Vienas tūžmingas komentaras įkvėpė nekasdienį tekstą. 🙂 Galbūt ir jūsų aplinkoje pasitaiko agresyvokų davatkų, tai čia prieš naują Jaunatį keli kontraargumentai joms. O iš principo tai tekstas tiems, kurie įsivaizduoja Dievą kaip norų kioskelį ar užkandžių automatą, į kurį mėtomos maldų “monetos”, ir tiems, kurie gatavi nuprotėti, bet neatsisakyti kokio nesipildančio noro – truputis patirčių ir galimų korekcijų.
Yra žmonių, kuriuos kitų išsipildymai ne įkvepia, o siutina.
Taip, kažkam kitų išsipildymai provokuoja pyktį, pavydą ir pagiežą. Dažniausiai jų komentarai anonimiški, o tulželė išliejama už ilgus metus. Keista: kartais tie piktuoliai prisistato religingais, pamaldžiais. (Be bajerio.)
Neseniai, prieš vieną Jaunatį (kurią visad kviečiu skirti sąmoningam svajojimui), man pasidalinus labai šviesia dirbtuvių dalyvės išsipildymų istorija, viena piktoji anonimė išsiplūdo, kad nesąmonės visi tie išsipildymai, nes, supraskite, ji 7 metus meldžiasi (!), o jos noras nesipildo. Iš to ji padaro išvadą (nes gi itin logiška spręsti pagal jos VIENOS nesėkmes apie VISO pasaulio surėdymą), kad apskritai niekam NIEKAS nesipildo, o VISI, liudijantys savo išsipildymus, meluoja! 😀 Na, arba meluoju aš…
Per tiek metų nesu paskelbusi nė vieno išgalvoto atsiliepimo. Kartais trumpinu, dažnai “išimu” asmenines detales, iš kurių galima būtų pažinti žmones – saugau anonimiškumą. Tačiau išgalvoto atsiliepimo per tiek metų – nebuvo nė vieno. Kam? Neįstengiu suklasifikuoti ir paskelbti visų gaunamų atsiliepimų, kodėl turėčiau juos kurti? Kurti aš tikrai turiu ką. 😀
Maža to, apstu laiškų, kurių neskelbiu, nes jie skamba “per gerai, kad būtų tiesa”. Būtent todėl sugalvojau siūlyti didžiules nuolaidas tiems, kas grįžta kartoti mano kursų – kad grįždami parašytų ne tik tai, kas labiausiai pasiteisino, bet ir tai, kas buvo SUNKIAUSIA. Kad nebūtų vien laimėjimai be jokio darbo. Kad piktosioms mažiau pikta būtų… Tik:
Kodėl piktąsias taip erzina kitų žmonių išsipildymai?
Kilo noras dekonstruoti konkrečios anonimės “svajojimo modelį” ir sprogstantį pyktį ant tų, kurių norai pildosi. Galbūt kažkam toks “religingas”, tačiau piktas svajojimo būdas padės pamatyti “mistiškas”, o išties gana dažnas, savaip tradicines svajojimo klaidas, ir kaip jas galima būtų taisyti.
Ką būčiau atsakiusi visažinei “maldininkei”, rėkiančiai, kad visos istorijos apie išsipildymus nesąmonė?
Įspėju – tekstas nėra paglostantis, nes nesu šventoji, kuri myli visas piktąsias; tekstas labai griežtas, nes iš asmeninės patirties žinau, kad su savo vidiniu ištežimu reikia kalbėtis griežtai – tačiau tekste yra dalykų, kuriuos savo gyvenime galėtų naudingai pritaikyti net pikčiausia davatka.
Moteriškaite, pirma, nebus malonu išgirsti, bet tai JUMS nesipildo: tai JŪSŲ gyvenimo, JŪSŲ gyvenimo būdo, požiūrio, elgsenos, JŪSŲ vidinės kokybės ir energetinio “imuniteto” pasekmė. JUMS nesipildo, nes gyvenate taip, kaip gyvenate. Tai nulėmė JŪSŲ pasirinkimai. Labai norite rasti kaltų? Gali tekti prieiti prie veidrodžio.
Pati veidrodyje matau moterį, kurios didžiausios ir drąsiausios svajonės, turėtos lig šiol, išsipildė. Ir drauge matau moterį, kuri tikrai daug dėl to padarė: daug įveikė savo viduje, daug išmoko, peržengė daug išankstinių nusistatymų, baimių ir kompleksų, daug investavo: laiko, energijos, pastangų, pinigų. O ne vien tik “meldėsi ir svajojo”. Ar turiu norų, kurie neišsipildė? Žinoma! Tačiau dėl jų turiu PATI kai ką nuveikti. Pajudinti subinę, kaip sakoma. Tad nieko nekaltinu, išskyrus savo pačios tinginystę. Todėl man Jūsų pretenzijos svetimos. Jei JUMS nesipildo, kodėl kaltinat visą pasaulį?
Pradėkite nuo savęs.
Jei pasižvalgytumėte akimis, kurios neužtemdytos “nusivylimu avansu”, pamatytumėt: apstu žmonių, kurių norai pildosi. Dar daugiau tų, kuriems PRADEDA pildytis, kai jie pradeda dirbti su savo mintimis, žodžiais ir elgsena. Taip, naivuoliams norėtųsi, kad VISKAS pildytųsi jiems nieko nekeičiant – bet mąstantys suvokia, kad taip nebus, ir to bukai reikalauti yra, švelniai tariant, infantilu. Jei užtektų TIK svajoti, marios nieko nesimokančių tinginių būtų milijonieriai, marios ant sofų gulinčių ir nesveiką maistą į save kemšančių žmonių turėtų modelių figūras, marios agresyvių, su savimi visiškai nedirbančių žmonių turėtų tobulas santuokas. Ai, tiesa, besimeldžiantiems visa tai dar turėtų atskraidinti Jėzus iš dangaus. Su giedančių angelų eskortu.
Išties net prie norų pridėjus maldą, dažnai turime ir daug ko išmokti, ir daug ką nuveikti, kad pasiektume savo tikslų. Turime ir savaip “atitikti” savo norus, kaip sakoma, “skleisti tokią pat vibraciją” – o tai jau vidinis darbas. Kai jo nedirbame, kai nuolat esame suirzę, įsitempę, agresyvūs, puldinėjame kitus, kaip kad Jūs, – tai koks gi noras gali pildytis su tokia “išspinduliuojama” energija? Paukštis gali gatvėj drūčiai aptrėkšti, pravažiuojanti mašina aptaškyti ir šefas darbovietėj aprėkti. Ką išsiunčiat – tą ir gaunat. Tačiau “pareguliavusi” savo pačios transliacijas, galite sulaukti visai kitokių rezultatų.
Nuolat akcentuoju: svarbu ne tik rašyti norus – labai svarbu tai, KAIP gyvename tarp tų norų rašymų. Deja, į nuoskaudas linkusios lengvatikės kažur prisiskaito, kad užtenka parašyti (arba, kaip madinga sakyti, “manifestuoti”) norus, o toliau gali daryt ką nori – pletkavoti, kur papuolė tūžmingus komentarus rašinėti, reikšti ilgus metus kauptas pretenzijas visam pasauliui ir kitaip leisti per save nepasitenkinimo, įtampos, agresijos energiją. O paskui nuoširdžiai (?) stebisi, kad “norai nesipildo”.
Tik kokią energiją Jūs daug metų “dedat” į savo norą, jei jums šitaip išmuša saugiklius paskaičius, kad kažkam išsipildė tai, apie ką svajojote pati? Kiek pavydo, baimės, išankstinio nusivylimo yra Jūsų “svajonėje”? Ko esate pilna ir kas iš jūsų pasipila, perskaičius šviesią kažkam nutikusią istoriją? Norite, kad prarūgusios, perpuvusios uogienės stiklainyje iš kažkur atsirastų kvapni braškė?
Jūsų išsipildymai yra pagal Jūsų energiją.
Kokia Jūsų energija, puikiai iliustruoja anoniminis mėšlo trykšnis mano FB.
Ar Jums tikrai keista, kad jūsų noras nesipildo, kai su tokiu “užtaisu” svajojate? Juk čia kaip bandyti kakumi užtaisyti torto puošybos švirkštą ir paskui stebėtis, kad tortas kvepia ne šokoladu. Jei esate kupina pagiežos ir pykčio tiems, kuriems pildosi Jūsų pačios trokštami dalykai – KAIP galite paleisti tyrą, lengvą, švarų norą į Visatą?
Kitas dalykas: toks įkyrus, alinantis vieno nesipildančio noro “sukimas” yra tikras Visatos prievartavimas. Septyneri metai vienam nesipildančiam norui? Dar nepavargot? Ar pavargot, ir vien dėl to esat pikta ant visų? Kiek dar bandysite purtyti medį, kuriam derliaus metas dar neatėjo? Gal būtent agresyvus įsikibimas į šį norą ir stabdo jo išsipildymą? Kodėl nebandėt to noro paleisti?
Jei meldžiatės, galima daryti prielaidą, kad tikite Dievu (ar kam meldžiatės? kažkokiam kitam viešpačiukui, kaprizų rūpintojėliui? agresyvaus svajojimo angelui?).
Jei tikite Dievu – tai KAIP Jūs tikite, jei savo valią brukate aukščiau Jo? Ir kodėl, jei tikite, pretenzijas reiškiate visam pasauliui? Nesipildo – tokia Jo valia. Kodėl šnypščiate ant manęs ir mano praktikų dalyvių? Gal Jūsų norą turėjome išpildyti mes? Ar pati nebesuprantate, kas už ką atsakingas ir kam adresuoti pretenzijas dėl Jūsų asmeninių nesėkmių?
Galiausiai, ar nebijote tiesiog kuoktelėti, septynerius metus be atsako įkyriai melsdamasi už tą patį dalyką?
Ar esate girdėjusi teologų pamąstymų apie maldos turinį, intensyvumą, struktūrą? Ar esate girdėjusi, kad malda nėra derybos su Dievu, kad Jūs melsdamasi nesate turguje ir kad “kuo daugiau maldų” nereiškia išsipildymo, nes malda nėra “užmokestis” Dievui? Ir kad su Dievu negalima derėtis, bandyti jo papirkti, įskaitant maldų skaičių, trukmę, turbūt ir meldimosi metų skaičių? (Nesakau, kad lengva išvengti derybų, kai labai kažko norime; ir pati bandžiau derėtis su Dievu, kai katę Juozapą plėšėm iš mirties nagų – kai neturime dvasinių žinių, išties galime pradėti elgtis kaip turguje.)
Dievas puikiai girdi.
Jūsų maldą Jis girdėjo jau pirmą sykį. Kodėl su Juo elgiatės kaip su kurčiu? Ar Jis jums tėra norų kioskelis, užkandžių automatas, į kurį metat maldų monetas ir spardote, kai Jis neduoda jums, ko reikalaujate? O tada einate spardyti kitų?
Jei meldžiatės būtent taip, davatkiškai, “ant kiekio”, agresyviai kaulydama, ir jau pati puikiai matote, kad Jūsų maldos nėra išklausomos – gal bandykite keisti maldų turinį, prašymus, galiausiai, savo pačios laikyseną?
Gal pats metas paklausti, o ką jūs pati darote ne taip? Ką reiktų išmokti, pervertinti, pakeisti savyje? Arba koks yra Dievo planas Jums, jei ne jūsų pačios tiek metų kaulijamas ir neiškaulijamas išsipildymas?
Ar šito niekad nebandėte?
Matot, mano kursus mes nuo šito kaip tik ir pradedame: nuo peržiūros, ką galime pakeisti SAVYJE, užuot agresyviai purtę Visatos išsipildymų medį. Todėl mano kursai daugeliui žmonių ir veikia: nes mūsų realybė yra mūsų vidaus atspindys, ir tvarkantis vidų, tvarkosi tikrovė. Nesitvarkant vidaus, tik irzliai ar net tūžmingai reikalaujant kažko iš Dangaus – rezultatai yra tokie, kokius turite: lygiai nuliniai, nepaisant visų tariamų “pastangų” (t.y. maldų, kurias kalbate “ant kiekio”).
Tad gal daug sveikiau būtų ne septynerius metus klūpoti užvertus akis periantis ašutinėmis virvėmis, o nueiti ir gyvai pasikalbėti su kokiu dvasininku ar vienuole apie savo “norą” – kaip Jūs jį formuluojate ir kaip kaprizingai iš Dievo reikalaujate išsipildymo, ir kaip dangus į tokią Jūsų puikybę atsako. Pasidomėkite novenomis, paieškokite šventojo, kuriam galėtumėt “peradresuoti” savo prašymą, sudalyvaukite rekolekcijose, o jei esate alinama savo pačios pykčio ir nusivylimų – paprašykite užtarimo maldos. Čia, žinoma, jei esate tikinti. O jei esate netikinti – tai kam Jūs ten vis tik meldžiatės? Norų kioskeliui? Uždarytas gi. Spardysit ir daužysit toliau?
Svajojimas yra menas.
Tai ne atsainus bet kokių dalykų surašymas į lipnų geltoną lapuką, ir gyvenimas toliau, barbenant lakuotais nagais į stalą, skrolinant FB ir laukiant, kol tai išsipildys, ar, tiksliau, kol “užsakymas bus įvykdytas”. Tai (manau, visi protaujantys suvokia) truputį sudėtingesnis procesas.
Pasitikėjimas ir tikėjimas yra menas. Lavinamas menas. Jei melsdamasi prikaupėte tiek pykčio ant pasaulio – turbūt metas gilinti tikėjimo žinias, iš primityvių plokščių versti jas tūrinėmis, gelminėmis.
Pradėjusi gilinti tikėjimo žinias, labai greit sužinosite, kad malda nėra targavojimas su Dievu, kur “aš Tau trisdešimt maldų – o Tu davai man išsipildymą”. Mūsų troškimai ir aukštesnė valia nėra turgaus prekystaliai, kur kas garsiau rėkia – tas laimi. Rėkėte septynerius metus, nieko neišrėkėte. Tai gal ne to prašote, ne taip prašote, ne tuo laiku prašote, ar su ne tokia pozicija, su kokia prašoma bendrai. O gal vis tik ne prašote, o reikalaujate?
Savo akim esu mačiusi žmonių, kurių gyvenimuose per maldą yra nutikę labai didelių stebuklų. Išgijimai, prisikėlimai po didžiausių sukrėtimų, netekčių, priklausomybių atsisakymai, milžiniškų skolų išsprendimai, prabudimai iš komos – mačiau tuos žmones gyvai, girdėjau jų liudijimus.
Žinot, kas bendra visiems, patyrusiems stebuklų?
Nė vienas tų žmonių neplūdo tų, kuriems tie stebuklai nutiko pirmiau nei jiems.
: )
Aš pati juokais sakau, kad tiesiog neturiu teisės netikėti. Mano vienos gyvenime yra buvę pernelyg daug stebuklų, kad galėčiau suabejoti. Katė Juozapas, kuriai gydytojai anuomet davė kelias dienas, na geriausiu atveju kelias savaites, tuoj pradės penktus “antro gyvenimo” metus. Išsiderėjau? Ne. Gavau dovaną. Dar vieną dovaną iš begalės.
Dideles dovanas gauna tie, kurie jaučias dėkingi už mažesnes.
Liūdna, bet nujaučiu, kad jei išlaikysite tokią – agresyvią, reikalaujančią, pretenzingą ir dar ant kitų mėšlais besitaškančią – poziciją, ne tik tas vienas Jūsų noras nesipildys, bet apninks ir kitos problemos. Energija seks, vibracija žemės, vis labiau trauks niūruma, pagieža, nusivylimas – kurį jau, akivaizdu, noriai sėjate aplinkui. Todėl ir rekomenduoju pasikalbėti su dvasininkais, pagilinti tikėjimo žinias, kad tai nebūtų tik niūrus maldų bambėjimas teisiant tuos, kuriems sekasi.
Viskas turi savo kainą. Tai, ką skleidžiate kitiems, grįžta jums dešimteriopai. Jūsų pasirinkimas, ką skleisti. O priimti tai, ką “užsisakėte” savomis mintimis ir žodžiais, greičiausiai teks. Tai turbūt jau nebus pasirinkimas. Tai labiau veiksmo atoveiksmis. Atoveiksmis priklauso nuo veiksmo. Jūsų veiksmo.
Norai pildosi, maldos būna išklausytos, prašymai išklausomi, svajonės įsikūnija – kartais gerokai didesnės, nei būtų “įmanoma” vertinant protu, kartais mažesnės ir vis tiek džiugios. Tereikia atsimerkti ir sutikti tuos žmones, atverti ausis ir išgirsti jų pasakojimus, na o jei labai tingu sutikti juos gyvai – galima bent mano FB paskaityti, ir čia būna tokių istorijų.
Keista tik tai, kad vienus kitų išsipildymai įkvepia, pripildo, padeda iš naujo patikėti ir iš naujo siekti, o kitiems įjungia tik gyvatišką šnypštimą. Nemokate džiaugtis kito džiaugsmu? Kitų laimėjimus sutinkate pykčiu? Jau bėda. Išsipildymų energija aplenkia ir Jus pačią.
Ir tai visiška Jūsų teisė rinktis.
Širsti ant gyvenančių geriau, tūžtant melstis “ant kiekio”, diktuoti pačiam Dievui, kaip turi atrodyti jūsų gyvenimas, ir lieti tulžį ant tų, kurių norai pildosi?
Tai Jūsų teisė.
Jei domitės, žinote: Dievas mums visiems paliko laisvą valią.
Tik štai savo pasirinkimų autorę matote veidrodyje. Išsiaiškinkite reikalus su ja, prieš eidama ir vaitodama, kad visi, kurių norai pildosi – meluoja. Labai nuskurdinat pasaulį, spręsdama pagal save pačią.
O jei norite pokyčių, klauskit savęs.
Klauskite: kas su jumis vyksta, kad jus pykdo ir užgauna kitų džiaugsmas, kitų sėkmė, kitų klestėjimas (ne tik materialus, bet ir emocinis, kūrybinis, dvasinis), kitų pasiekimai, kitų turtas, kitų įsiprasminimas, asmeninė realizacija darbe, gerėjanti sveikata, gražėjantys kūnai, augantis pasitikėjimas savimi ir pačiu gyvenimu, kitų įgyti svajonių namai, ir kitiems gimstantys išsvajoti vaikai.
Nieko gėdingo tame nėra, niekas nėra šventas, visi patiriame paslydimų ir tamsesnių akimirkų.
Tačiau nėra sveika tame užsibūti, užvirti tame vidiniame mėšle ir juo taškytis į keturias puses.
Taigi paklauskit savęs ir nuoširdžiai sau atsakykit, kas su Jumis vyksta.
Tai gali būti gerų dalykų pradžia.