Kai įvertini tik praradęs

Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina. Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės“ – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant. O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Sveikatos krepšelis katei inkstininkei

Mano karta, į mokyklą ėjusi jau laisvoje Lietuvoje, dažniausiai nežino, ką reiškia tarybmečiu buvęs populiarus žodis „kombinuoti“. Kombinuoti, kiek suprantu, reikšdavo „gauti negaunamą ir suveikti nesuveikiamą“. Man mūsų katės Juozapo (gydytojų vadinamos tiesiog stebuklu) dėka teko išmokti kombinuoti – jai gaunu kelių pavadinimų vaistus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje ir kurių taip paprastai neparsisiųsi. Šįsyk pateikiu išsamų Juozapo sveikatos „krepšelio“ sąrašą. Tą sąrašą parašiau laiške tokia proga. Vieną savaitgalį vežėm į kliniką kitą mūsų katę, juodukę Bimbo, ir viena gydytoja pamačius mus iškart pasiteiravo, o kaip gi Juozapas. Sakiau, kad labai gerai, ypač pradėjus duoti maisto papildų. Ji domėjosi, kokių konkrečiai duodam, ir aš pažadėjau parašyti laišką su pavadinimais. Dalinuosi laišku su tais, kas taip pat namus ir širdį dalinasi su katinais inkstininkais. Galbūt kažkam bus naujos informacijos arba idėjų, ką dar galima padaryti dėl murkiančio šeimos nario. „Sveiki! Savaitgalį gydytojai Vidai pažadėjau parašyti maisto papildų, kuriuos duodam savo katei, pavadinimą. Galbūt… Skaitykite toliau

Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai

Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako: – Ai, iki vestuvių sugis.   Tada dar kiek pamąstęs: – Ranka – ne galva, išgyvensiu.   Tuomet jo veidas nušvinta: – Mąstysiu pozityviai, ir užgis.   Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda: – O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.   Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.  … Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės“)

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės“ (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi“ ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Laima“

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima“ daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl… Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos… Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis… Skaitykite toliau

Ar moteris 80-ies turi tik apsimūturiuoti skarele ir bambėti?

Bruzdu, dūlinėju po namus aną savaitę, nerandu sau vietos kai vabalas, ne iki galo po žiemos atsikvošėjęs pavasarį: nesugalvoju, kaip čia gimtadienį švęst. Ir, kaip tyčia, skambina man kažkas. Žiūriu – Irutė. Kuri pati ką tik atšventė gimtadienį. – Tai kaip atšventei? – klausiu. – Ai gerai, – sako, – išsinuomojau salę kavinėj, susikviečiau septynias geriausias drauges. Žaidėm visokius žaidimus, daug juokėmės, daug kalbėjomės, skaniai vaišinomės. Tikrai labai gerai pabuvom. Bet čia taip simboliškai tik atšvenčiau, tik su draugėm. Gi bus dar ir kitas gimtadienis, kitiems draugams ir šeimos nariams. Tai ten bus tikras jau.   Tame „kitame gimtadienyje“, skirtame „kitiems draugams ir šeimos nariams“, ir aš dalyvausiu.   Nes Irutė yra mano močiutė.   Ir ji ką atšventė 80.   Ne, ji nėra turtuolė, kad nuomotųsi kavines kiekviena proga. Ji niekad neužėmė ypatingų pareigų kokiame CK ar panašiai, neužgyveno prabangių butų ir vasarnamių ar kitų turtų. Tačiau ji tikrai… Skaitykite toliau