Apie žmogų, kuris turi atsakymą

Vis sulaukiu laiškų su klausimais, ar dalyvauti EŽD eksperimente kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis, konkretaus žmogaus konkrečiu atveju. Visa ko pradžia yra žmogaus viduje ir šis eksperimentas skirtas tiems, kurie tai nujaučia ar jau labai gerai žino. Visi svarbiausi atsakymai, visi geriausi intuityvūs sprendimai jau glūdi ten. Mes tik galime juos geriau išgirsti, sąmoningai pritildę pasaulio triukšmą. Lygiai taip pat kaip nutykus namams ima girdėtis tiksintis sieninis laikrodis. Jis juk tiksėjo visą dieną. Tik kažkas jį lig tol užgožė. Miesto gaudesys, muzika, gartraukio ūžimas ar mūsų pačių mintys. Taip kad neieškokite papildomo triukšmo, aplinkinių patarimų (ypač – paliepimų dalyvauti) ar mano konsultacijų. Pati tikrai paprasčiausiai fiziškai negaliu skaityti visų laiškų su nupasakotomis aplinkybėmis ir fiziškai į juos visus atsakyti. Tik pats žmogus gali priimti sprendimą dalyvauti. O kaip informacinė dieta veiks konkrečiu atveju, pasakyti būtų tas pat, kaip burti iš kavos tirščių. Įsivaizdavimui, kas galėtų nutikti, aš mėgstu remtis jau sudalyvavusių atsiliepimais. Kartais eksperimentą… Skaitykite toliau

Apie kalėdinę karštinę

Jau pustrečios valandos Advento tyloje darydama generalinę tvarką namuose, pritrūkstu šventiško įkvėpimo, tad ant treningų užsitempiu ilgaaulius kablus iki kelių (o kas man), ir išeinu atsikvėpti į balkoną. Ir mūsų gatvėje pamatau kalėdinės karštinės nukamuotą trijulę.   Tėtis neša į tinklą įvilktą eglutę. Vienas mažas pipiras pėdina priekyje. O kitas, dar visai visai mažas grybukas, eina iš paskos. Mažasis grybukas ir taip eina labai lėtai, nes greičiausiai dar ne taip seniai pramoko savom kojom vaikščiot, tačiau eisenos greitį dar labai stipriai lėtina jo noras užsukt pastovėt į kiekvieną balutę pakeliui. Tad grybukas eina lėtais zigzagais, pareigingai įlipdamas į kiekvieną balą ir pamaldžiai pastovėdamas joje nudelbęs kepurėtą galvą.   Didesnysis, bet vis tiek ne ką didesnis pipiras gi jaučia šventą pareigą pritūpti prie murzinos pusnies likučių, sulipdyti (kiek įžiūriu iš ketvirto aukšto, plikom rankom) gniūžtę, ir sviesti ją į viršų. Tada, žinoma, reikia lipdyti antrą.   Tėtis su eglute trypiniuoja, kažką… Skaitykite toliau

Apie seminarų turizmą

Sulaukiau įvairių reakcijų porąsyk paminėjusi „seminarų turizmą“. Iš tiesų liūdnoka man ši frazė, tačiau ji iš gyvenimo. Aš tikrai ne prieš, kad žmonės tiesiog leidžia laiką seminaruose – geriau juk, nei prie butelio. Tačiau tokiu atveju būtų gerai įsivardinti, kad ateinama tiesiog praleisti laiko.   Ir kad tiesiog bėgama iš vieno seminaro į kitą, „nerandant laiko“ taikyti naujai gautos ar jau kadais turėtos informacijos, aš ne prieš. Tačiau kartais tokie bėgikai iš seminaro į seminarą bėga, iš tiesų bėgdami nuo labai didelių, užvilkintų problemų, jau sprogstančių gyvenimiškų pūlinių. O bėgti yra kur, ir bėgti galima visą gyvenimą, kuriantis iliuziją, kad „kažką gi vis tiek veikiu, bandau“.   Klausimas tik, kas taip bėgant lauks ten, prie finišo.   Mano pačios patirtis tokia: geras seminaras, geras kursas atsiperka dešimteriopai ir šimteriopai, ir materialine, ir nematerialine prasme. Ir bėgti po jo kažkaip niekur nebesinori – norisi spręsti tai, nuo ko bėgai.   Sąlyga… Skaitykite toliau

Advento vainikai mūsų namuos

Porą metų visiškai nepuošiau namų Kalėdoms. Nebuvo kada ar nebuvo nuotaikos? O gal tai vienas ir tas pats? Šiemet staiga labai užsimaniau puoštis ir laukti. Gal todėl, kad tai pirmas mūsų Adventas nuosavuose namuose, gal todėl, kad šį gruodį nutariau niekur nebėgt ir turėt laiko. Kol kas papuošimai tik du – mano pačios nupinti vainikai (padedant mamai, kuri Advento vainikus pina jau antrus metus). Vainikų pynimas yra išties neįtikėtinai malonus, gyvas, naujas mintis išjudinantis užsiėmimas, kurį rankų darbo pasiilgusiems siūlo Miesto Laboratorija – ten, labai švarioje, stilingoje, unikalioje (tiesą sakant, geriausia prasme pavydėtinoje) erdvėje mes ir pynėm, pasitardamos ir pakrizendamos, tuos vainikus. Mačiau, kad Miesto laboratorijos vainikų dirbtuvėse vis nebelieka vietų (visai nesistebiu), tačiau kviečiu sekti juos ir laukti kitų pynimų. Aš asmeniškai jau dabar labai laukiu šv. Velykų vainikų pynimo pas juos. Juk sintetiniai viščiukai su į skirtingas puses žvelgiančiomis akelėmis nėra vienintelė įmanoma velykinė dekoracija. Kaip ir iš interneto atsisiųstos… Skaitykite toliau

Keli efektyvūs triukai kūrėjams: pradedantiems

Man tenka dalyvauti įvairiose iniciatyvose, kur susiduriu su pradedančiais kūrėjais. Kartais mane kviečia į kūrybos vertinimo komisijas, kartais – pasidalinti įžvalgomis, kartais – dėstyti kūrybinį rašymą ir kūrybinio mąstymo principus paaugliams, mokytojams, įmonių ir organizacijų darbuotojams. Aš linkiu, kad mūsų šalyje būtų kuo daugiau kūrybiškų žmonių, pačiose įvairiausiose srityse kuriančių kokybišką turinį, originalius sprendimus ir pridėtinę vertę sociumui. Tad sugalvojau pasidalinti vienu kitu universaliu dalyku su savo skaitytojais. Keli efektyvūs triukai pradedantiems kūrėjams yra tai, ką būčiau pati norėjusi sužinoti prieš daug metų. Taigi. Jei norite kurti lengviau, sklandžiau, kokybiškiau ir su didesniu džiaugsmu… PADOVANOKIT TYLOS SAVO AUSIMS.   Vien atsiriboję nuo pasaulio triukšmo, užmezgame tikresnį, gilesnį ryšį su savimi, geriau „girdime“ tai, kaip jaučiamės, ką galvojame. Kūrybinius impulsus – taip pat. Kartais man tenka pasakyti: – Sorry, arba išjungiam šitą death-metal’ą, arba einu užsidarysiu kitame kambary. Aš negaliu rašyti, jei muzika, griaudinti išorėje, nesutampa su atėjusio teksto ritmu. Kartais muzika man padeda rašyti, tačiau… Skaitykite toliau

Jau antrąsyk šiemet viešiu Londone kaip autorė

Dievinu Londoną. Esu praleidusi ten porą labai gražių dienų mums keliaujant į Pietų Ameriką, o šiemet Londoną lankiau jau ne kaip turistė, o kaip literatūros autorė. Pavasarį viešėjau legendinėje Londono knygų mugėje – Lietuvos kultūros institutas pasirinko pristatyti mano vertimus, su kolegomis plunksnos broliais iš Estijos ir Latvijos dalyvavau poezijos skaitymuose pačioje mugėje ir specialiame Baltijos šalių vakare. Tam tikra prasme esu Londone ir dabar. Čia vyksta poezijos knygų mugė, kurioje vieši mano naujasis leidėjas Lawrence Schimel ir jo leidykla išties turbūt poetiškiausiu mano girdėtu pavadinimu – A Midsummer Night’s Press. Jų stende yra ir nauja, šviežutėlė poezijos rinktinė anglų kalba „Caravan Lullabies“, kurios autorė esu. 🙂 Rinktinės vertėjas – geriausiu metų vertėju neseniai paskelbtas, unikalią poetinę klausą turintis JAV lietuvis Rimas Uzgiris. Projektą rėmė ir mane kaip autorę globojo šaunusis Lietuvos kultūros institutas, nuėmęs nuo pavargusių mano pečių visą vadybos naštą. Ir štai: Žavingasis fotomodelis su mano knyga – lietuvių… Skaitykite toliau

Pasaulis blaivosi nuo negatyvo

Dar, dar ir dar sykį – atrodo, kad visas pasaulis bunda ir blaivosi iš stipraus apsinuodijimo neigiama informacija. Visame pasaulyje pasigirsta vis daugiau balsų, sakančių: mums to nereikia, tai labiau kenkia nei padeda, tai labiau griauna nei kuria. „Kokią įtaką organizmui daro blogos naujienos žiniasklaidoje?“ (dėkui už nuorodą Mildai G.) – šios citatos greičiausiai bus puikus paaiškinimas tiems, kas pailsėję nuo negatyvo ar bent jau stipriai sumažinę jo jaučiasi kur kas geriau, nei prieš tai:   – „Duodama interviu New York Times, psichologė Anita Gadhia-Smith pažymi, kad žiaurumo įtaka psichikai individualus dalykas, tačiau daugumai mūsų labiausiai tikėtini du efektai. Viena vertus, tai jautrumo sumažėjimas, iš kitos pusės – stiprėjantis pažeidžiamumo ir bejėgiškumo jausmas.“   – „Kuo daugiau neigiamų siužetų žmogus stebėjo, tuo stipriau buvo veikiama jo psichika. Tokia įtaka labiausiai paveikė ekstravertus. (…) Šių simptomų pasireiškimo stiprumas irgi tiesiogiai priklausė nuo naujienų žiūrėjimo trukmės.“   – „(…) galinčius matyti necenzūruotus… Skaitykite toliau

Apie rašymą kaip terapiją

Labai mėgstu gerus klausimus. 🙂 Žurnalistė Rasa Derenčienė, rengdama temą žurnalui „7 dienos“, pakvietė atsakyti į kelis tikrai įdomius jos klausimus: pažvelgti į tekstus iš poetės perspektyvos. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui į tarptautinį literatūros festivalį Portugalijoje – klausimus atsakinėjau oro uoste, auštant, tykiai gerdama kavą, ir, tiesą sakant, seniai taip mėgavausi taikliais klausimais ir lengvai gimstančiais atsakymais. Ilze, esi sakiusi, kad eilėraščius rašai nuo vaikystės. Gal pameni, kaip radosi tas rašymo impulsas? Kas tada tave įkvėpė, pastūmėjo? Ar pameni savo pirmajį eilėraštį? Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: “naktis temtis, iš lempų sninga…” O pradinėje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas, nes… Skaitykite toliau

Apie sėkmės ir išsipildymo baimę

Ar būna, kad lyg ir siekiate kažko, lyg ir norite kažko, tačiau drauge suvokiate – bijau tos sėkmės, bijau to išsipildymo, lyg ir siekiu, bet tuo pat metu lyg ir stumiu nuo savęs. Tarsi norėtume šviesos namuose, bet patys laikytume langines aklinai uždarytas. Ko konkrečiai bijome? Kartais žinom, ko konkrečiau bijom, kartais ne. Yra būdų ir technikų pasikapstyti po save ir pabandyti atsekti, kas glūdi po ta paviršine baime. Tai gali būti ir asmeninio ugdymo pratimai (kelis efektyvius naudojame nuostatų keitimo praktikoje), tai gali būti ir laisvasis rašymas, keliant sau klausimus, tai gali būti ir individuali terapija ar grupinis darbas, moderuojamas profesionalo. Manau, vien jau tai, kad ima kilti klausimas, iš kur šita mano baimė, reiškia, kad anksčiau ar vėliau mus pasieks mums tinkamas būdas su ta baime susitikti akis į akį ir pažvelgti, kas slypi už jos. Baigiantis vienos grupės, dalyvaujančios EŽD eksperimente, devynių savaičių kelionei, kaip tik gavau vieną labai atvirą… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją“, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija“ (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau