Kai jausmas yra geriausias vedlys

Trys gyvos iliustracijos, kaip išsivadavus iš vidinio kalėjimo, keičiasi realybė. Pati sau nuolat primenu (nes dejonių ir piktinimosi krašte tai lengva pamiršti), kad tai mes patys renkamės, ką jausti. Ir kad galime jausti visiškai skirtingus dalykus net tose pat situacijose – priklausomai nuo to, kokią istoriją sau pasakojame. Tą patį dalyką gyvenime galima veikti vedinam visiškai skirtingų jausmų. Pavyzdžiui, vieni į darbą eina iš baimės jį prarasti ir neišsimokėti banko paskolos. Kiti į darbą eina iš noro būti naudingais, įsiprasminti, kurti, uždirbti. (Aaa, palaukit, uždirbti jau blogai, ar ne? 🙂 Žinoma, materijos neigėjams – uždirbti blogai, nedvasinga. Bet neigti materiją, sako, labai kenkia ne tik finansinei karmai. Gyvename materijoje. Siela reiškiasi materijoje. Saviraiškai ji dažnai naudoja ir materialius dalykus. Net krikščionybė, kai pasigilini, niekur neteigia, kad uždirbti blogai. Tai tik davatkų interpretacija, iš kurios juokiasi net kai kurie dvasininkai. Nes pinigai tėra priemonė, o juos gerais ar blogais paverčia žmogaus… Skaitykite toliau

NAUJA: Jaunaties praktika

Šį pavasarį prasideda nauja nuotolinė Jaunaties praktika. Datą patikslinsime balandį. Daugiau informacijos bus suteikta registruotiems dalyviams. Preliminari registracijos forma yra čia. Registracijos forma niekaip neįpareigoja dalyvio – jis bus laisvas dėl dalyvavimo spręsti, kai gaus daugiau informacijos. PS. Kadangi į šią naują nuotolinę praktiką, vos vieną sykį ją paminėjus tik viename tekste, jau yra užsirašę šimtai būsimų dalyvių, labai prašome dalyvio anketą pildyti ne daugiau kaip vieną sykį. Dėkojame už supratingumą. Taip pat informuojame, kad dėl dalyvių gausos greičiausiai pirmenybę teiksime tiems, kurie jau yra dalyvavę kitose „Ilzės dirbtuvių“ praktikose ar seminaruose gyvai. Skaitykite toliau

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia

Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau. Kai sunku sakyti NE Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, „nemandagu“ pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis? Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama. Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių ar meninių paslaugų kūrėjams ne tik dažnai už darbą siūloma „sumokėti“ rekomendacijomis ar menama „garbe“. Ne tik. Būtent šie žmonės – kuriantys… Skaitykite toliau

– Vakarykščio karo memuarai –

Kaip tik šiam metų laikui, arba kūrybinio rašymo atokvėpis: – Vakarykščio karo memuarai –   Tu man ne pirma, ir, spėju, ne paskutinė. Dabar, kai bekvapis tavo kraujas žymi mano miesto gatves, aš galvoju, kad baigėm lygiosiomis. Mūšis buvo ilgas, jėgos lygios. Nors aš likau, o tu ne, mano gyvenimas tavo dėka sutrumpėjo metais. Tu man kainavai šimtą dienų ir šimtą naktų. Ir nors tave – kaip kiekvieną iš jūsų, ateinančių nelauktai, kvepiančių tyla, tobulai išbalusių ir šitokių iki skausmo elegantiškų, – prakeiktų kurtizanių, kurioms neįmanoma atsispirti, – ir nors tave sutikau išskėstomis rankomis, žinojau, kad atėjai čia ne duoti, o imti. Žinojau, kad tesi šnipė, ketinanti vogti mano rankų šilumą, įrašinėti sniege mano pėdsakus, parklupimus ir kritimus, o prie kiekvieno sapno prisegti po judesio daviklį. Įtariau, kad greito miego fazėje gali ateiti kada panorėjusi į mano miegamąjį, pasilenkti virš manęs ir iškvėpti nematomą žvarbos ungurį, kuris, kaskart įsirangęs į… Skaitykite toliau

Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome

Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra. Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai. Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą. Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems,… Skaitykite toliau

Kai smurtas tampa „savaime suprantamu“ – ir ką daryti, kad būtų kitaip

Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva“, „d*bilė“, „d*ra“, „kalė“, „kiaulė“, „pati kalta“, „o ko tu tikėjaisi?“, „kitaip ir nebūna“, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?“ lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą“ (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį. Agresyvios žinutės, pažadai… Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis

Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.   O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido. Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.   Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos“ nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau