai.) Klausau ir suprantu, kad tūkstančiai Dainos švenčių dalyvių eis kažkur visai pro pat mūsų namus, bet žinoma ne po mūsų langais, nes mes gyvenam toliau, nors iš tiesų visai prie pat Basanavičiaus ir kitų judrių gatvių. Deja, Dainų šventės programoje nerandu jokių žemėlapių, kuriomis gatvėmis eina dalyviai. (Nors tokią eiseną laikyčiau vienu atraktyviausių dalykų miestiečiams.) Turėtų būti įspūdinga, galvoju. Gal išbėgti pažiūrėti? Tačiau drauge nenumaldoma pertvarkų dvasia… Skaitykite toliau

Kodėl kartais atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje?

Mano puslapis man asmeniškai yra pobaisis (“moraliai pasenęs”, kaip sakoma). Aš kategoriškai atsisakau vaikščioti po “bėdavonių sofų” laidas. Dažniau atsisakau nei sutinku duoti interviu (sutinku dabar vieną kartą iš dešimt; skaičiavau). Tačiau nepaisant viso to, naujos mano Jaunaties praktikos registracija jau viršijo 1000 norinčių. Netrukus ją uždarysime. Tas registracijų sąrašas netikėtai atskleidė, kiek daug mano praktikų dalyvių grįžta į “Ilzės dirbtuves” (NEPAISANT to pobaisio puslapio), o drauge – kodėl aš taip atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje tuos, kurie nėra dalyvavę kitose mano praktikose. Čia registracijų sąrašo pabaiga: Pirmasis klausimas, į kurį atsako besiregistruojantys: ar esate dalyvavę EŽD eksperimente? Antrasis: ar esate dalyvavę Nuostatų keitimo praktikoje? Ir vos 6 žmonės iš šių 25 nėra dalyvavę mano praktikose anksčiau, ir ši tendencija ryški per visą daugiau nei 1000 žmonių sąrašą. Kodėl tiek daug žmonių grįžta? Nes tai, kuo dalinausi ankstesnėse praktikose, jiems buvo naudinga. Dalis prisipažįsta nepritaikę visko, neatlikę dalies pratimų, “nusukę”… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė “kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad “ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau