Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti

Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, „ką žmonės pasakys?“, „ar aš pakankamai gražus?“, „o ar niekas man nepavydės?“, „ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?“ – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume. Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį). Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų. Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų,… Skaitykite toliau

Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis

Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.   O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido. Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.   Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė… Skaitykite toliau

Gyvas priminimas, ką reiškia mylėti savo darbą

Kas yra gontai ir malksnos? Kas pirmasis pasaulyje išrado sieninę spintą? Kodėl verta mylėti savo darbą? Kur įvyko nesėkmingiausi mano poezijos skaitymai? Šie ir kiti egzistenciniai klausimai – trumpučiame mano reportaže iš JAV.   Šis medinis namytis – tai poeto Walt Whitman (g. 1819) gimtoji vieta. Viena iš įspūdingų ir viena į kitą nepanašių vietų, kur man teko skaityti savo kūrybą Amerikoj. Ten, beje, prieš porą metų skaičiau net Library of Congress Vašingtone – didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Ale tokis gražus namukas man pasitaikė tik vienas, šį rudenį! 😀   Jei rimtai, Whitmano centre (įrengtame greta šio gimtojo jo namelio) mano skaitymai buvo prasčiausi Amerikoje – kažkaip neužmezgiau kontakto su auditorija, kažkas buvo ne taip. (Gal man vis tik derėjo paklausyti širdies ir prieš renginį užsivožti Whitmano skrybėlę.) Tačiau kitiems poetams tikrai pasisekė, o pats renginys buvo labai gyvas ir linksmas.   Vis tik aš šią vietą labiausiai įsidėmėjau dėl… gidės.… Skaitykite toliau

Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi

Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma. – O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju. – Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio. – Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę! – Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu. – Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot! – Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.   (Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)   Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.… Skaitykite toliau

Kai įvertini tik praradęs

Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina. Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės“ – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant. O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Sveikatos krepšelis katei inkstininkei

Mano karta, į mokyklą ėjusi jau laisvoje Lietuvoje, dažniausiai nežino, ką reiškia tarybmečiu buvęs populiarus žodis „kombinuoti“. Kombinuoti, kiek suprantu, reikšdavo „gauti negaunamą ir suveikti nesuveikiamą“. Man mūsų katės Juozapo (gydytojų vadinamos tiesiog stebuklu) dėka teko išmokti kombinuoti – jai gaunu kelių pavadinimų vaistus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje ir kurių taip paprastai neparsisiųsi. Šįsyk pateikiu išsamų Juozapo sveikatos „krepšelio“ sąrašą. Tą sąrašą parašiau laiške tokia proga. Vieną savaitgalį vežėm į kliniką kitą mūsų katę, juodukę Bimbo, ir viena gydytoja pamačius mus iškart pasiteiravo, o kaip gi Juozapas. Sakiau, kad labai gerai, ypač pradėjus duoti maisto papildų. Ji domėjosi, kokių konkrečiai duodam, ir aš pažadėjau parašyti laišką su pavadinimais. Dalinuosi laišku su tais, kas taip pat namus ir širdį dalinasi su katinais inkstininkais. Galbūt kažkam bus naujos informacijos arba idėjų, ką dar galima padaryti dėl murkiančio šeimos nario. „Sveiki! Savaitgalį gydytojai Vidai pažadėjau parašyti maisto papildų, kuriuos duodam savo katei, pavadinimą. Galbūt… Skaitykite toliau

Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai

Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako: – Ai, iki vestuvių sugis.   Tada dar kiek pamąstęs: – Ranka – ne galva, išgyvensiu.   Tuomet jo veidas nušvinta: – Mąstysiu pozityviai, ir užgis.   Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda: – O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.   Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.  … Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės“)

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės“ (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi“ ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Laima“

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima“ daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau