Kategorija: Kūrybinė saviugda

Kai 81-erių moteris sako: „Galiu sau leisti”

  By , ,

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

  By ,

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame” mieste, „ne toje šalyje”, „ne tokių” politinių pažiūrų, „ne tokios” seksualinės orientacijos, „ne tokios” odos spalvos, tikinčius „ne taip”, kaip kažkam „reikia”. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną

  By ,

Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną. Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają. Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę. Kviečiu… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

  By , ,

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau

Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti

  By ,

Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, „ką žmonės pasakys?”, „ar aš pakankamai gražus?”, „o ar niekas man nepavydės?”, „ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?” – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume. Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį). Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų. Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų,… Skaitykite toliau

Kai jausmas yra geriausias vedlys

  By ,

Sakoma, kad jausmas – geriausias vedlys, geriausias kompasas gyvenime. Skamba kiek netikėtai tiems, kurie įpratę vadovautis tik sveiku protu. Su protu viskas gerai, tačiau sveriant viską vien juo, lengva „praklausyti” intuiciją ir paklysti. Ir vis tik – būtent protas leidžia ne tik atpažinti jausmus ir leistis jų vedamiems, bet net koreguoti jausmus tose situacijose, kurių patys, atrodo, negalime keisti. Štai trys gyvos iliustracijos, kaip išsivadavus iš vidinio įpročio jausti negatyvius jausmus kalėjimo, keičiasi realybė. Pati sau nuolat primenu (nes dejonių ir piktinimosi krašte tai lengva pamiršti), kad tai mes patys renkamės, ką jausti. Ir kad galime jausti visiškai skirtingus dalykus net tose pat situacijose – priklausomai nuo to, kokią istoriją sau pasakojame. Ir tą patį dalyką gyvenime galima veikti vedinam visiškai skirtingų jausmų. Pavyzdžiui, vieni į darbą eina iš baimės jį prarasti ir neišsimokėti banko paskolos. Kiti į darbą eina iš noro būti naudingais, įsiprasminti, kurti, uždirbti. (Aaa, palaukit, uždirbti… Skaitykite toliau

NAUJA: Jaunaties praktika

  By ,

metas norėti / metas pildytis Yra daug efektyvesnių dalykų, nei norų rašymas. Jau antrąsyk renkasi Jaunaties praktikos grupė – pirmoji darbą pradėjo gegužės 31 d., antroji startuoja dabar, liepos 31. Jaunaties praktika yra kelerius metus kurtas ir – iš registracijų gausos panašu – laukiamiausias mano nuotolinis kursas. Jaunaties praktika truks daugiau nei 3 mėnesius, 100 dienų, ir kvies kūrybiškai švęsti net keturias Jaunatis, tarp Jaunačių sąmoningai skiriant laiko gyvenimo švarinimui nuo norams pildytis trukdančių dalykų. (Į pirmąją Jaunaties praktikos grupę, vos porąsyk paminėjus ją mano paskyrose, užsiregistravo virš 1000 dalyvių.) Jaunaties praktikos idėja: prisiimti atsakomybę už tuos išsipildymus, kurie priklauso nuo mūsų, ir mokytis pasitikėti gyvenimu ten, kur, atrodytų, nuo mūsų niekas nepriklauso. Tačiau pasitikėti gyvenimu – tai nereiškia laukti rankas sudėjus. Svajoti – tai ne svaičioti. Norėti – tai ne geisti svetimo turto. Pasitikėti – tai ne dirbtinai šypsantis kartoti, kad “viskas bus gerai”. Jaunaties praktika kvies naujomis akimis pažvelgti… Skaitykite toliau

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia

  By ,

Kas, jei galėtų būti visas mėnuo be nemokamų paslaugėlių? Visas mėnuo, kai mūsų niekas netrukdytų, netrikdytų, negraudentų, nespaustų į kampą, mumis nemanipuliuotų? Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau. Kai sunku sakyti NE Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, „nemandagu” pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis? Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama. Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių… Skaitykite toliau

– Vakarykščio karo memuarai –

  By ,

Kaip tik šiam metų laikui, arba kūrybinio rašymo atokvėpis: – Vakarykščio karo memuarai –   Tu man ne pirma, ir, spėju, ne paskutinė. Dabar, kai bekvapis tavo kraujas žymi mano miesto gatves, aš galvoju, kad baigėm lygiosiomis. Mūšis buvo ilgas, jėgos lygios. Nors aš likau, o tu ne, mano gyvenimas tavo dėka sutrumpėjo metais. Tu man kainavai šimtą dienų ir šimtą naktų. Ir nors tave – kaip kiekvieną iš jūsų, ateinančių nelauktai, kvepiančių tyla, tobulai išbalusių ir šitokių iki skausmo elegantiškų, – prakeiktų kurtizanių, kurioms neįmanoma atsispirti, – ir nors tave sutikau išskėstomis rankomis, žinojau, kad atėjai čia ne duoti, o imti. Žinojau, kad tesi šnipė, ketinanti vogti mano rankų šilumą, įrašinėti sniege mano pėdsakus, parklupimus ir kritimus, o prie kiekvieno sapno prisegti po judesio daviklį. Įtariau, kad greito miego fazėje gali ateiti kada panorėjusi į mano miegamąjį, pasilenkti virš manęs ir iškvėpti nematomą žvarbos ungurį, kuris, kaskart įsirangęs į… Skaitykite toliau

Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome

  By , ,

Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra. Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai. Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą. Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems,… Skaitykite toliau