Kategorija: Žmonės ir gyvūnai

Laukinių pievų vasara: nauji gyventojai mano kieme

  By , ,

Kasdien, kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą matau, kaip dosniai Gamta atlygina už tai, kad elgiuos su ja švelniai, pagarbiai. Va prieš kiek laiko mažajame ondatrų tvenkiny antys saugiai išperėjo ančiukų. Aukšta pakrančių žolė, pasirodo, yra labai svarbi sąlyga vandens paukščiams perėti – ji paslepia juos nuo plėšrūnų. Juk galima trumpai pjauti (jei jau labai norisi) kad ir viso kiemo žolę, o palei tvenkinį (ar bent palei dalį tvenkinio) vis tik palikti aukštesnę žolę paukščių ir gyvūnų slėpimuisi.  Galima? Juk tikrai galima. Gera pamatyt, kaip antinas turškiasi laimingas tvenkiny, vis išlipdamas pradžiūti ant SAVO lieptuko, smagu ir netikėta išvysti ančiukų. Linksma pastebėti ir mažąją bebro “giminaitę” ondatrą, plukdančią už save didesnį kuokštą žolių (sako, jos “nuomojasi” kambarį pas bebrus, ir “išsikilimuoja” juos žolėm; Gamta išties neįtikėtina). Įkvėpta mažojo tvenkinio sėkmės, leidau paaugti ir didžiojo tvenkinio pakrantės žolei. Ta aukštesnė žolė (o drauge, matyt, ir labai drėgna vasaros pradžia po didelių liūčių)… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: lietuviškos orchidėjos, gegužraibės

  By , ,

Lietuviška orchidėja, gegužraibė. Ja ir tęsiu Laukinių pievų vasarą, nes vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija (greta gyvūnų viešnagių) yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Žemiau tikra istorija, įvykusi mano vaikystės kaime 2017-aisiais. **** Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau. Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai. … Skaitykite toliau

Laukinių pievų savaitė, arba gamta mūsų kieme

  By , ,

Karantino pradžioj vienos FB komentatorės buvau praktiškai išvadinta nevala, kad pernai pjaudama kiemo žolę nutariau palikti kelis smilgų guotelius, ir juose paskui apsigyveno zuikis (nuotr. žemiau). “Kažkoks košmaras,” – rašė komentatorė, – “tai gal jūs ir namų nesitvarkykit!” Tada supratau, kad karantinas ne visiems lengvas, o kažkam vos pirmos jo dienos neblogai kalė per stogą, jei net TOKIAME KONTEKSTE iš žmogaus pasipila srutos.  Tačiau drauge supratau ir kitą dalyką: yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai nesuvokia, kad savo kieme galima tvarkytis atsižvelgiant IR į laukinę gamtą.  Ir tie žmonės nebūtinai piktybiniai “viską išasfaltuot ir išklot trinkelėm” entuziastai. Jie galbūt tiesiog neturi argumentų draugiškesniam sugyvenimui su gamta, gal nematė gerų pavyzdžių vaikystėj, gal pasaulio pažinimo pamokos nebuvo įdomios, gal tėvai nemylėjo gamtos ir neskiepijo bent jau pagarbos jai. Gal tokie žmonės apskritai niekad apie tai nesusimąstė. Ir gal neįsivaizduoja, kaip smagu ir įdomu tai gali būti: gyventi ne kovojant su gamta,… Skaitykite toliau

Gimtadienio ryto nuotaika

  By ,

Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai. Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai. Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje “prieš iš… Skaitykite toliau

Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

  By ,

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, “ai, kada nors, kitą sykį”. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

  By ,

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

  By ,

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

  By ,

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus “migdo”, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau

Sveikatos krepšelis katei inkstininkei

  By ,

Mano karta, į mokyklą ėjusi jau laisvoje Lietuvoje, dažniausiai nežino, ką reiškia tarybmečiu buvęs populiarus žodis “kombinuoti”. Kombinuoti, kiek suprantu, reikšdavo “gauti negaunamą ir suveikti nesuveikiamą”. Man mūsų katės Juozapo (gydytojų vadinamos tiesiog stebuklu) dėka teko išmokti kombinuoti – jai gaunu kelių pavadinimų vaistus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje ir kurių taip paprastai neparsisiųsi. Šįsyk pateikiu išsamų Juozapo sveikatos “krepšelio” sąrašą. Tą sąrašą parašiau laiške tokia proga. Vieną savaitgalį vežėm į kliniką kitą mūsų katę, juodukę Bimbo, ir viena gydytoja pamačius mus iškart pasiteiravo, o kaip gi Juozapas. Sakiau, kad labai gerai, ypač pradėjus duoti maisto papildų. Ji domėjosi, kokių konkrečiai duodam, ir aš pažadėjau parašyti laišką su pavadinimais. Dalinuosi laišku su tais, kas taip pat namus ir širdį dalinasi su katinais inkstininkais. Galbūt kažkam bus naujos informacijos arba idėjų, ką dar galima padaryti dėl murkiančio šeimos nario. “Sveiki! Savaitgalį gydytojai Vidai pažadėjau parašyti maisto papildų, kuriuos duodam savo katei, pavadinimą. Galbūt… Skaitykite toliau