Kai neišsipildymai tampa ženklais

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros “rezultatą”, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias “rezultatas”, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad “auginu bicus“, o vasaros gale turbūt “kalė” per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Svyravimai rinkose ir tikėjime (arba darsyk apie finansines atsargas)

Kas mėgstat skaičiuoti svetimus pinigus, ypač prarastus, tekstas jums. 😀 Kaip akyse sudegė ilgus metus kaupti tūkstančiai eurų, ir kaip staiga tuos gaisrus kažkas užgesino. Jei rimtai, galvoju, kad sunkiausia rašyti svarbiausiomis temomis. Finansinis saugumas yra viena tokių temų. O pasaulinės krizės akivaizdoj tai dar aktualiau. Ir man pačiai nėra labiau įkvepiančio būdo, nei sekti kito gyvo – tegul ir klystančio, tačiau klaidas taisančio – žmogaus istoriją. Aš irgi esu toks žmogus – klystantis ir taisantis savo klaidas. Todėl ir pasakoju savo asmenines istorijas, o ne cituoju nežinia kieno rašytus (ar šešiasdešimt kartų nusirašytus) pamokymus, kaip “teisingai” elgtis su pinigais. Sunku su tais pinigais elgtis teisingai. Ypač iš pirmo sykio. Ir mokomės dažniausiai turbūt vis tik iš savų klaidų.(Gerai dar, jei mokomės.) Vis tik galbūt mano klaidos ir pernelyg ankstyva panika padės kažkam ramiau reaguoti ir į savo dabar matomus ar ateityje būsiančius svyravimus. Kodėl kviečiau taupyti, kaupti ir rūpintis… Skaitykite toliau

Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais

Kalbos magija

Remdamasi gyvu darbu su tūkstančiais žmonių seminaruose ir šimtų žmonių atsiliepimais po mano nuotolinių kursų, vengiu akcentuoti “kovą” ir patį “vėžį” (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti), o žmones, susidūrusius su onko- patirtimis, labiau mėgstu vadinti SVEIKSTANČIAIS, o ne sergančiais.  Užvakar buvo pasaulinė “kovos su vėžiu” diena, jo proga ir skelbiau šį tekstą, tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis. Paradoksas? Taip, galbūt ne visada sergančius vadinti sveikstančiais yra “tiesa”. Vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas. O bebaimis organizmas pats gamina antivėžines ląsteles.  Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir… Skaitykite toliau

Investavimas GIRTIEMS, arba istorija apie “vertybinius popierius”

Istorija, kuri galėtų vadintis INVESTAVIMAS GIRTIEMS.  Sykį nutariu pasidomėti, kiek jau sukaupiau pensijai savarankiškai. Prisijungiu prie el. bankininkystės ir nustembu: susikaupė visai svari suma. Tačiau nūnai nustembu dar labiau. Gal kažko nesuprantu, bet matau, kad kažkokiu būdu (?) esu prisipirkusi ir vertybinių popierių. Už tūkstančius eurų. Rodo ten man kažką vienoj eilutėj. “Vertybiniai popieriai”. Lyg ir seniau rodė – galvojau, gal siūlo pirkti; a maža ką siūlo, juk bankai visad kažką bruka, tai nelabai kreipiau dėmesį. Nūnai suprantu, kad čia rodo kaip JAU turimus vertybinius popierius. Prisiekiu, nepamenu, kad būčiau pirkusi… Suprantu, savarankiško gyvenimo pradžioj skurdau, daug metų gyvenau nuo algos iki algos, tad paskui, kai jau galėjau, tikrai taupiau, kaupiau, investavau. Tik kad investavau į savo vystomas idėjas, į kuriamą turinį, gal kiek į NT. O vertybiniai popieriai, RIMTAI? Vienintelė įmanoma situacija, kad tų vertybinių popierių prisipirkau kažkada labai seniai GIRTA, ir iškart pamiršau. Ir jie vargšai nemačiom ten… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius “kapelius be kapelių” – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius “kapelius be kapelių” yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau

Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant “savipagalbos” paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie “savipagalbos” padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas “savigydos” pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po “geros energijos pasikrovimo” ir “susiliejimo su Žemės energija seminarų” patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto “šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo” išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim “alsuoti išvien su Visata”. Moteris, taip intensyviai “dirbusi su kundalini energija”, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, “The Man in the High Castle”. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu “nulaužiantis” širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su “The Young Pope” – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad “nesąmonė”. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie “The Man in the High Castle”? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. “Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?” – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius “ne tame” mieste, “ne toje šalyje”, “ne tokių” politinių pažiūrų, “ne tokios” seksualinės orientacijos, “ne tokios” odos spalvos, tikinčius “ne taip”, kaip kažkam “reikia”. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Vienas daiktas, stipriai pakeitęs namų tvarkymąsi: siurblys robotas

Nesu daiktų žmogus. Gal todėl, kad nuo ankstyvos jaunystės iki pat pirmųjų savo namų gyvenau klajūnišką gyvenimą ir daug krausčiausi (n-iolika kartų per gyvenimą), man ėmė patikti gyventi su mažiau daiktų ir daugiau laisvės, mažiau rūpesčių ir daugiau mobilumo, mažiau dulkių ir daugiau muzikos (ar daugiau pokalbių, ar daugiau knygų skaitymo) vietoje dulkių valymo. Daugiau pokalbių ir daugiau knygų, žinoma, ugdė mane labiau nei prijuostėlė ir šluostelė rankoje, ir augdama VIDUJAI aš atradau dar daugiau priežasčių mėgti erdvę, bet ne jos užstatymą, mėgti laisvą vietą lentynose ir darbo grafikuose, bet ne užgrūstumą ir sausakimšumą. Ir atradau dar daugiau priežasčių leisti pinigus savo ir artimųjų džiaugsmui, geriems įspūdžiams ar geresnei sveikatai, bet ne leisti pinigus daiktams – dėl daiktų. TAČIAU. Yra daiktų, kurie į mano gyvenimą įneša net labai daug laimės. Galėčiau juos vadinti superdaiktais – daiktais, turinčiais tam tikrą galingą nedaiktišką, nematerialų užtaisą. Tas užtaisas vienu atveju gali būti džiaugsmo,… Skaitykite toliau

Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti

Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, “ką žmonės pasakys?”, “ar aš pakankamai gražus?”, “o ar niekas man nepavydės?”, “ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?” – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume. Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį). Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų. Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų,… Skaitykite toliau