Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. „Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame“ mieste, „ne toje šalyje“, „ne tokių“ politinių pažiūrų, „ne tokios“ seksualinės orientacijos, „ne tokios“ odos spalvos, tikinčius „ne taip“, kaip kažkam „reikia“. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Pokyčiai be prievartos prieš save: „Knygos tam negali prilygti“

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir „savipagalbos“ knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai „atsitiktinai“ vėl viešėjau Dubline.) Taigi:   Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra?   Pacituosiu vieną laišką iliustracijai. *** „Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu ir jokios knygos tam… Skaitykite toliau

Gyvenimas atspindi tai, kai jam išspindime patys

Mano širdžiai išdygsta sparnai, kai skaitau TAI – ir čia pirmąsyk viešai FB užsimenu apie naujai rengiamą kursą suaugusiems alkoholikų vaikams. Tačiau pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad prisijungiate prie mano (kadaise – labai utopiškos) svajonės kurti pasaulį, kuriame būtų mažiau informacinių šiukšlių ir daugiau kokybiškos, vertingos informacijos. Mažiau žeidžiančių, griaunančių žodžių, ir daugiau žodžių, kuriančių rytdieną bei auginančių sparnus. Mažiau skurdo, visų pirma galvose, ir daugiau klestėjimo – visų pirma emocinio, dvasinio. Mažiau šykštumo bei godumo, ir daugiau dosnumo bei dalinimosi, ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir vertinga informacija, žiniomis, gerąja praktika. Mažiau kūrybinių baimių, ir daugiau kūrybinės drąsos. Mažiau gyvybinės energijos švaistymo niekams, ir daugiau kryptingo jos naudojimo. Mažiau žiaurumo, ypač nukreipto į mažiausius ir silpniausius, taip pat gyvūnus ir gamtą, ir daugiau bendrystės, draugystės ir pagarbos kitam ir aplinkai. Mažiau savų bei svetimų svajonių žudymo, ir daugiau jų pildymo. Iš tiesų jūs visi ir esate besipildanti mano… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. „Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.“ Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: „Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.“ Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: „Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.“ Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Pora metų prižiūrint kalbą: nuo naujų darbų iki tuoktuvių

Paskaičiau, ir liko guzulas gerklėj. Kaip tik artėjant Jaunačiai, dalinuosi su tais, kurie pamiršę svajoti ar paskendę „jau man tai niekada nepasiseks“ litanijose. Tai istorija apie norėjimo ir tikėjimo galią – vienišiams, intravertams, verčiantiems save viršyti savo galimybes, taip pat manantiems, kad darbas (net jei iškart po magistrantūros) turi būti tik „darbelis“, o atlyginimas – tik „algelė“. Ir ypač moterims ir merginoms, mėgstančioms pokštus apie senmergystę, ar turinčioms išankstinių nusistatymų, kur galima ir kur „nedera“ susipažinti su būsimu vyru. 🙂 Gyvi pavyzdžiai griauna ribojančias nuostatas ir primena, kad viskas prasideda nuo mūsų: „Laba diena, Ilze, jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad noriu Jums parašyti ir pasidalinti savo patirtimis po Efektyvių žinučių dirbtuvių. Praėjusią savaitę vėl sugrįžau prie EŽD medžiagos ir tai buvo dar viena paskata pagaliau Jums parašyti. EŽD dalyvavau 2016 m. sausį (o gal vasarį, pamenu, jog tai buvo paskutinis mėnesio sekmadienis ir man pasirodė simboliška, kad prasidės… Skaitykite toliau

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Dovanų pakavimo metas

Kaip aš MĖGSTU pakuoti dovanas… Taip mėgstu, kad mažai žinau malonesnių užsiėmimų. Tačiau čia, pakuojant dovanas, blogos naujienos ir geros naujienos vaikšto sykiu. Vos savaitė skyrė dvi geras naujienas – kad mano knyga „[Ilzė Butkutė] Ir kitos būtybės“ įtraukta į METŲ KNYGOS rinkimų ilgąjį sąrašą, ir kad mano eilėraščiai rudenį pasirodys… kinų kalba. :D:D:D:D Bloga naujiena ta, kad vos gaunu savo knygų papildymą – jis kaip mat ištirpsta, dėžė po dėžės, knygų vis pritrūkstu. Tačiau gera žinia, kad mano knygų TURI Knygynas eureka! – dabar ir elektroninėje parduotuvėje: https://knygynas.biz/collections/ilze-butkute Skaitykite toliau

Nuo „jaučiausi dugne“ iki „grįžo pasitikėjimas savimi“: kai mūsų žingsniai tinkami

Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, „kaip reikia“. Juk daugelis mūsų žinome, „kaip reikia“ rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to „kaip reikia“ pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: baigiamieji akordai

Nu myli mane Visata, net šiurpai nueina. 🙂 Vakar kiek plėšiausi, ar bėgti į Vingio parką, ar daryti generalinę tvarką namuose ir gyvenime. Laimėjo tvarka. Tačiau visą dieną leidau su LRT fone, transliavo Ansamblių vakarą, o paskui buvo dienos žinios su daug reportažų iš Dainų šventės. Ir man darsyk sudrebėjo širdis, kai išgirdau, kad vyksta dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. (Žinot, prisipažinsiu, tikrai nesu liaudies dainų ir šokių gerbėja, ir vis tik ši šventė yra daugiau nei dainos ir šokiai.) Klausau ir suprantu, kad tūkstančiai Dainos švenčių dalyvių eis kažkur visai pro pat mūsų namus, bet žinoma ne po mūsų langais, nes mes gyvenam toliau, nors iš tiesų visai prie pat Basanavičiaus ir kitų judrių gatvių. Deja, Dainų šventės programoje nerandu jokių žemėlapių, kuriomis gatvėmis eina dalyviai. (Nors tokią eiseną laikyčiau vienu atraktyviausių dalykų miestiečiams.) Turėtų būti įspūdinga, galvoju. Gal išbėgti pažiūrėti? Tačiau drauge nenumaldoma pertvarkų dvasia… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra“

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą“. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra“ yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal“

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal“ Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal“ mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####“ – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Kodėl kartais atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje?

Mano puslapis man asmeniškai yra pobaisis („moraliai pasenęs“, kaip sakoma). Aš kategoriškai atsisakau vaikščioti po „bėdavonių sofų“ laidas. Dažniau atsisakau nei sutinku duoti interviu (sutinku dabar vieną kartą iš dešimt; skaičiavau). Tačiau nepaisant viso to, naujos mano Jaunaties praktikos registracija jau viršijo 1000 norinčių. Netrukus ją uždarysime. Tas registracijų sąrašas netikėtai atskleidė, kiek daug mano praktikų dalyvių grįžta į „Ilzės dirbtuves“ (NEPAISANT to pobaisio puslapio), o drauge – kodėl aš taip atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje tuos, kurie nėra dalyvavę kitose mano praktikose. Čia registracijų sąrašo pabaiga: Pirmasis klausimas, į kurį atsako besiregistruojantys: ar esate dalyvavę EŽD eksperimente? Antrasis: ar esate dalyvavę Nuostatų keitimo praktikoje? Ir vos 6 žmonės iš šių 25 nėra dalyvavę mano praktikose anksčiau, ir ši tendencija ryški per visą daugiau nei 1000 žmonių sąrašą. Kodėl tiek daug žmonių grįžta? Nes tai, kuo dalinausi ankstesnėse praktikose, jiems buvo naudinga. Dalis prisipažįsta nepritaikę visko, neatlikę dalies pratimų, „nusukę“… Skaitykite toliau