Kam duota vidinė dykuma


Tamsiausi metų mėnesiai baigiasi. Tarsi jau pereita ir vidinė dykuma. Pamažėl ryškėja vizija, kaip atrodys postpandeminis pasaulis.

Šiandien Saulėgrįža, visai netrukus – šv. Kūčios: dienos, kai visa Žemė veidu pasisuka į Šviesą, gimsta Dievo sūnus, prasideda naujas, ilgas ciklas, kurio kryptis – atsivėrimas, augimas, vaisių vedimas, derlius ir branda to, ką pasėjome.

Turbūt daugelis po Kalėdų pajusdavote, kaip tuomet tarsi pats Gyvenimas įpučia mums daugiau jėgos, daugiau vilties, ir po Naujųjų pradedame gyventi bei darbuotis su nauja nata, nauju užsidegimu.

Ypač, jei Adventas iš tiesų būdavo nugyventas su pasninku, ne tik fiziniu, bet ir emociniu (galbūt taip pasisekdavo tik nedaugeliui, tačiau veikiausiai bus patyrusių).

Taip (sulėtėdami; pailsėdami; atsisakydami persivalgymo, ar fizinio, ar informacinio; saikingiau vartodami; saikingiau gyvendami išorėje ir pereidami į vidinių valymosi ir gal net savotiškos atgailos režimą) kasmet padedame sau “persikrauti” prieš naują visų metų ciklą, “restartuotis”, o jei iš tiesų gerai apsivalome – ir, kaip berods kažkuris autorių yra juokais pavadinęs (bijau netyčia parašyt ne savo metaforą), “parsisiųsti naują programinę įrangą” iš Visatos “debesies”: naujų idėjų, naujų siekių, šviesių minčių ir išsigrynintų svajonių.

Šįsyk tam tikra prasme liekame “pasninkauti” ilgesnį laiką.

Dėl suvaržymų daugelis stigsime gyvų kontaktų, ilgėsimės artimųjų, pamėgtų užsiėmimų, mylimų erdvių ir vietų, kelionių, draugų, o kažkas dėl izoliacijos – ir pačių artimiausių žmonių. Ir kiek tai truks, tiksliai nežinome nė vienas. Tad šiemet tam tikra prasme Adventas ir pati Šviesos vigilija tęsis ilgiau.

Tačiau bendrąja prasme Saulėgrįža jau yra simbolinis lūžis, virsmo taškas.

Kviečiu Jus į Saulėgrįžos momentą pažvelgti atidžiau. Permąstyti savo konkrečią situaciją ir geriau išjausti, ką Jums asmeniškai reiškia šis užsitęsiantis “pasninkas”: nuo ko tai galimybė apvalyti savo gyvenimą, ką verta įnešti į naujai atsiverinčias namų ir minčių erdves, kai nuo eismo kamščių, prekybos centrų ir “privalomųjų” vakarėlių apvalytas Gyvenimas tarsi pats siūlo tą šviežiai išpurentą, suruoštą dirvą.

Mums belieka išsirinkti sėklas ir sėti jas su derlingu nusiteikimu, lengva ranka.

Ką sėsime?


Postpandeminiam pasauliui (ir ypač informacine prasme tokiai negatyviai, psichikos sveikatos prasme stipriai atsilikusiai, stigmatizuotai, depresyviai ir suicidiškai Lietuvai) labai reikės stiprių, kūrybiškų, drąsių, stabilių, natūraliai (ne suvaidintai) viltingų, savo gyvenimu, o ne tik žodžiais ar “pozityviomis citatomis” įkvepiančių žmonių.

Kryptingi klausimai gali padaryti tikrų stebuklų.

Verta peržiūrėti šiuos ir keltis sau asmeninius, dar geriau esamą situaciją “atliepiančius” klausimus:

– Kaip galime stiprinti save? Savo namiškius?
– Ką galime nuveikti dėl savo kūno, proto, širdies ir dvasios?
– Kas mus ištiesia, ugdo, palaiko?
– Kaip tiestis ir stiebtis, o ne gniužti ir kiausti?
– Kas iš tiesų mus sveikatina, o kas sargdina?


Daugeliui “susispaudus” laike, erdvėje, galimybėse, šie klausimai ir atsakymai į juos tampa itin svarbūs.

Šiandien kaunamės su mažesniais ar didesniais sunkumais, daugelis ieškome būdų, kaip nuskaidrinti, nušviesinti savo fiziškai ir socialine prasme stipriai apribotą būtį, kaip aklimatizuotis stipriai pasikeitusiose aplinkybėse. Daugelis bandome įprasminti savo dienas taip, kaip galime.

Aš, anokia paslaptis, rašau. 🙂

Visai atsitiktinai, darydama generalinę tvarką savo darbo kambaryje, radau konspektus iš tikėjimo stiprinimo grupės. Lankiau ją pernai.

Žodžiai apie vidinę dykumą, jos metaforos prasmę, man pasirodė labai tinkami šioms dienoms ir ateinantiems mėnesiams, kurie mūsų laukia.

Tik – kaip įtikinti žmones, kad kažkas gali vešėti ir dykumoje?

Kai žemė atrodo pati nederlingiausia


Būtent tai yra pats didžiausias paradoksas: kad svarbiausias savo gyvenimo sėklas į vešliausią išsipildymų sodą sudaiginti galime būtent iš pažiūros nederlingiausioje žemėje: vidinėje dykumoje.

Kadais sau įvardinau, kad “nukritus lapams, matyti toliausiai”, ir turėjau omeny ne tik mišką rudenį, bet ir praradimų, “valymųsi” periodus gyvenime. Kai kažko netekę, stabtelėje, staiga tarsi geriau pamatome visa kita.

Kažkam, tikiu, tai bus juokinga, nes tai TIK katė, ir vis tik, nepagydoma katės Juozapo liga tapo vienu stipriausių atgailos etapų mano gyvenime, kai visiškai “išsirovusi” save su šaknimis iš labai intensyvaus, aktyvaus, socialaus gyvenimo, likau akis į akį su savimi ilgoms trims savaitėms, ant kelių laikant katę ir tyloje lašant tuomet dar intraveninei lašelinei. Tai, kaip tyčia, dar sutapo su trimis savaitėmis prieš Šv. Velykas…

Tas periodas padėjo pervertinti labai daug dalykų, palaidoti vienus ir su nauja jėga prikelti kitus.

Ilgainiui atkreipiau dėmesį, kad po labai intensyvių vidinio valymosi etapų, visada gyvenime sulaukiu derliaus ir kažko naujo brandos. Aptikau, kad kai kuriuos dalykus verta ne “tiesiog prakentėti”, bet pažvelgti į juos kuo sąmoningiau, vėl ir vėl klausiant savęs: apie ką yra šis laikas? Ko čia mokausi? Kuo nešina noriu išeiti iš šios situacijos, šio laikotarpio? Tai iš skausmo ir sunkumų režimo padėdavo pereiti į kitokį, sąmoningo augimo, augimo lyg žaidimo, režimą.

Mano dykumos


Savo kūrybinius išsipildymus ir literatūrinį pripažinimą susikūriau perėjusi per piktų, neišsipildžiusių, pagiežingų kultūrininkų/-ių minias, lydinčias mano kūrybą pašaipomis, parodomuoju skepsiu ir kaip įmanoma labiau užgauliais komentarais, dažniausiai – kad aš esu “niekas”. Tik kai būtent mane pasirinko išleisti Niujorke, šie agresyviai lojantys nuskriaustieji kiek pritilo. Dalis aršiausių mano puldinėtojų šiandien sunkiai serga. Dalis jau mirę (tesiilsi ramybėje). O aš vis dar kuriu, kasmet su nauja jėga. Nes perėjau tą dykumą.

Savo karjerą (kad ir koks šaltas ir atstumiantis man šis žodis) susikūriau po ilgų kūrybinio ir dvasinio vegetavimo metų reklamos agentūrose, ir po vėliau sekusio bedarbystės periodo, kai iš tiesų atlikau lemiamus, vidinius, profesinius pasirinkimus. Kai pradėjau rinktis ne darbą dėl pinigų, o darbą dėl aukštesnių idėjų.

Savo finansinį stabilumą pradėjau kurtis būtent anos recesijos metais, egzistuodama nuo algos iki algos, skylėtais batais, gyvendama kukliame nuomotame bute, kur žiemą teprišildavo iki 13 laipsnių, o aš miegojau ant plonyčio čiužinio, numesto tiesiai ant žemės. Daug kas kalbėjo, kad algų kilimas neįmanomas ilgus metus, kad mano likimo draugai, neturintys jokių paveldėjimų, neįsigis nuosavų namų iki pensijos. O aš neklausiau juodžiausių prognozių, mokiausi, dirbau su savimi, rašiausi 200 norų ir kūriau savo gyvenimą, nepriklausomą nuo gnidiškų “pranašavimų”.

Ir savo santuoką sukūriau ant ankstesnių santykių griuvėsių, kur buvau pratusi prie nuolatinio emocinio smurto. Nes:

Vidinė dykuma kartais yra sąlyga su(si)kurti oazę


daug kartų perėjau vidinę dykumą vienoj ar kitoj savo gyvenimo srity, ir ranką prie širdies pridėjusi sakau: žinau, kad nepatyrus sunku patikėti, tačiau TAIP, būtent perėjus vidinę dykumą, prieiname savo stebuklų sodą.

Esu tikinti, tad man labai gera rasti patvirtimus to, ką jaučiu, tikėjime. Tačiau nenoriu niekam piršti tikėjimo (man pačiai būna net labai koktu, kai kokia nupušusi davatka mano FB paskyroje surengia fundamentalistinį išpuolį “dabar visi klaupiamės ir žegnojamės, nes jūsų svajojimai buvo prieš dievulį!”).

Vis tik į Šventąjį Raštą netikintys gali pažvelgti tiesiog kaip į ilgus šimtmečius ištisų kartų rašytą išminties kupiną knygą. Kurią padedami patyrusio vedlio galime “išsiversti” į mūsų laikų kalbą.

Pamenu, kad paskaita, kurios konspektus atradau, tąsyk mane tiesiog pakylėjo.

Labai gaila, kad negaliu nurodyti kunigo ar vienuolio, skaičiusio paskaitą. Ji vyko Žvėryno parapijoje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, 2019-ųjų gruodį. Pasižymėjau tik tai, kad tai tąsyk buvo jau antrojo…

… Advento sekmadienio žinutė


“Kur vyksta didžiausi [vidiniai] atradimai Šventajame Rašte?

Dykumoje.
Kur tik smėlis, kaktusai, skorpionai ir laukiniai šunys.

Nepaisant to, Jonas ėjo į dykumą, ir visi ėjo paskui jį.

Dykuma [išoriškai] atrodo kaip pražūties vieta mums.
Tačiau Biblijoje tai – [vidinio] augimo vieta.

Izraelitų vaikščiojimas po dykumą tarsi simbolizuoja [dvasinę] vaikystę.
Kai izraelitai subręsta kaip tauta, jie įžengia į pažadėtąją žemę.

Kodėl?

Nes visas gyvenimas yra bėgimas.
O [metaforinė] dykuma yra vieta, kur mes pagaliau sustojame.

Šurmulyje nepastebime ne tik kito, bet ir savo trūkumų.
Dykuma yra kvietimas pastebėti, išgirsti.

[Galima nepastebėti ir gerų dalykų, turimų dovanų. (Mano papildymas konspektuose.)]

Jiesios atžala – tai simbolis kitokios, vešinčios ir tarpstančios, dykumos.
Tai kvietimas [iš naujo, kitaip] atrasti vidinę dykumą. […]

[Advento metu] esame kviečiami esame ne į pražūtį, o į vidinę dykumą: ramybės, stabtelėjimo, tylos. Rasti tai, kame esu geras, ir tuo dalintis su kitais.

Nebijokite dykumos: tai ne pražūties, o augimo, brendimo vieta.”


Pabaigai


Kviečiu prisiminti “Vandens buteliuko” pratimą. (Tai autentiškas, kaip išbandžiusių liudijimai parodė, itin efektyvus savistabos pratimas, skirtas mūsų uždaros grupės „7 minutės svajonei kasdien“ nariams. Kaip patekti į grupę, instrukcijos yra čia.)

Pamenate, kaip gimė metafora?

Mano sapne irgi buvo dykuma, kurią turime pereiti kasdien.
O kiek vandens buteliuke pasiliekame kiekvienai kelionės dienai, sprendžiame patys.

Pabandykime nuo šiandien, jei tik pajusime baimę ar neviltį dėl prieš mus plytinčios dykumos – vienatvės, atskirties, ilgesio, trinties namuose, emocinių išbandymų – vėl ir vėl kreipti dėmesį į savo vidinį “Vandens buteliuką”. Vėl ir vėl klausdami, kiek jis pilnas ir kas jį papildo.

Darsyk: postpandeminis pasaulis veikiausiai bus išsekęs ir liūdnas.
Tokiam postpandeminiam pasauliui reikės stiprių, emociškai ir fiziškai sveikų, kūrybiškų, drąsių, konstruktyvius sprendimus siūlančių žmonių.
Tam labai pasitarnaus nuo ištaškymo valingai saugomi “Vandens buteliukai” ir sąmoningas jų pildymas. (… likusi dalis skirta tik grupei.)

To ir linkiu mums visiems: naujų, vešinčių, lapojančių, atgaiva kviečiančių vidinių oazių, kuriose vieną dieną galėtume pailsėti ne tik patys, bet ir priglausti pailsėti kitą.

Vidinė dykuma nėra priešprieša tokioms oazėms.

Vidinė dykuma yra jų radimosi sąlyga.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.