3 patikrinti dalykai geresnei savijautai

Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.   Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.   Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti“ nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra… Skaitykite toliau

Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi

Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma. – O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju. – Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio. – Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę! – Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu. – Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot! – Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.   (Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)   Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.… Skaitykite toliau

Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, „ai, kada nors, kitą sykį“. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Laikas keičia viską (o žmogus renkasi, kaip)

Laikas keičia viską. Medį, žolę, paukštį, stirną, jūros krantą, kalno viršūnę. Akmenį, ir tą pakeičia per daug metų. Laikas keičia ir žmogų. Tačiau žmogui duota neeilinė galimybė pačiam lemti, kaip jį pakeis tas laikas. Medis mažai ką gali rinktis, nedaug ką rinktis gali gyvūnas, apie akmens pasirinkimus gal kukliai patylėkim. O va žmogus rinktis gali – kasdien, mažesniuose ir didesniuose dalykuose. Kaip jis gyvena, kada keliasi ir kada eina miegoti, kiek juda, ką valgo, ką geria, ką žiūri, ką skaito, kiek skaito, ko klauso, kaip klauso, kuo remiasi, kuo vadovaujasi, kuo tiki, kaip tiki, kiek mokosi, kaip mokosi, ką kalba ir ką galvoja, kokius santykius puoselėja, ką kuria ir kodėl, ką dirba, kaip dirba, kam skiria savo energiją, su kuo jis leidžia savo gyvenimą ir su kuo jam nepakeliui. Jo pasirinkimai lemia, kaip – į kurią pusę, į kokią kokybę – tas laikas jį keis. Jis silps ar stiprės, buks… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: kalanetika su Egle jos išsvajotoj salytėj

Artėjant Jaunačiai (ji stoja šį vakarą, 22.12 val.), norisi dar įlieti šlaką kitą alyvos tiems, kurių įgūdis svajoti prigesęs ar kurie veikiau iš viso tingi pasvajoti, nes netiki išsipildymais. Gal netiki, nes nėra patyrę – aš juos suprantu. Tačiau jei neišeina iš pradžių patikėti kuo didesniu, patikėkim mažesniu, paprastesniu išsipildymu – ir jis, jei viską paskui darysim teisingai (tiksliau – jei nekenksim pačiam išsipildymui), įvyks.   Ką tik gavau šį laišką pavadinimu „Mano išsipildžiusi „smulkmena“. (Iš principo drįsčiau ginčytis, ar tai smulkmena, nes žinau, kiek kartais užtrunka rasti jaukią, poreikius atitinkančią vietą, kurioje gali kurti norimą atmosferą. Taip pat ir todėl, kad maži išsipildymai veda mus į didesnius. Bet Jaunaties vakaras, ginčytis vengiu. : ) )   „Sveika, Ilze   Ilgai galvojau ar rašyti, nes gal čia visai smulkmena, kaip man įvyko, bet kaip B. Bartonas yra pasakęs „kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: išsipildymų istorija tarp „Žolynų“

Artėjant Jaunačiai (o taip, jau beveik girdžiu tolimą tolimą mažytį užkadrinį būgnelį, kurį muša mažytė džiaugsminga Jaunaties būtybė, siekianti vėl ir vėl mums priminti norų rašymo vakarą). Būtent artėjant Jaunačiai, kad per ją jau turėtumėt šį tekstą, kad galėtumėt perskaityti darsyk, – visi, strigę „patogiuose“, bet nebūtinai įdomiuose darbuose, visi, nujaučiantys, ką norėtų veikti, bet nedrįstantys, visi neįsivaizduojantys, nuo ko pradėti. Ir visi, mėgstantys gėles. 🙂   „Miela Ilze,   šį laišką savo mintyse ir širdyse brandinome kiek daugiau nei metus. Kodėl? Nes, matyt, kartais būna tokių situacijų, kai širdis pilna jausmų ir dėkingumo, o žodžiais tai išreikšti sudėtinga 🙂   Esame Gitana ir Viktorija. Kartą pamačiau FB, kaip Gitana palaikino ar pasidalino Jūsų įrašu, kuris mane taip nustebino/sukrėtė, taip atliepė širdį, kad nuo to laiko sekiau ir skaičiau praktiškai viską, ką rašote. Iki tol nieko nebuvau apie Jus girdėjusi. Po to vieną dieną šnektelėjusios su Gitana apsisprendėme nueiti į… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai“. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai“ jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Metas grįžti

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau

Kaip aš žalčius ganiau

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Kaip „radau laiko“ tam, kam anksčiau jo nelikdavo

Rugsėjo pirmąją padariau tai, ką jau buvau padariusi prieš porą metų – išsitryniau FB telefone. Pamažėl pajutau, kad ir iš kompo tikrintis FB nebesinori – kaskart prisijungus ima tiesiog dusinti kaugė laiškų. Nesinori – ir nesijungsiu, pamaniau. O dangau, koks geras tai buvo sprendimas. O dangau, kiek daug per šį vieną mėnesį nuveikiau savo viduje ir savo gyvenime. Kiek sprendimų priėmiau, kiek slėgusių situacijų išrišau, kiek biurokratinių kebeknių išnarpliojau, kiek atsakomybės sugebėjau sugrąžinti kolegoms, kiek keliavau, kiek buvau gamtoje, kiek ilsėjausi, kiek vaikščiojau, kiek plaukiojau baseinuose ir kiek sykių buvau pirtyje. 🙂 Kiek dėmesio ir energijos galėjau skirti labiausiai apleistoms, pamirštoms savo gyvenimo sritims. Kiek rudens tonų ir pustonių galėjau pastebėti atsivėrusioje tykumoje. Kokią dozę malonumų, įspūdžių, gerų patirčių, netikėtų susitikimų, kokybiškų pašnekesių gavau. Kiek Lietuvos pamačiau – tiek, kiek turbūt nemačiau per kelerius pastaruosius metus. Tai buvo spalvingiausias, derlingiausias ir galbūt, po ilgo laiko, ramiausias mano rugsėjis ever, nepaisant… Skaitykite toliau

Keli tekstai rudens pradžiai

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Mėlyna rudens akis

Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.   Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.   Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles“, arba „Vas-Ki-Či“, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.   Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.   Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.   Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį,… Skaitykite toliau

Tekstas vasaros pabaigai

– Atsisveikinant –   kai paskutinė vasaros žvaigždė išsirpusi į šlapią žolę kris pasaulis atsidus ir sumažės – – po savo širdimi pravers duris   rami naktis – anapus žengs visi – garsai, kerai, ūkai, tankmių būtybės kažkas mažytis man į ranką įsikibęs vos girdimai paklaus ar dar esi   žvaigždynų koriui meteorais lašant kaip gervuogė išnokusi tamsa sugers ir mus ir pasimetusį kažką bus taip tyku bet tos tylos bus maža   kažkas į mus nueinančius dėbsos kol žemė vėl įkvėps ir išsiplės jauti ten po širdim dabar nešies – lyg kėkšto plunksną – atspindį šviesos Skaitykite toliau

Tingintiems svajoti, bijantiems norėti – keli argumentai Jaunačiai

Šįvakar – Jaunatis. Sutinku, kad iš esmės visada yra geras metas valyti savo gyvenimą nuo nereikalingų, energiją siurbiančių dalykų balasto, visada geras metas laikytis atokiai nuo agresyvių žmonių, visada geras metas vengti purvinų temų ir svetimų gyvenimų nuoplovų siurbčiojimo, visada geras metas konstruktyviai reikšti emocijas, visada geras metas kurti šiltus artimus ryšius. Ir visada geras metas svajoti – ne egzaltuotai svaičioti euforiškai taškantis emocijomis ir liejant jas kiekvienam sutiktam, o sąmoningai svajoti, suvokiant savo norus ir skiriant jiems laiko. Taip, tam visada yra geras metas. Tačiau Jaunatis yra ypatingas laikas, kai norų sėklos kur kas lengviau sudygsta – dažnai, atrodytų, be papildomų mūsų pastangų. Kas praktikuoja, yra kantrūs – tikrai žino. Prasideda naujas ciklas, jis atneša naujas tendencijas, naujus neregimus vėjus, naujas temas. Labai vertinga būtų sau padovanoti tykumos, privatumo per Jaunatį, ir pabandyti išgirsti tas temas, pajusti tuos naujus vėjus. Tiems, kurie norėtų kažką savo gyvenime keisti į gera, tačiau net… Skaitykite toliau

Aktualu 9 iš 10 skaitytojų: kada gaminasi vitaminas D?

Greičiausiai 9 iš 10 mano skaitytojų, kaip ir 9 iš 10 lietuvių, trūksta vitamino D. Ir tai nėra „ai, pakentėsiu ir praeis“ arba „ai, mąstysiu pozityviai, ir praeis“. Kartais gerų minčių neužtenka. Kartais tas geras mintis mintyti yra sunku būtent dėl organizme vykstančių procesų. Vitamino D stygius prisideda prie daugybės fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų, įskaitant ne tik nuovargį, depresiją, didesnę sunkių ligų riziką, bet ir nevaisingumą. Tačiau rugpjūtis Lietuvoje toks dosnus saulės, ir tai geros naujienos išvargusiems, energijos nuolat stokojantiems, depresyvių nuotaikų kamuojamiems ir net norintiems tapti tėvais natūraliu būdu. Būtent saulės vonios yra nemokamas, labai malonus ir efektyvus būdas padėti kūnui gaminti vitaminą D – tokį svarbų, kad žmogus jaustųsi gerai ir kad jo kūnas funkcionuotų darniai, ir kad geras mintis mintyti būtų natūralu.   Su maistu galime gauti tik apie 10 % vitamino D, ir dar kone 90 % kūnas pasigamina pats (arba ne). Saulėje organizmas jį… Skaitykite toliau