Susipažinkite: Arklių slėnis ir Fuksė

Vakar buvo viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų. Pažindinausi su gyvūnais, kuriuos lig šiol stebėdavau tik iš toli (be vieno karto, kai teko sėdėti balne). Užgriuvo įspūdžių lavina: buvau ir uostoma, ir baksnojama, ir sekama, ir apiprunkšta, ir truputį numintu botu; buvo apčiaumoti mano rankogaliai ir kuprinė, nulaižytos rankos ir aprupšnotos milžiniškomis stipriomis lūpomis; buvau švelniai stumdoma, kai čia ir dabar TURĖJAU pakasyti šoną, bet kaip kokia nesusipratėlė pati NESUSIPRATAU, kad TURIU kasyti; čia, pasirodo, visai kaip su katėmis. 🙂 Porąsyk buvo truputį baisu (gyvūnų dydžio, nenuspėjamumo), tačiau vyraujantys jausmai buvo atradimas, nuostaba, šiluma, draugiškumas, džiaugsmas, taika, laisvė, bičiulystė. Vienai dienai – tai labai daug naujų pažinčių, daug emocijų, daug netikėtumų, labai daug naujos informacijos, daug juoko ir, neišvengiamai, truputis tramdomų ašarų.   Sunku sutalpinti į žodžius jausmą, kai matai kaimenę žirgų, kurie paima ir eina drauge pasivaikščioti, ir „kalbasi“ tarpusavyje pasižvingaudami per kalniuką, o paskui atšuoliuoja atsigerti – smėlėti, ką… Skaitykite toliau

Susipažinkite: Kutas ir Arklių slėnis

Susipažinkite: Kutas. Iš pradžių pristatysiu liūdnai, o tada daug linksmiau ir su intriga. Kutas – ponis, „atitarnavęs“ vaikų linksmintoju. Mažasis arkliukas lyg koks smagus negendantis prietaisas nešiodavo vaikus, plūstančius pramogauti konvejeriu. Tik štai, ponis nėra prietaisas. Jam, greičiausiai, nebuvo labai smagu. Ir tokie „prietaisai“, deja, nėra negendantys. Pasijodinėjimai – kas vaikams gal tebuvo smagi pramoga, o tėveliams gal tik malonus atokvėpis – iškreipė Kuto stuburą, suluošino mažąjį arkliuką. Galbūt dėl ilgų metų streso, atsirado metabolinė liga. Kutui dėl to kaupiasi riebalai (nors man jis atrodo tiesiog tvirtai sudėtas vyrutis). Jei pasilinksminimų parkuose ir visokiuose „mini zoo“ gebėtume pamatyti ne vien „linksmą“ kadrą, kur kažkas žvengia ant ponio, ne vien mažytį fragmentą, o visą gyvūno istoriją, nuo-iki, ir jo laukiančią senatvę, galbūt rečiau pramogautume gyvūnų sąskaita. Galbūt dažniau pasvertume, ar pusvalandis „nekaltos“ pramogos, tokios kaip pasijodinėjimas poniu ar selfis ant jo, yra vertas skausmingos gyvūno senatvės, nualinto kūno ir puokštės ligų,… Skaitykite toliau

Gimtadienio ryto nuotaika

Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai. Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai. Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje „prieš iš… Skaitykite toliau

Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, „ai, kada nors, kitą sykį“. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo“, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau

Sveikatos krepšelis katei inkstininkei

Mano karta, į mokyklą ėjusi jau laisvoje Lietuvoje, dažniausiai nežino, ką reiškia tarybmečiu buvęs populiarus žodis „kombinuoti“. Kombinuoti, kiek suprantu, reikšdavo „gauti negaunamą ir suveikti nesuveikiamą“. Man mūsų katės Juozapo (gydytojų vadinamos tiesiog stebuklu) dėka teko išmokti kombinuoti – jai gaunu kelių pavadinimų vaistus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje ir kurių taip paprastai neparsisiųsi. Šįsyk pateikiu išsamų Juozapo sveikatos „krepšelio“ sąrašą. Tą sąrašą parašiau laiške tokia proga. Vieną savaitgalį vežėm į kliniką kitą mūsų katę, juodukę Bimbo, ir viena gydytoja pamačius mus iškart pasiteiravo, o kaip gi Juozapas. Sakiau, kad labai gerai, ypač pradėjus duoti maisto papildų. Ji domėjosi, kokių konkrečiai duodam, ir aš pažadėjau parašyti laišką su pavadinimais. Dalinuosi laišku su tais, kas taip pat namus ir širdį dalinasi su katinais inkstininkais. Galbūt kažkam bus naujos informacijos arba idėjų, ką dar galima padaryti dėl murkiančio šeimos nario. „Sveiki! Savaitgalį gydytojai Vidai pažadėjau parašyti maisto papildų, kuriuos duodam savo katei, pavadinimą. Galbūt… Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

UAB „Bebradirba“ greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba“ lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba“ – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys! Skaitykite toliau