Kai neišsipildymai tampa ženklais


Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau:

Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus.

Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras?

Kartais situacijos būna daugiaprasmės.

Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas. 

Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas).

Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją.

Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė.
Labai daug ką priminė, parodė, atskleidė. 

Šiaip net sunku patikėti, kad vienas kitas nevykęs gėlynas gali tapti tokiu geru treniruočių lauku prisiminti svarbias psichologines ir net dvasines tiesas.

Apie baimę suklysti, apie darbą labiau dėl rezultatų nei dėl proceso, apie alinantį perfekcionizmą, apie baimę pripažinti suklydus, apie šykštėjimą jau įdėtų pastangų, apie neleidimą sau atsitraukti, apie jėgų nebeturėjimą paieškoti išmanesnių sprendimų, apie savęs pereikvojimą dėl labai miglotų rezultatų, ir galiausiai, apie labai garsų chorą, kviečiantį „dar pakentėti“, „dar pasistengti“, „nenorėti visko lengvai“, apie tai, kaip žiauriai žmonės nevertina ne tik kito laiko, bet ir savo pačių, – – juk tai vyksta ne tik gėlynuose. Tai vyksta ir daug svarbesnėse srityse. Santykiuose. Kūryboje. Sveikatoje. Versle. Buvau pamiršusi…

Galbūt su laiku net sakysiu, kad ta keista 2020-ųjų vasara, kai aš taip dažnai pamiršdavau pasaulyje siaučiant pandemiją, krizes, riaušes, kataklizmus, ir tas nenusisekęs gėlynas mane kaip reta kas mokė vėl ir vėl atsigręžti į patį svarbiausią – sielos – gėlyną. Vėl ir vėl kišti rankas iki alkūnių į širdies žemę, ravėti, sodinti, laistyti. Ir žiūrėti, kas ten dera NATŪRALIAI. Be (savi)prievartos, perteklinių pastangų, prisirišimo prie rezultatų. Be skausmo. Be prievartinės „motyvacijos“ iš šalies.

To artėjant Jaunačiai ir linkiu: atvira širdimi ir atvirom akim pamatyti savus neišsipildymus. 

Kad jie taptų naujo kelio ženklais.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.