Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA … Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt … Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl … Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado“ garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą … Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

UAB „Bebradirba“ greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba“ lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba“ – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys!

Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!

Įsivaizduoju klikbaitines portalo antraštes, pagal klikbaitiškumą: „Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!“ „Vasarotojai pritrenkti: rado išniekintą pušynėlį (nuolat atnaujinama)“ „Jaunų ūkininkų sodybą nusiaubė svečias: pamatyk nuotraukas pirmas!“ Iš tiesų neseniai socialiniame tinkle įkėliau tokią nuotrauką: Ir prirašiau: Čia dar vienas gamtos stebuklas. Trisdešimt metų Žemėje nugyvenau nežinodama tokio dyvo, ir tik prieš kelerius metus išsiaiškinau. Žodžiu, mūsų pačių sodintam pušyne vis matydavau šiškų (liet. kankorėžių), suverstų vienon krūvon. Maniau, tėvai. Ale kodėl jie tas šiškas vienan daiktan vis sudeda? – ėmė rastis smalsumas kažkurią vasarą. Galop užklausiau. – Ilze, ČIA PAUKŠČIAI! Čia paukščiai taip padaro! – Nu baikit bajerius, – sakau. – Kodėl jie turėtų tas šiškas nešt į vieną vietą? Tipo TVARKOSI? – Ilze, jie įspraudžia šišką į medžio žievę, kad tvirtai laikytųs, ir išlesa, kas ten jiems skanu. – A cha cha cha! – labai juokiausi. – Ta prasme, gi ne balandžio pirma! – Pažiūrėk pati! … Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos … Skaitykite toliau

Kai norime, bet nežinome, ko

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis“ paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. „Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų“, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)“, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks“ (ar „reikės daug aukoti“, o gal „tai ne mano jėgoms“)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama, … Skaitykite toliau

Vitaminas nuo silpnumo, slogučio ir nuovargio

– Ką veiki? – Vaikštau ant Tauro kalno, – sakau telefonu. – O ką VEIKI? – Kraunu saulės batareiką! Skaičiau, kad 9 iš 10 lietuvių trūksta vitamino D. Ir, sakoma, tik 10 % šio vitamino galime gauti su maistu (deja, daugiausia gyvūninės kilmės), o 90 % mūsų kūnas pasigamina būdamas saulėje. JEIGU pasigamina. JEIGU yra tos saulės. Na, iš tiesų ji visada yra, kažkur aukštai virš debesų. Tačiau šią žiemą buvo gal tik penkios saulėtos dienos, bliamba. PENKIOS, po paraliais! Ir nėra ką patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, nors norėtųsi. : ) Jei po tokios apniukusios žiemos jaučiate, kad šaltasis metų laikas buvo kaip niekad sunkus emociškai ar net fiziškai, jei imunitetas nusilpęs, stinga jėgų ir neapeidžia slogutis, išbandykite saulės vonias. O jei ilgesnį laiką kamuoja sunkios, depresyvios nuotaikos, jaučiate tikrai stiprų organizmo išsekimą, yra nusilpę raumenys, vargina kaulų maudimas, – tikrai nenoriu siūlyti dabar visiems čia žaisti daktarų ir … Skaitykite toliau

Kai siūlo padirbėti nemokamai

Tagi, vėl gavau pasiūlymą padirbėti už transporto išlaidas ir „reklamą“ – atvykti į „didžiausią marketingo konferenciją“ paskaityti pranešimo, nes organizatorių girdėtas kažkuris mano ankstesnių pranešimų paliko jiems didžiulį įspūdį. Perskaičiusi laišką nežinojau, juoktis ar verkti, tai sėdau ir parašiau atsakymą. Žinau, kad šimtai žmonių Lietuvoje kasdien sulaukia tokių „pasiūlymų“ ir kartais tie pasiūlymai teikiami tokiu naglu veidu arba „pasiūlymų“ gavėjai taip menkai tesuvokia savo laiko ir patirties vertę, kad ima ir sutinka. Atskirkime labdarą nuo komercinių projektų ir turėkime kiaušus pasakyti aiškų, griežtą NE kaulytojams. Galbūt mano laiškas kažkam iš jūsų bus pirmo tokio atsisakymo eskizas ar galbūt jame rasite naujų argumentų, dėl ko dirbti už dyką ten, kur kiti mūsų sąskaita uždirbinės pinigus ir / ar žinomumą, yra TIESIOG NENUSAKOMAI KVAILA. Ir jei sutinkate dirbti už benziną vien dėl savo skystumo – prisiminkite, kad kiekvienąsyk sutikdami leidžiate šiam nemokamų paslaugėlių grybeliui plėstis ir kerotis, ir jūsų sutikimas reiškia, kad … Skaitykite toliau

Pinigai ar „pinigėliai“: žodžio ir nepriteklių ryšys

Ar žmonės, išbraukę vos vieną žodį iš savo žodyno, rizikuoja gyventi geriau? Mano tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad tokia maloni rizika tikėtina. Jei tariant kukliau. O jei vadinant reiškinius tikraisiais vardais – tai man po kiekvieno seminaro ar praktikos kas nors parašo, kad pakeitę kasdienius žodžius per kelis mėnesius pasidvigubino atlyginimą. Per pastaruosius kelerius metus man teko matyti žmonių, kurie, pakeitę vos kelis žodžius savo žodyne, atkūrė ryšį su vaikais po skyrybų ar išsaugojo šeimas krizių akivaizdoje. Aš mačiau pernelyg daug gyvų pavyzdžių, kiek jėgos turi vienui vienas ištartas žodis, kad nepykčiau ant žmonių, savo noru savais žodžiais programuojančių save nesėkmei, neišsipildymui ir skurdui. Tačiau šįsyk aš ieškojau daugiau įrodymų, kad mūsų sakomi žodžiai stipriai susiję su tuo, kaip gyvename. Man šįsyk reikėjo kiekybės ir didesnės imties. Todėl apklausiau kelis tūkstančius žmonių. Apie vienui vieną žodį. „Pinigėliai“. Pinigėliai. Įsižiūrėkite į šį žodį. Ištarkite garsiai ir įsiklausykite. Ką reiškia pinigėliai? Rožiniai ir pūkuoti? Ne? Tai kokie … Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis … Skaitykite toliau

Kūrybinio rašymo praktika – vakar

tebūnie paslaptis – gal aš mėlyna kovo naktis – ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs tarp žibintų lėtai – per mieguistas Žvėryno gatves ir per snaudžiantį parką – kur vien inkilų kuždesys   tebūnie paslapčia – kaip kaštonuos pakibus delčia buria Žemei iš delno pavasarį – jis prasidės su lakštingalos ašara po pirmutinės liūties ir į žmones žiūrės žalios akys iš miško – kaip čia   tebūnie neramu – liūdesys juk neturi namų kaip kasmet jis bastysis ilgai ir kažkur valkataus kol kiti jį jaukinti pradės ir galiausiai priglaus pavadins jį savu ir augins ligi metų kitų   tebūnie taip trumpai – lyg vaikų paleisti aitvarai – dienos plakas ore – bet vėliau jas po vieną pames – –   ir prie mėlyno lango tu klausi ir klausi savęs ar pavasarį šį – – ar gyvenimą šį – – iš tiesų ar tikrai gyvenai

Kaip saugoti save tragedijų akivaizdoje

Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.   Labas rytas, Ilze, tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.   O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…   Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą … Skaitykite toliau

Juodoji prognozių ir pranašysčių magija

Dėl kokių priežasčių žmonės skaito astrologines prognozes ir pranašystes, klausosi jų? Tik iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti? Ar tikėdamiesi sužinoti sėkmingesnius periodus, planuoti darbus, sužinoti savo stiprybes, galimybes? Deja, man tenka sutikti žmonių, kurie prisiskaitę prognozių ir pranašysčių ne traukia sėkmę į savo gyvenimą, o daro viską, kad atbaidytų ją: apauga baimėmis ir įtarimais, mintyse ima sukti juodžiausius scenarijus, o tariamos negeros nuojautos ir vidinės abejonės tampa kasdienėmis palydovėmis. Šįsyk nutariau pažvelgti į blogų prognozių ir blogų pranašysčių poveikį jų „vartotojui“ – skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui. Beje, nors nuolat pabrėžiu, kad mano seminaruose neužsiimame egzotiškomis “dvasinėmis praktikomis”, neatvėrinėjame čakrų ir netriname krištolinių rutulių, periodiškai sulaukiu žmonių (kartais jau tapusių seminarų turistais), norinčių “nusiimti užkeikimą”, “sužinoti savo karminę misiją” ar “gauti užkalbėjimo tekstą išėjusiam vyrui susigrąžinti”. Darsyk: tikrai neužsiimu tokiais dalykais. Mano seminarai ir nuotolinės praktikos grįstos kūrybišku požiūriu, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir mokslu. Jų tikslas yra augintis savistabą, … Skaitykite toliau