Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva”, „d*bilė”, „d*ra”, „kalė”, „kiaulė”, „pati kalta”, „o ko tu tikėjaisi?”, „kitaip ir nebūna”, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?” lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą” (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį.

Agresyvios žinutės, pažadai „išklausti draugų, kur gyveni” ir „palaukti prie laiptinės”, necenzūriniai sms’ai naktį – been there, seen that. Dar tada sužinojau, kad Lietuvoje yra nemažai degradų, ginančių pačią smurto prieš silpnesnį idėją. Ir kad jie, užgavus jų senas, susmirdusias, grybeliu sielą apėjusias nuostatas, labai sujunda ir ima labai garsiai rėkti bei ginti savo iškrypusią pasaulėžiūrą. Anuo atveju – įsitikinimą, kad vadovai turi teisę engti, žeminti, niekinti, gąsdinti pavaldinį ir elgtis su juo apeidami bet kokius LR galiojančius įstatymus.

Ir tie degradai šnypštė kaip gyvatės ant keptuvės, kai pasirodė mano knyga „Atleisk savo šefą”, nes tuomet jų pavaldiniai daug geriau žinojo savo teises ir jais buvo daug sunkiau manipuliuoti. Juokais pavadinau save mergina, užkliudžiusia širšių lizdą ir žaidusia su tuo byzgiančiu, piktai gaudžiančiu širšių lizdu… futbolą. Ir aš juos tikrai gerai atspardžiau. Nebūčiau atspardžiusi – nebūtų taip rėkę ir tiek gėlę.

Nepaisant degradų, ginančių smurtą, ūžesio, daug kas manimi žavėjosi, daug kas rašė, kad aš labai drąsi, labai stipri. Ne visai. Arba – ne iš prigimties. Tiesiog drąsiais tampame elgdamiesi drąsiai, stipriais tampame elgdamiesi kaip stiprūs žmonės – tai nėra įsiteigiama bukomis „pozityvumo” frazėmis prieš veidrodį, šypsantis per sukąstus dantis, sugniaužus kumštukus. Stiprybė ir drąsa išsiauginama ne šitaip.

Tačiau aš turėjau dar vieną, papildomą drąsos ir stiprybės šaltinį, nei vien tik savo istoriją.

Man tuomet buvo labai svarbu, kad po mano knygos pasirodymo vienas po kito ėmė atsiliepinėti žmonės, patyrę kažką panašaus. Tai buvo panašu į sniego gniūžtės efektą: tokių žmonių buvo vis daugiau, jie vis garsiau pasakojo savo istorijas, vis dažniau tai darė tikru vardu ir pavarde.

Taip pamažėl, lyg ratilai nuo ežeran įkritusio akmens, ėmė plėstis pažinimas ir naujas suvokimas, kad ir psichologinis smurtas darbe yra smurtas, ir kad nuo jo taip pat galima (ir būtina) gintis.

Jei lig tol psichologinis smurtas ir neetiški atleidimai darbe buvo priimami panašiai kaip smurtas artimoje aplinkoje („gavai į dūdą? pati kalta!”), tai po mano knygos pasirodymo, man kone kasdien į FB pašaunant naują istoriją, naują žmogaus laišką ar naują nuorodą į žiniasklaidos išviešintą atvejį, smurto suvokimas keitėsi.

Vis daugiau žmonių suprato, kad jie ne „prisiprašė” ir kad ne su jais „kažkas negerai”. Kad iš tiesų kažkas labai negerai su… jų iškrypusiu darbdaviu. Kuris grasina, gąsdina, terorizuoja, šantažuoja (kartais – net besilaukiančias mamas, kartais – net joms dirbant… privačiose MOKYKLOSE; gyvenimas kupinas paradoksų, ar ne?).

Žmonės pradėjo geriau atpažinti psichologinį smurtą darbe, aiškiau identifikuoti jį, ir, svarbiausia, lengviau ir greičiau GINTIS – stabdyti jį, informuoti smurtaujančią pusę, kad „man tokie metodai netinka”, „man toks bendravimo stilius nepriimtinas”.

Maža to, mano pikta kai velnias, tačiau iš tiesų neįtikėtinai kūrybiška knyga „Atleisk savo šefą” (ją bus galima rasti ir Knygų mugėje, o dar iki jos knygą galima rasti knygyne „Eureka!„) anuomet išmokė žmones FIKSUOTI smurtą – kaupti įrodymus ir, anksčiau ar vėliau, perimti situacijos vairą į savo rankas, kol terorizuojantis darbdavys ar šantažuojanti darbdavė likdavo tik žiopčioti savo grasinančias frazes.

Begalė tų žmonių (prieš tai – išsigandusių, palaužtų, suniekintų) tapdavo laimėtojais. Jie, parodę didįjį pirštą smurtautojui, palikdavo idiotiškus darbus su jiems pagal įstatymus priklausančiomis išeitinėmis kompensacijomis ir pradėdavo naują gyvenimo etapą. Kai kurie tų žmonių sukūrė darbo vietas sau patys, kai kurie – sukūrė verslus ir sukūrė darbo vietų kitiems. Didelė dalis jų tariamą pralaimėjimą pavertė tikrai dideliu laimėjimu.

Aš sulaukdavau kalnų laiškų. Su padėkomis, su neįtikėtinomis istorijomis – ką padarė vienui vieni žmonės, tiesiog paskaitę tą knygą, nesamdydami teisininkų, kartais – nepalaikomi jokių artimųjų… Tiesą sakant, aš VIS DAR sulaukiu laiškų – tai keista, nes knyga pasirodė prieš ketverius metus. Bet ji vis dar kažkur kelia geras bangas ir kažkam vis dar padeda išplaukti iš šūdo.

Tačiau: viso to nebūtų nutikę, jei ne tie žmonės, kurie atsiliepė po manęs.

Jie perėmė estafetę, jie kėlė temą, jie aktualizavo knygą, jie pildė mano FB sieną vis naujomis istorijomis, jie savais pavyzdžiais išgriovė perpuvusias, turbūt dar sovietmečio paliktas nuostatas, kad „prieš vėją nepapūsi”, „darbe privalai taikytis su viskuo”, „darbdavys visada teisus”. Tie žmonės perėmė dalį mano naštos, mano atsakomybės, pasidalino ja, ir tęsė idėjos sklaidą, sugerdami dalį prieš tai man vienai tekusio negatyvo.

Jei ne jie – aš būčiau tiesiog perdegusi kaip pavargusi lempelė.

Ir būtent todėl, kad esu patyrusi, ką reiškia būti ta – viena pirmųjų, gaunančių didžiausią dozę šūdo ir didžiausią šliūkšnį neapykantos rūgšties, – labai noriu pakviesti atsiliepti kitas merginas, galinčias užsidėti #metoo tagą.

Nes seksualinis smurtas ir psichologinis smurtas tėra dvi to paties slibino – tiesiog smurto – galvos. Ir niekas, mielieji, be mūsų pačių tų galvų nenukapos. Tai mes turime pasiimti kardą ir visiems laikams nukirsti tas ugnimi, mėšlu ir rūgštimi spjaudančias galvas, gargiančias, kad smurtas yra normalu ir kad smurtą patyrusios yra „pačios kaltos”.

Ne, aš nekviečiu rašyti tų istorijų viešai. (Nebent tikrai jaučiatės, kad galite.)

Kviečiu padaryti kai ką kito.

Kai ką ne mažiau svarbaus.

Labai noriu padrąsinti merginas ir moteris, ir, tiesą sakant, vyrus, patyrusius nederamą VDA, LMTA ir kitų universitetų dėstytojų elgesį ir įvertinus savo šiandienines galimybes, „suoficialinti” savo patirtį.

Aš tikrai nemanau, kad visiems reikia viešumo (tiesiog matau, kaip klaikiai yra dergiamasi iš merginų, papasakojančių tokias istorijas viešai).

Tačiau jūsų istorija, ypač – jei turite įrodymų (sms’ų, laiškų, skambučių įrašų), gali labai sustiprinti poziciją tų, kurios išdrįso būti pirmos ir kurioms dabar tenka neįtikėta, tiesiog radioaktyvi negatyvo dozė iš tų, kuriems smurtas atrodo toks „savaime suprantamas”, kad jį verta taip aršiai ginti ir su tokia jėga tęsti – nes tyčiojimasis iš smurtą patyrusių taip pat yra smurtas. (Šįsyk neanalizuosime priežasčių, kas vyko tų žmonių gyvenimuose ir kokiame smurte augo ir brendo jie patys, kad smurtas jiems atrodo natūralus būvis; palikime tai kitam kartui.)

Taigi, solidarumas – viena priežasčių, kodėl kviečiu atsiliepti ir kitas bei kitus. Kad tos pirmosios nebūtų vienos.

Ir kita priežastis. Aš esu už NEanonimiškus liudijimus. Nes anonimiškai kaltinamas žmogus iš tiesų net negali apsiginti, o juk gyvename, kaip ten bebūtų, teisinėje valstybėje. Aš kviesčiau su įsišaknijusiu smurtu (psichologiniu, fiziniu ar seksualiniu) kovoti teisiniais būdais. Ir net ne „kovoti”. Tiesiog padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad smurtas būtų iškeltas už „normalumo” ribų.

Šiuo metu nederamu elgesiu – psichologiniu smurtu ir / arba seksualiniu priekabiavimu – kaltinami keturi asmenys:

Jonas Gašliūnas – oi, atsiprašau, Gasiūnas:
https://www.delfi.lt/news/daily/education/gasiuno-studentas-isviesino-kas-dejosi-akademijoje-dar-nemaciau-tiek-issigandusiu-akiu.d?id=77075263

Gintautas Trimakas:
https://www.delfi.lt/news/daily/education/skandalas-vda-nerimsta-apkaltintas-ir-nacionalines-premijos-laureatas.d?id=77062595

Arvydas Liepuonius:
https://www.delfi.lt/news/daily/education/vda-dar-vienas-skandalas-priekabiavimu-kaltinimas-socialiniu-mokslu-daktaras.d?id=77072609

Jonas Vaitkus:
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/naujas-metoo-skandalas-scenografe-kaltina-jona-vaitku.d?id=77079295

Visų jų atvejais trūksta NEANONIMINIŲ skundų.

Jei patyrėte kažką panašaus – apsvarstykite tyloje, pabūkite su tuo, pagalvokite.

Tada nusipieškite sau scenarijus A ir B.

A – liudyti neinate, skundo nerašote.

Kas vyksta po to? Istorija, pamėtyta ir pavėtyta žiniasklaidos, tiesiog nutyla. Merginos, kurios išdrįso kalbėti, amžiams liks (kaip vadino agresyviosios smurto gynėjos) „pasalūnėmis”, „kiaunėmis” ir „lūšimis”, kurios „viską išsigalvojo” (na o jei neišsigalvojo – tai buvo „pačios kaltos”). Kas vyksta toliau? Gašlūnai lieka „dirbti” mokslo įstaigose – komentuoti merginų figūrų, krūtų, klubų, tarpukojų ir savo pačių „vyriškų vietų”. Jie lieka „darbo” vietose – netyčia ar tyčia liesti įvairias merginų (o gal ir vaikinų) kūnų vietas, o gal – tiesiog sėti kasdienio psichologinio teroro auditorijose. Kitaip tariant – viskas lieka po senovei, tik kai kurie žmonės lyg išsišokėliai drįso apie kažką užsiminti viešai… ir buvo užmėtyti akmenimis.

Ir scenarijus B.

Kuriame parašote skundą, liudijate. Kas vyks tuomet?

Merginos, kurios prabilo pirmos, greičiusiai net tūpiausių smurto gerbėjų nebebus vadinamos „kiaunėmis” ir „lūšimis”. Kaltinimai bus oficialūs. Atsakomieji mokslo įstaigos veiksmai taip pat privalės būti oficialūs. Dėstytojai bus nušalinti ar atleisti. Jie nebegalės kišti savo gašlių rankų prie kitų studenčių, nebegalės varinėti iškrypėliškų kalbų, gosliai alsuodami kažkam į nugarą. Naujos studentų kartos įgis viltį siekti išsilavinimo saugioje, kūrybiškoje, palaikančioje, o ne žlugdančioje aplinkoje. Bus įvykęs POKYTIS. O ne tik tuščiai pasipiktinta – ką mes, lietuviai, deja, mėgstame ir mokame.

Tačiau juk tai – tas tuščias piktinimasis – veda į niekur ir jokio pokyčio nesukuria.

Tad jei turite laiko, energijos ir emocinių resursų liudyti savo patirtį oficialiai (darsyk – nebūtinai viešai) – liudykite.

Sakoma, „neliudyk melagingai”. Nežinau, ar sakoma kas kita – „liudyk teisingai, jei ne dėl savęs – tai dėl bendros visų gerovės”.

Taip, galbūt čia viskas jau labai po laiko – taip, dėl šito sutinku.

Ir vis tik – geriau vėliau nei niekada. Vardan tų studenčių ir studentų, kurie dar turi šansą nepatirti visos tos šlykštumos.

PS. Aš taip pat galiu rašyti skundą. Nes vienas dėstytojas parengiamųjų kursų (skirtų norintiems stoti į VDA) metu elgėsi peržengdamas dėstytojo etiką.

Tai nebuvo „tikras” (fizinis) seksualinis priekabiavimas, tačiau dėstytojo elgesys, seksualizuotos replikos ir seksualizuoto pobūdžio rodoma „mokomoji medžiaga” jau tada rodė tam tikrą tendenciją ir savotišką būsimų studenčių ribų „tikrinimą”.

Toks niuansas: mes, dvi merginos jo kabinete, buvome dar moksleivės. Ir net ne paskutinės klasės moksleivės. Žinoma, tuomet pamaniau, kad aš tiesiog „nesuprantu meno” ir esu „ne prie chebros”… 😀

Tačiau kai prabilo kitos šio dėstytojo „meną” patyrusios ir net apgraibytos merginos, aš pagalvojau – o, tai taurusis genijus, pasirodo, pradėdavo dar prieš įstojant ir tęsdavo per visus kursus. Tai gerai, kad ir neįstojau… Ir staiga pasijutau nebe viena. Ir nebe „pati kalta”. Nes tai ne su manimi – anuomet dar moksleive – kažkas buvo „ne taip”. Kažkas labai ne taip, pasirodo, yra su pačiu ponu dėstytoju, kuris, vargšas, nepajėgus atskleisti meno didybės be… gašlybių.

Galėčiau parašyti savo patirtį oficialiai. Tačiau labai norėčiau, kad atsilieptų ir savo patirtis „suoficialintų” merginos, kurios patyrė tai vėliau, nes mano patirtis yra nutikusi prieš tikrai daug metų. Aš tikiu, kad šviežesnės istorijos atrodys adekvačiau ir turės kur kas daugiau teisinio svorio.

O gal bus ir daugiau moterų, kurios šio žmogaus gašlumą patyrė dar būdamos viso labo moksleivės – dar tik bandydamos stoti į VDA. Tada buvusių studenčių liudijimai suskambėtų tikrai labai naujai.

PS. Bet kuriuo atveju, kiekvienam žmogui, patyrusiam kažką panašaus ar kažką daug šlykštesnio, daug baisesnio, daug labiau žalojančio (juk kai kurie priekabiavimus ir išnaudojimą kenčia daug metų, kartais – net nesuvokdami, kad tai smurtas), noriu pasakyti:

SMURTAS NĖRA NORMALU.

Būtent tai turėtų būti savaime suprantama.

PPS. Beje:

„Seksualinį priekabiavimą įstatymas priskiria prie baudžiamųjų nusižengimų, jam taikoma 3 metų senatis. Viešojoje erdvėje paskelbti galimo seksualinio priekabiavimo atvejai apima ilgus laikotarpius.”
(delfi)

Tad šviežios istorijos būtų labai svarbios.