Kategorija: Žmonės ir gyvūnai

Nesvarbu, kas esi, svarbu, kuo tiki : )

  By ,

Ir ką jūs jam? Juk tai Kutas. Ponis, kuris nežino, kad yra ponis (nes arkliai neskirsto savęs į didelius ir mažus). Pats sau Kutas yra toks pats arklys kaip kiti, ir elgiasi taip pat kaip kiti – kiek leidžia pajėgumai ir aplinkybės. Ir štai jis varo pirmas – tegul iš tiesų tik kelias ar keliolika sekundžių, bet pirmas – arkliams šiandien dūkstant pūgoje. „Kutas skuta,“ – žiūrėdama į nuotrauką, juokiasi Olga. Kutas bėga pirmas. Visada prisiminsiu tą jų dūksmą. Tai buvo pirmas kartas, kai taip ilgai stebėjau šėlstančius, išdykaujančius, aplink ratais lakstančius arklius. Tai su niekuo nesulyginamas jausmas. Galios, gyvybės, lyg spyruoklė suspaustos ir netikėtai prasiveržiančios jėgos jausmas, truputį bauginantis, tačiau drauge kerintis ir traukiantis kaip magnetas. Ir žemė arkliams lakstant dunda – tai ne metafora, ji tikrai dunda.: ) **** Arklių slėnis yra vienintelė arklių prieglauda Lietuvoje, kurioje naują gyvenimą pradeda ir gyvena arkliai, kitur nurašyti dėl ligų, senatvės,… Skaitykite toliau

Apie šilumą žiemiškame šaltyje

  By ,

Aną sekmadienį vakare verkiau, ir negalėjau pati sau iki galo paaiškinti, kodėl. Tą savaitgalį Arklių slėnyje nepakeliamose kančiose mirė kumelė, kuri į prieglaudą pateko jau pernelyg stipriai nukankinta, kad išgyventų. Tačiau verkiau ne dėl jos. Tą sekmadienį, dieną, žiemiškame šaltyje, arklių „valgykloje“, priėjau prie tvoros ir sudėjau pirštinėtas rankas į rieškutes, lyg kokį dubenėlį, ir parodžiau vienam arkliui. Jis priėjo, įdėmiai pažiūrėjo, ir įdėjo savo nosį į mano delnų dubenėlį. Ir tiesiog laikė nosį mano delnuose, ir tiesiog pūtė šiltą orą man į rankas, ir traukė jį, ir vėl pūtė. Tada susidomėjęs priėjo antras arklys. Ir jam parodžiau tokį delnų dubenėlį. Ir jis taip pat įdėjo į jį nosį, ir lygiai taip pat tiesiog laikė nosį mano rankose, ir šildė man delnus kvėpuodamas. Tada smalsaudamas priėjo trečias arklys, ir vėl įdėjo nosį į delnų dubenėlį. Tada ketvirtas, ir jis vėl padarė tą patį. Galbūt buvo ir penktas arklys, tačiau ta… Skaitykite toliau

Susipažinkite: Arklių slėnis ir Fuksė

  By , ,

Vakar buvo viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų. Pažindinausi su gyvūnais, kuriuos lig šiol stebėdavau tik iš toli (be vieno karto, kai teko sėdėti balne). Užgriuvo įspūdžių lavina: buvau ir uostoma, ir baksnojama, ir sekama, ir apiprunkšta, ir truputį numintu botu; buvo apčiaumoti mano rankogaliai ir kuprinė, nulaižytos rankos ir aprupšnotos milžiniškomis stipriomis lūpomis; buvau švelniai stumdoma, kai čia ir dabar TURĖJAU pakasyti šoną, bet kaip kokia nesusipratėlė pati NESUSIPRATAU, kad TURIU kasyti; čia, pasirodo, visai kaip su katėmis. 🙂 Porąsyk buvo truputį baisu (gyvūnų dydžio, nenuspėjamumo), tačiau vyraujantys jausmai buvo atradimas, nuostaba, šiluma, draugiškumas, džiaugsmas, taika, laisvė, bičiulystė. Vienai dienai – tai labai daug naujų pažinčių, daug emocijų, daug netikėtumų, labai daug naujos informacijos, daug juoko ir, neišvengiamai, truputis tramdomų ašarų.   Sunku sutalpinti į žodžius jausmą, kai matai kaimenę žirgų, kurie paima ir eina drauge pasivaikščioti, ir „kalbasi“ tarpusavyje pasižvingaudami per kalniuką, o paskui atšuoliuoja atsigerti – smėlėti, ką… Skaitykite toliau

Susipažinkite: Kutas ir Arklių slėnis

  By , ,

Susipažinkite: Kutas. Iš pradžių pristatysiu liūdnai, o tada daug linksmiau ir su intriga. Kutas – ponis, „atitarnavęs“ vaikų linksmintoju. Mažasis arkliukas lyg koks smagus negendantis prietaisas nešiodavo vaikus, plūstančius pramogauti konvejeriu. Tik štai, ponis nėra prietaisas. Jam, greičiausiai, nebuvo labai smagu. Ir tokie „prietaisai“, deja, nėra negendantys. Pasijodinėjimai – kas vaikams gal tebuvo smagi pramoga, o tėveliams gal tik malonus atokvėpis – iškreipė Kuto stuburą, suluošino mažąjį arkliuką. Galbūt dėl ilgų metų streso, atsirado metabolinė liga. Kutui dėl to kaupiasi riebalai (nors man jis atrodo tiesiog tvirtai sudėtas vyrutis). Jei pasilinksminimų parkuose ir visokiuose „mini zoo“ gebėtume pamatyti ne vien „linksmą“ kadrą, kur kažkas žvengia ant ponio, ne vien mažytį fragmentą, o visą gyvūno istoriją, nuo-iki, ir jo laukiančią senatvę, galbūt rečiau pramogautume gyvūnų sąskaita. Galbūt dažniau pasvertume, ar pusvalandis „nekaltos“ pramogos, tokios kaip pasijodinėjimas poniu ar selfis ant jo, yra vertas skausmingos gyvūno senatvės, nualinto kūno ir puokštės ligų,… Skaitykite toliau

Gimtadienio ryto nuotaika

  By ,

Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai. Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai. Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje „prieš iš… Skaitykite toliau

Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

  By ,

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, „ai, kada nors, kitą sykį“. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

  By ,

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

  By ,

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

  By ,

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo“, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau