Kategorija: Kūrybinė saviugda

Kodėl svarbu ne sugalvoti, o pajusti, ko nori

  By , ,

Kaip svarbu NE SUGALVOTI, O IŠJAUSTI, KO NORI. Protu kliaujantis, šį savaitgalį tarsi turėjau (turėjau!) važiuot į sodybą. Pabūt gamtoj, paklausyt paukščių, nieko paneveikt. Būtų gerai (būtų gerai!) į pirtį nueit, pasisodint gėlių – esu prisipirkus dėžę jurginų, kardelių, lelijų… Bet va “turėčiau” ir “būtų gerai” nėra NORIU. Taigi, ketinom savaitgalį leist atskirai: D. namie su katėmis, aš sodyboj su stirnomis, gervėmis, briedžiais, bebrais ir paukščiais. Tačiau jaučiau, kad many nėra tvirto TAIP. Pradėjau tyrinėti, o ko labiausiai noriu šį savaitgalį. Išties labai norėjau pailsėt. Tiesiog pailsėt, atsitraukt nuo visko, pasigrožėt pavasariu, pamaitint sielą pasakiškais pavasario vaizdais, kurie mainos kasdien.  Ir tada pajutau, kad sodyboj nusiplūkčiau: su visais malkų nešiojimais, karučių vežiojimais, kibirų tampymais, kovom su bebru ir t.t. Nelabai norėjau ir nakvot viena, tiesą sakant. Ir vakar ryte, labai netikėtai, staiga užsimaniau į Burbiškio dvarą Radviliškio rajone. D. mano mintis labai patiko. Ir tai netikėtai buvo gražiausia šio pavasario… Skaitykite toliau

Kelios rekomendacijos praradus darbą ar ilgiau nedirbant

  By , ,

Yra tokia tarsi ezoterinė, tarsi psichologinė (išties ir tokia, ir tokia) taisyklė: kol dirbame tik dėl pinigų, jų teturime išlikimui: stogui virš galvos, maistui, būtiniausioms išlaidoms, lizingo įmokoms pasidengti, gal dar atostogoms kartą per metus. Ir viskas. O kai liaujamės dirbti dėl pačių pinigų (nesakau, kad tai paprasta), stipriai keičiame paties gyvenimo kryptį. Dažnai iš principo keičiasi mūsų karjera ir pajamos. (Jos, nors skamba paradoksaliai, atsisakius vergauti “pinigėliams”, dažniausiai auga.) Šiandien turbūt dažnesnė nei įprasta darbo netektis – daug kam nemalonus supurtymas (žinau ir iš asmeninės patirties: darbo netektis priskiriama vienam didžiausių stresorių gyvenime).  Tačiau drauge tai tiesiog neeilinė proga. Imti ir paklausti savęs: o kokia mano darbo prasmė? O ką aš NORIU dirbti? Ką noriu duoti kitiems, ką noriu sukurti, kaip noriu keisti, gerinti kitų žmonių gyvenimus? Kokį darbą svajoju dirbti? Ar vėl noriu tik “darbelio”, kur reikia tik “atsėdėti” ir už tai mokama “algelė”?  Tai ten galima amebą… Skaitykite toliau

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

  By , ,

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau

Ketinantiems parduoti, nuomoti ar pirkti NT: kelios rekomendacijos

  By , ,

Tarp mano skaitytojų yra žmonių, kuriems su pandemija “pastrigo” NT reikalai. Kažkas norėjo pirkti, kažkas parduoti, nuomoti… Aš neturiu galios daryti stebuklų, tačiau turiu dovaną įkvėpti žmones. Todėl kviečiu net strigusiuose reikaluose nors truputį pasvajoti, išjausti vieną ar kitą sprendimą, išsipildymą. Nors pusvalandžiui, valandai, o jei išeina – visai dienai nusimesti įtampą, stresą, perdėtą kontrolę ten, kur kontroliuoti nieko jau nebegalime, ir pasirūpinti tuo, kuo pasirūpinti vis dar galime: savo svajonėmis, norais, ateities vizija. (Skeptikai čia jau uždejuos, kad “dabar ne metas svajoti”, tačiau ar žmogus be svajonių ir norų, vien tik bukai vykdantis savo “funkcijas”, nepanašėja į biorobotą? O gera svajonė įkvepia veikti, ne dejuoti ir verkšlenti. Na, gal dėl to skeptikai ir nesvajoja – kad nereiktų nieko daryti.) Tiems, kam aktualūs NT reikalai – mano tekstas apie ruošimąsi parduoti ar pirkti NT, pernai pelnęs itin daug padėkų ir gerų atsiliepimų. Sulaukiau komentarų, kad tekstas lygiai taip pat aktualus… Skaitykite toliau

Kodėl sveika svajoti ir kada tai daryti

  By , ,
Ilzės dirbtuvės Jaunaties praktika

Šis tekstas rengtas specialiai “Beatos virtuvei”, skatinant skaitytojus svajoti prieš Naujuosius – tačiau svajoti verta visada. Dalinuosi su neskaičiusiais. Geriausias metas svajoti yra dabar: užrašykite 12 norų Ilzė Butkutėrašytoja, seminarų ir kursų autorė Nepaisant begalės mano klaidų, kompleksų, baimių, ydų, trūkumų ir silpnybių, nuo mažens turėjau vieną labai vertingą pomėgį ir įprotį. Pomėgį, leidusį pamatyti sprendimus net ten, kur, atrodė, sprendimo nebėra. Įprotį, padėjusį išlipti iš tamsiausių būsenų ir klampiausių problemų.  Aš tiesiog visada mėgau svajoti. Šiandien, kai mano kūrybinius pratimus jau yra išbandę virš 10 000 žmonių, galiu drąsiai pasakyti: sugalvokite norą, užrašykite jį, ir laukite stebuklo. Svajonės kartais pildosi net tuomet, kai jomis įstengiame tikėti vos sekundę. Todėl ir jus kviečiu užrašyti 12 norų ateinantiems metams, ateinančiam mėnesiui ar kitai laiko atkarpai.  Kodėl verta tai padaryti ir kaip tai daryti efektyviau? Atsakau į kelis gerus klausimus apie svajojimą. – Kam apskritai svajoti? Kiek turiu – tiek užtenka, kažkaip… Skaitykite toliau

Klausimynas geresnei vasarai

  By , ,

Pratimas, naujai atskleisiantis užrašyto žodžio magiją. : ) Mylintiems vasarą, gedintiems jos besibaigiančios, jaučiantiems, kad ji (net jei buvo labai gera) galėjo būti geresnė, ir ypač su ašaromis akyse žvelgiantiems į tolstančias atostogas (o labiausiai pykstantiems ant savęs, kad įgyvendino tiek mažai SAVO norų ir taip nedaug tepasidžiaugė šiltojo metų laiko teikiamais malonumais) – efektyvus, praktinis, išbandytas ir pasiteisinęs klausimynas. Pratimas padeda pasimokyti iš klaidų ir būsimą vasarą paversti labiau tikrų išsipildymų vasara, nei tuščių svajų. Panašų pratimą vasarai baigiantis atlieku jau antrus metus. Veikia puikiai. Atsakinėjimas į kryptingus klausimus – ne šiaip beletristika, laiko užmušinėjimas ar savitikslė “saviugda”, vedanti į niekur. Iš atsakymų tarsi pati kuriasi konkreti norų, siekių ir tikslų konstrukcija, ant kurios kitąmet (dar kryptingiau ir drąsiau) galima “lipdyti” trokštamas patirtis, pageidaujamus potyrius, lengvesnius savo norų pildymus. Kitas akstinas užpildyti klausimyną – sakoma, kad tų, kurie su savimi dirba, norai pildosi daug lengviau. Vasaros peržvelgimas ir geresnės… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

  By ,

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius “ne tame” mieste, “ne toje šalyje”, “ne tokių” politinių pažiūrų, “ne tokios” seksualinės orientacijos, “ne tokios” odos spalvos, tikinčius “ne taip”, kaip kažkam “reikia”. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną

  By ,

Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną. Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają. Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę. Kviečiu… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

  By ,

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė “kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad “ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau

Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti

  By ,

Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, “ką žmonės pasakys?”, “ar aš pakankamai gražus?”, “o ar niekas man nepavydės?”, “ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?” – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume. Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį). Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų. Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų,… Skaitykite toliau