Apie rašymą kaip terapiją

Labai mėgstu gerus klausimus. Žurnalistė Rasa Derenčienė, rengdama temą žurnalui “7 dienos”, pakvietė atsakyti į kelis tikrai įdomius jos klausimus – pažvelgti į tekstus iš poetės perspektyvos. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui į tarptautinį literatūros festivalį Portugalijoje – klausimus atsakinėjau oro uoste, auštant, tykiai gerdama kavą, ir, tiesą sakant, seniai taip mėgavausi taikliais klausimais ir lengvai gimstančiais atsakymais.   Ilze, esi sakiusi, kad eilėraščius rašai nuo vaikystės. Gal pameni, kaip radosi tas rašymo impulsas? Kas tada tave įkvėpė, pastūmėjo? Ar pameni savo pirmajį eilėraštį? Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: “naktis temtis, iš lempų sninga…” O pradinėje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas,… Skaitykite toliau

Apie sėkmės ir išsipildymo baimę

Ar būna, kad lyg ir siekiate kažko, lyg ir norite kažko, tačiau drauge suvokiate – bijau tos sėkmės, bijau to išsipildymo, lyg ir siekiu, bet tuo pat metu lyg ir stumiu nuo savęs. Tarsi norėtume šviesos namuose, bet patys laikytume langines aklinai uždarytas. Ko konkrečiai bijome? Kartais žinom, ko konkrečiau bijom, kartais ne. Yra būdų ir technikų pasikapstyti po save ir pabandyti atsekti, kas glūdi po ta paviršine baime. Tai gali būti ir asmeninio ugdymo pratimai (kelis efektyvius naudojame nuostatų keitimo praktikoje), tai gali būti ir laisvasis rašymas, keliant sau klausimus, tai gali būti ir individuali terapija ar grupinis darbas, moderuojamas profesionalo. Manau, vien jau tai, kad ima kilti klausimas, iš kur šita mano baimė, reiškia, kad anksčiau ar vėliau mus pasieks mums tinkamas būdas su ta baime susitikti akis į akį ir pažvelgti, kas slypi už jos. Baigiantis vienos grupės, dalyvaujančios EŽD eksperimente, devynių savaičių kelionei, kaip tik gavau vieną labai atvirą… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo “Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo “Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau

Metas atsisveikinti, metas pasisveikinti

Tai – tradicinis Naujųjų išvakarių tekstas, kuriuo dalinuosi su savo skaitytojais. *** Staiga Tavo viduje pasidaro tyku, ir suvoki, kad tuoj reiks atsisveikinti. Dar vieni Tavo metai lyg neregimas milžinas stoviniuoja prie išėjimo. Šis nematomas, tačiau tankų, kone apčiuopiamą energijos kūną turintis džinas suverptas iš Tavo gyvenimo nutikimų, kurie vyniojosi iš tikimybių lauko lyg raumenų atplaišos ir nematomomis rankomis buvo lipdomos ant šio milžino skeleto. Pažiūrėk, koks šiandien jis didelis ir stiprus – jo glėbyje jautiesi lyg kosminėse įsčiose. Šiandien Tavo džino kojos suaustos iš visų Tavo nukeliautų kelių, džino rankos sutvirtėjusios nuo visų darbų, Tavo padarytų per dvylika mėnesių, nuo visų Tavo rankos paspaudimų, visų apsikabinimų ir paglostymų. Džino nugara plati kaip siena – ji išlaikė visus darbus, kuriuos kroveisi, nes Tavo milžinas Tau nežinant visą laiką tykino greta, kraudamasis Tavo reikalus ant savo pečių. Taip, šiandien dar vienų Tavo metų džinas yra pavargęs ir jau turi kuprą. Greičiausiai… Skaitykite toliau

13 klausimų pabaigai ir pradžiai

Šį tekstą parašiau dovanų savo skaitytojams prieš Kalėdas. Cha, kas nors pasakys, kūrybinė saviugda gruodį? Kas galėtų būti svarbiau, nei bruktis į dar vieną eismo kamštį, besidriekantį dar vieno kalėdinės karštinės krečiamo prekybcentrio link? Man – rasti laiko nors trumpučiui atsigręžimui į prabėgusius, prašuoliavusius ar praslinkusius metus – nelygu, kokie jie buvo. Maniškiai tiesiog praūžė kaip tornadas. Buvo nemažai akimirkų, kai jausdavaus lyg būčiau pačioje audros akyje, aplink skriejant įvykiams ir žmonėms. Vis tik atsigręžusi matau, kiek daug vis dar buvo to, be ko būčiau galėjusi gyventi paprasčiau, lengviau ir džiugiau. Savo atradimais ir klausimais kaip perspektyvą atveriančiu instrumentu ir pasidalinau su skaitytojais. Juk kaip net juodžiausiuose metuose galime rasti kažką šviesaus, taip ir sėkmingiausiuose perioduose galim įžvelgti taisytinų dalykų. Tačiau kad juos rastume, turim jų paieškoti. Kūrybinė saviugda yra vienas iš būdų daryti tai sąmoningai. Šio teksto populiarumas ir grįžtamasis ryšys stipriai nustebino ir pradžiugino, o dabar galvoju – klausimai juk tinka… Skaitykite toliau

Apie kas penktą iš mūsų, arba jautrumo dovaną

Ar jums taip sako? – Nereaguok taip jautriai. – Na ko tu pariniesi dėl tokių smulkmenų… – Nusispjauk ir daryk savaip! – Ko tu imi į galvą? Nekreipk dėmesio… – Nesuprantu, ko čia graudiniesi, gi čia svetimi vaikai (seneliai / šunys / katės)… O ar kada pagalvojot, kad sakyti “nereaguok taip jautriai” yra tas pats, kas sakyti “nebūk strazdanota” ar “nebūk tokia aukšta”? Jautrumas yra prigimtinė savybė. Sakyti “nebūk toks jautrus” reiškia beveik tą patį, ką “nebūk savimi”. Žinau, ką sakau. Sakau tai iš savo patirties. Ir turbūt – iš 20 procentų žmonių, skaitysiančių šį tekstą, patirties. Nes kalbėti apie jautrumą – tai, pasirodo, kalbėti apie kas penktą iš mūsų. Sykį beviltiškoje paauglystėje man gimė idėja, pakeitusi tuometinį mano požiūrį ir, galima sakyti, likusį mano gyvenimą. Buvau klaikiai jautri, klaikiai vieniša, klaikiai kompleksuota paauglė, tačiau vieną juodą dieną nežinia iš kur man šovė mintis: tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu,… Skaitykite toliau

13 būdų lengvai keisti savo gyvenimą

Šį tekstą, tuo metu publikuotą mano FB puslapyje, Google paieška vienu metu siūlydavo pirmiau nei tikrus portalų straipsnius “13 būdų kaip apsaugoti baldus nuo katės”, “13 būdų medų naudoti ne tik arbatai gerti” ir jau visai genialų “13 netikėtų būdų panaudoti dantų šepetėlį”. Savo FB puslapį uždariau, o tekstą išsaugau čia. Pastebėjau, kad ir publikuotas puslapyje “Ilzės dirbtuvės”, jis iškopė į skaitomiausius. Tad šįsyk jūsų dėmesiui – 13 būdų lengvai keisti savo gyvenimą. – 13 BŪDŲ LENGVAI KEISTI SAVO GYVENIMĄ – 1. SKŲSKIS. Kitais ir savimi, aplinka ir sveikata, šalimi ir orais, mokesčiais ir politikais, nekenčiamų autorių FB tekstais ir tuo, kad nekenčiami autoriai Tave blokuoja. Skųskis tuo, kas jau nutiko, ir tuo, kas dar nutiks. Ach, šį sąrašą galima tęsti iki begalybės! Šis pomėgis pritrauks prie Tavęs žmonių, mėgstančių laiką leisti panašiai, jūs tapsite artimais draugais ir galėsite skųsdamiesi leisti kiauras dienas. Mmm, tie jaukūs ilgi žiemos vakarai prie… Skaitykite toliau

Apie vizitus į mokyklas

Šokdama po namus su savo kailėtomis dvarininkaitėmis (katėmis), sugalvojau vieną dalyką. Kadangi daugėja laiškų ir gyvų klausimų, kaip pasikviesti mane į mokyklą, jaunimo centrą ar vaikų namus, kad būtų paprasčiau ir greičiau, sukūriau trumputę formą. Taip galėsiu susirinkti informaciją, kas, kur, kada ir dėl ko manęs lauktų, visa informacija bus vienoj vietoj ir ji bus aiški. Pastebėjau, kad kartais (tik kartais) dėl vizitų kalbamasi labai nekonkrečiai, ir prireikia daug susirašinėjimo, kad išsiaiškinčiau, ko tiksliai iš manęs norima. Taip pat kartais mane ne juokais įbaugina pompastika (“ar atvyktumėte nušviesti mūsų mokyklos savo šviesa”). Esu paprastas žmogus ir man nejauku, kai gaunu laiškus, adresuotus lyg ir kažkam kitam. O kai trūksta šviesos, padėti gali tik elektrikas. 🙂 Man labai patinka mokyklos, kurios žino, ko nori, ir aiškiai tai formuluoja (tokių, dideliam mano džiaugsmui, yra dauguma). Primenu, kad į mokyklas keliauju greta kitų savo darbų, kitų pareigų, savo pomėgių ir asmeninio gyvenimo, o… Skaitykite toliau

Apie norą keisti kitus

Greičiausiai viena knygos eilutė man kliuvo kaip atsakymas į nuolat mane seminaruose, prieš juos ir po jų lydinčius klausimus, kurių laiškuose dažnai sulaukia ir “Ilzės dirbtuvės”: – O kaip pakeisti savo mamą? – Kaip išpurtyti negatyvą iš savo vyro? – Kaip priversti paauglę dukrą pasitikėti savimi? – Kaip atpratinti dejuoti tetą, nes labai pavargstu nuo jos bambesių? – Kaip priversti draugę liautis laidyti šlykščius juokelius apie mano antrą pusę? – Kaip sugėdinti giminę, kad per šventes tiek pletkavoja? – Kaip priversti žiniasklaidą atsisakyti viso to mėšlino negatyvo?   “Daugelis dvasinių mokytojų tvirtina, kad geriausia, ką galime padaryti kitiems, – tobulinti save.” Akys užkliuvo už šios eilutės skaitinėjant Jan Spiller knygą “Astrologija sielai”, aiškinančią Mėnulio mazgų ir asmenybės evoliucijos sąryšį. Paradoksalu tai, kad ši eilutė JAU buvo kažkieno pabraukta prieš man atsiverčiant knygą, rastą knygų lentynoje sodyboje. Tobulinti save – va čia tai keistas atsakymas, ar ne? : ) Net, galima… Skaitykite toliau

Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo

Aš netikiu, kad yra vienas visiems tinkamas receptas. Jei taip būtų, jau šiandien visi pasaulyje būtų turtingi, liekni, laimingi, gražūs, laisvi nuo vaistų, tabako, alkoholio, kitų žmonių nuomonės, paskalų ir banko paskolų. Deja, taip nėra, ir kiekvienas ieško (arba neieško) savo kelio iš nelaisvės – į gyvenimą, apie kokį svajoja. Yra tokia teorija, kad kuo sąžiningiau dirbame su pačiais savimi, kuo uoliau mokomės, kuo greičiau tobulėjame – tuo lengviau pildosi ir mūsų norai. Nes Visata apdovanoja evoliucionuojančius ir padedančius evoliucionuoti kitiems. O kuo greičiau mokomės iš savų klaidų – tuo greičiau tobulėjame. Vis tik pastebiu, kad tiek aš pati, tiek mano aplinkos žmonės, tiek šimtai žmonių, ateinančių į mano seminarus, – daugelis mūsų kažkokiu būdu gebame užsisukti užburtuose ratuose ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kartoti tas pačias klaidas. Vasaros atostogų metu man į galvą atėjo labai netikėtas, tačiau iš tiesų daug parako turintis klausimas. Klausimas, galbūt galintis… Skaitykite toliau