Kaip informacinis fonas susijęs su moters galimybe tapti mama?

Žmonėms, su kuriais susipažįstu, labai sunku vienu sakiniu pasakyti, ką veikiu gyvenime (jaučiu, kartais mane net laiko vargše menininke, gyvenančia vyro sąskaita – kai kurie taip atvirai ir klausia; anksčiau siaubingai įsižeisdavau, bet su metais išmokau reaguoti linksmai). Tiesiog atsakyti, kad „ai, rašau eilėraščius, kuriu kačių komiksus, rengiu kūrybiškumo ugdymo kursus“ atrodo kažkaip nerimta. Tokiomis dienomis kaip ši, ant bajerio galėčiau pridėti – SKATINU GIMSTAMUMĄ LIETUVOJE! Tada likčiau galutinai nesuprasta. 😀 Tačiau tai tema, kuria norėčiau parašyti kelis sakinius, nes iš laiškų jaučiu, kad ji aktuali. Vis galvojau, kaip prieiti iki temos ir kokį pavyzdį naudoti, kad būtų aišku. Ir galiausiai grįžau prie tos pačios metaforos, kad informacija yra lyg maistas – neregimas, neapčiuopiamas, tačiau toks pats maistas, kaip ir fizinis: kaip iš fizinio maisto ląstelės „stato“ kūną, taip iš informacinio maisto sąmonė ir pasąmonė „stato“ vaizdinius, sąsajas, įpročius, santykius, ateities viziją ir mūsų savivaizdį – nematerialų mūsų gyvenimo stuburą,… Skaitykite toliau

„Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau

„Jie visada buvo šalia, tik reikėjo atsimerkti“

Stebuklas ar ne stebuklas, kad man tyliai taipinant tekstą apie depresiją, gaunu laišką žmogaus, savo jėgomis iškopusio iš SUNKIOS depresijos (jei kada naudojotės Burnso depresijos skale, tai yra nuo 51 balo – tai labai daug). Tokie „sutapimai“ vis dar nustebina. Susimąstau, kad kartais mūsų darbų vaisiai mus pasiveja po laiko (čia kalbama apie mano kūrinį, gimusį dar 2014 m.). Tačiau tų darbų vaisiai galbūt žino, kada mus pasivyti – taip tai, ką atidavėm, grįžta pačiu tinkamiausiu metu, pačiu tą akimirką reikalingiausiu pavidalu, iš paties pačiausio žmogaus.   „Laba diena, Ilze ir Komanda,   Ilgai buvo nedrąsu rašyti laišką, nors jau tuoj baigsiu antrą Jūsų nuotolinę praktiką. Vis atrodė, kad mano patirtis nėra tokia didelė ir reikšminga, kaip kitų Jūsų cituojamų dalyvių. Tačiau pati dirbu su klientais ir žinau, kaip malonu gauti gerą „feedback’ą“. Taigi, pasiryžau.   Labai Jums AČIŪ, kad po truputį vėl atrandu gyvenimo džiaugsmą, tikėjimą ir viltį. Prieš… Skaitykite toliau

Kas skaito, tas rašo: padavimų džiaugsmas

Gaminu vakarienę, staiga prisimenu ką sau tykiai, nusišypsau, atsisuku, ir modama samčiu klausiu D.: – Ar tu žinai, ką reikšdavo, kai pas mergą atvykdavę piršliai, bet vyrukas būdavęs be nosies skylučių? – NE, – sako jis išpūtęs akis. – O, – nuliūdusi sakau. – Na o jei atvykusiojo batai būdavo tušti? – KĄ? Ne! – sako jis lengvai pasibaisėjęs, lyg būčiau apsirūkiusi. – Oooo, – su augančiu nusivylimu sakau, – o jei vyrutis būdavo vadinamas „dailiu ponaičiuku“? Nežinai, ką tai reiškia? – NE! – O jei vokietuku? – vis dar neprarandu vilties. – NE!!! – Tu vaikystėj neskaitei jokių padavimų, sakmių? – liūdnai klausiu. – NE! – Norberto Vėliaus neskaitei? – NE! – Dailus ponaičiukas, arba vokietukas, be nosies skylučių, su tuščiais batais, reiškė VELNIĄ, – sakau. Ir atsidususi pridedu. – Tai reikia žinoti! Mielos panaitės, pasitikrinkite, ar koks dailus sparną apie jus rėžiąs bernas turi skylutes nosyje, ir ar… Skaitykite toliau

Kai dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus

Taip – tokie laiškai man kaip gaivus, šiltas (tikrai šiltas) šiandienos vėjas ant ežero, lėtai tirpdantis žiemos sąstingio pusnis:   „Sveiki, tikrai nežadėjau rašyti atsiliepimo, kai pradėjau EŽD eksperimentą. Nežadėjau, nei pabaigus.   Dabar jau eina į pabaigą NKP. Ir matau: tikrai pasikeitė, tikrai veikia.   Man visą gyvenimą buvo sunku rašyti. Visą gyvenimą galvojau, jog negebu laisvai reikšti minčių. Mano lietuvių kalbos mokytojos žodžiais – esu vaikas, rašantis tiksliais, taisyklingais, trumpais sakiniais, tačiau neturintis polėkio….   Ir jau besibaigiant EŽD, pradėjau sulaukti atsiliepimų: tavo tekstai veža. Rašyk, rašyk.   Iki tol mano merdintis a la verslas (taip aš jį tada vadinau) merdėjo, o dabar jis skleidžiasi, nes jis man mielas 🙂 (…)   Ačiū ir jau laukiu Jaunaties praktikos :)“   Tikrai taip! Aš taip noriu, kad žmonės tai patirtų – „aš galiu: galiu rašyti, galiu kurti, galiu gyventi kitokį gyvenimą, galiu auginti kitokį santykį, galiu dirbti kitokį darbą,… Skaitykite toliau

Sekmadienio žygis užšalusiais ežerais

Šiandien (kovo 25 d.) su tėčiu (jis nuotraukoj) praleidom fantastišką dieną gamtoj. Vaikščiojom dviem užšalusiais ežerais, su šiaurietiškomis lazdomis. Matėm visokių gyvūnų pėdsakų, bebrų dirbinių, ekečių, žvejų, įskaitant nebepastovintį ant kojų žūkliautoją (taip spėjo nuvargt žmogus iki 14 val.). Išmanioji apyrankė rodo, kad nuėjom 10 km. Va dabar man atrodo, kad viena savaitė jau tikrai baigta, ir gali prasidėt kita. Tiesa, grįžus namo iš D. sužinojau, kad ledas jau neva per plonas, kad jau „pilna įspėjimų“. Tad jei norėsite pasivaikščioti ledu, rekomenduoju laikytis saugumo instrukcijų:   – prieš tai pažiūrėkite Youtube mokomųjų video, ką daryti įlūžus, – eikite į žygį su kompanija, – rinkitės pažįstamus ežerus be šaltiniuotų pakrančių ir properšų, – nuolat stebėkite ledo būklę, – sužinokite ledo storį pasiteiravę žvejų, – jei žvejai nebeprašneka, pamatuokite ledo storį įkišę šiaurietišką lazdą į eketę, – jei dėl to kyla žvejų riaušės, skambinkite 112.   O geriausia turbūt jau palaukti kitos… Skaitykite toliau

Kai jausmas yra geriausias vedlys

Trys gyvos iliustracijos, kaip išsivadavus iš vidinio kalėjimo, keičiasi realybė. Pati sau nuolat primenu (nes dejonių ir piktinimosi krašte tai lengva pamiršti), kad tai mes patys renkamės, ką jausti. Ir kad galime jausti visiškai skirtingus dalykus net tose pat situacijose – priklausomai nuo to, kokią istoriją sau pasakojame. Tą patį dalyką gyvenime galima veikti vedinam visiškai skirtingų jausmų. Pavyzdžiui, vieni į darbą eina iš baimės jį prarasti ir neišsimokėti banko paskolos. Kiti į darbą eina iš noro būti naudingais, įsiprasminti, kurti, uždirbti. (Aaa, palaukit, uždirbti jau blogai, ar ne? 🙂 Žinoma, materijos neigėjams – uždirbti blogai, nedvasinga. Bet neigti materiją, sako, labai kenkia ne tik finansinei karmai. Gyvename materijoje. Siela reiškiasi materijoje. Saviraiškai ji dažnai naudoja ir materialius dalykus. Net krikščionybė, kai pasigilini, niekur neteigia, kad uždirbti blogai. Tai tik davatkų interpretacija, iš kurios juokiasi net kai kurie dvasininkai. Nes pinigai tėra priemonė, o juos gerais ar blogais paverčia žmogaus… Skaitykite toliau

Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko „išžvejoti“ iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime „reikia lipti per kitų galvas“ (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie „daug žino, bet nieko nedaro“. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas:   „Jautresni aplinkiniai pastebi mano vidinę… Skaitykite toliau

NAUJA: Jaunaties praktika

Šį pavasarį prasideda nauja nuotolinė Jaunaties praktika. Datą patikslinsime balandį. Daugiau informacijos bus suteikta registruotiems dalyviams. Preliminari registracijos forma yra čia. Registracijos forma niekaip neįpareigoja dalyvio – jis bus laisvas dėl dalyvavimo spręsti, kai gaus daugiau informacijos. PS. Kadangi į šią naują nuotolinę praktiką, vos vieną sykį ją paminėjus tik viename tekste, jau yra užsirašę šimtai būsimų dalyvių, labai prašome dalyvio anketą pildyti ne daugiau kaip vieną sykį. Dėkojame už supratingumą. Taip pat informuojame, kad dėl dalyvių gausos greičiausiai pirmenybę teiksime tiems, kurie jau yra dalyvavę kitose „Ilzės dirbtuvių“ praktikose ar seminaruose gyvai. Skaitykite toliau

Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia

Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau. Kai sunku sakyti NE Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, „nemandagu“ pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis? Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama. Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių ar meninių paslaugų kūrėjams ne tik dažnai už darbą siūloma „sumokėti“ rekomendacijomis ar menama „garbe“. Ne tik. Būtent šie žmonės – kuriantys… Skaitykite toliau

– Vakarykščio karo memuarai –

Kaip tik šiam metų laikui, arba kūrybinio rašymo atokvėpis: – Vakarykščio karo memuarai –   Tu man ne pirma, ir, spėju, ne paskutinė. Dabar, kai bekvapis tavo kraujas žymi mano miesto gatves, aš galvoju, kad baigėm lygiosiomis. Mūšis buvo ilgas, jėgos lygios. Nors aš likau, o tu ne, mano gyvenimas tavo dėka sutrumpėjo metais. Tu man kainavai šimtą dienų ir šimtą naktų. Ir nors tave – kaip kiekvieną iš jūsų, ateinančių nelauktai, kvepiančių tyla, tobulai išbalusių ir šitokių iki skausmo elegantiškų, – prakeiktų kurtizanių, kurioms neįmanoma atsispirti, – ir nors tave sutikau išskėstomis rankomis, žinojau, kad atėjai čia ne duoti, o imti. Žinojau, kad tesi šnipė, ketinanti vogti mano rankų šilumą, įrašinėti sniege mano pėdsakus, parklupimus ir kritimus, o prie kiekvieno sapno prisegti po judesio daviklį. Įtariau, kad greito miego fazėje gali ateiti kada panorėjusi į mano miegamąjį, pasilenkti virš manęs ir iškvėpti nematomą žvarbos ungurį, kuris, kaskart įsirangęs į… Skaitykite toliau

Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę

Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė: „velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą… Skaitykite toliau

Amžinas nuovargis, idėjų stoka ir sėdimas darbas: kaip tai susiję

Rekomenduoju šį tekstą, o ypač – vieną nuorodą jame – toms ir tiems, kurie: – susiduria su nerimo epizodais, – turi graužiančių baimių, – kenčia nugaros skausmus, galūnių tirpimus, – jaučia energijos stygių, – jaučia kasmet „prisilipdant“ po kelis kilogramus, – vis pristinga ūpo, – stringa idėjų generavime, – yra mieguisti net išsimiegoję. Gali būti, kad visas šias būsenas ir būkles stipriai pagerintų toks ✓ senas, ✓ geras, ✓ nepelnytai pamirštas, ✓ lengvas, ✓ visiems prieinamas, ✓ nemokamas, ✓ malonus, ✓ jokio pasiruošimo, jokių papildomų daiktų ar įrangos nereikalaujantis, ✓ genialiai paprastas, ✓ labai sveikas ✓ (tinka visi atsakymai)   užsiėmimas:   vaikščiojimas   Mokslininkai sako: jei mažiau sėdėtume ir daugiau vaikščiotume, būtume ramesni ir sveikesni ne tik fiziškai, bet ir psichiškai (straipsnis nuorodoje – būtinai perskaitykite). Apie fizinę judėjimo naudą ir nejudėjimo žalą kalbėti turbūt nė neverta. Visi žinom. Tik ar darom? Man vienas masažo specialistas sakė, kad nugaroje… Skaitykite toliau

Knygų akcija iki kovo 15 d., ir paskutiniai vienos jų egzemplioriai

Panašu, kad Knygų mugėje mano knygoms labai gerai sekėsi. 🙂 Knygynas eureka! dėl didelio susidomėjusių skaičiaus pasiūlė man pratęsti Knygų mugės kainas iki kovo 15 dienos. Manau, gera mintis. Knygynas „Eureka!“ labai jaukiai įsikūręs Vilniuje, Daukanto a. 2/10, tačiau knygas siunčia ir į kitus miestus, ir į kitas šalis, ir į kitus žemynus. Kreiptis į juos galima per jų FB, arba el. paštu eureka@knygynas.biz. Tai paskutinės progos įsigyti mano knygų geriausia kaina, ir jau visiškai paskutinės progos gauti ankstesnio leidimo „Atleisk savo šefą“, nes knygynas teturi kelias dešimtis paršelių. Ar knyga bus perleista? Kol kas labai daug kitų reikalų… Skaitykite toliau