Kai norime, bet nežinome, ko

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis“ paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. „Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų“, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)“, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks“ (ar „reikės daug aukoti“, o gal „tai ne mano jėgoms“)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama, … Skaitykite toliau

Kai siūlo padirbėti nemokamai

Tagi, vėl gavau pasiūlymą padirbėti už transporto išlaidas ir „reklamą“ – atvykti į „didžiausią marketingo konferenciją“ paskaityti pranešimo, nes organizatorių girdėtas kažkuris mano ankstesnių pranešimų paliko jiems didžiulį įspūdį. Perskaičiusi laišką nežinojau, juoktis ar verkti, tai sėdau ir parašiau atsakymą. Žinau, kad šimtai žmonių Lietuvoje kasdien sulaukia tokių „pasiūlymų“ ir kartais tie pasiūlymai teikiami tokiu naglu veidu arba „pasiūlymų“ gavėjai taip menkai tesuvokia savo laiko ir patirties vertę, kad ima ir sutinka. Atskirkime labdarą nuo komercinių projektų ir turėkime kiaušus pasakyti aiškų, griežtą NE kaulytojams. Galbūt mano laiškas kažkam iš jūsų bus pirmo tokio atsisakymo eskizas ar galbūt jame rasite naujų argumentų, dėl ko dirbti už dyką ten, kur kiti mūsų sąskaita uždirbinės pinigus ir / ar žinomumą, yra TIESIOG NENUSAKOMAI KVAILA. Ir jei sutinkate dirbti už benziną vien dėl savo skystumo – prisiminkite, kad kiekvienąsyk sutikdami leidžiate šiam nemokamų paslaugėlių grybeliui plėstis ir kerotis, ir jūsų sutikimas reiškia, kad … Skaitykite toliau

Dalyvis: „Dabar viskas yra kitaip“

Gavau laišką. Skaičiau ir galvojau… ne, iš pradžių nieko negalvojau, iš pradžių mano galvoje buvo vakuumas. Iš netikėtumo. Jaunas vyras, tylutėliai sudalyvavęs abiejose mano nuotolinėse praktikose, parašė man vieną brangiausių visų laikų laiškų. „Pradžioje, pateiksiu keletą mano gyvenimo detalių: Dirbu samdomą darbą, tačiau turiu mėgstamą veiklą, kuri man jau neša pajamas. Augau alkoholiko tėvo šeimoje, paauglystėje netekau mamos. Nuo vaikystės domiuosi psichologija, saviugda ir pan. dalykais. Todėl tai, ką rašot, man nėra visai nauja, bet ir dvasinių klejonių esu patyręs. Dalyvavau abiejose Jūsų nuotoliniuose seminaruose – EŽD eksperimente ir Nuostatų keitimo praktikoje. Skaitydamas kitų dalyvių atsiliepimus matau daug „labiau, geriau, smagiau, įdomiau..iau, iau, iau“ komentarų. Suprantama, kad po eksperimento tikrai daug kas einasi lengviau, smagiau, įdomiau, ir tai labai didelis pokytis ir malonumas. Tačiau tokį rezultatą sunku įvertinti ir pamatuoti. Todėl aš antrinu, kad viskas tikrai lengviau, smagiau ir taip toliau, tačiau dar pabandysiu pasidalinti ir konkretesniais rezultatų pavyzdžiais. Pirmiausia, … Skaitykite toliau

Apie kitokio požiūrio derlių

2012-ųjų vasarą buvau bedarbė, pavasarį netekusi darbo žeminančiomis aplinkybėmis – reklamos agentūroje, kurioje tarpo mobingas, vokeliai ir atviros patyčios iš žmonių. Kadangi mobingui pasipriešinau ir tapau vieninteliu žmogumi tos įmonės istorijoje, per devyniolika metų išsikovojusiu išeitinę kompensaciją, man buvo subtiliai užsiminta, kad „Vilnius mažas, kito darbo gali ir nerasti“. Išties kitą darbą susirasti pasirodė ne taip ir lengva. Po truputį lindau į neviltį, drauge – į skolas.  Tais metais buvo labai graži – šilta, saulėta – vasara. Atrodo, tik džiaukis, važiuok į sodybą ir tysok prie ežero su knyga. Tačiau viduje nuolat ruseno nerimas ir smilko augantis siaubas. Atrodė, kad neturiu teisės ilsėtis, reikia kažką daryti. Kartais nuvažiuodavau iki tėvų sodybos, tačiau tikrai buvau praradusi gebėjimą džiaugtis. Vieną sekmadienį, ruošdamasi namo į Vilnių, krausčiau sodybos virtuvės spinteles ir kroviausi į kuprinę grikius ir perlines kruopas (kurių ten visad yra „lyšnų“). Taip, man buvo taip blogai, kad net kruopas mieliau ėmiau iš sodybos atsargų, nei pirkau. Ir … Skaitykite toliau

Apie šiukšles mūsų galvose

Jei įsivaizduotume savo galvą kaip rankinuką, kai kurias mintis galėtume palyginti su senais popiergaliais – suglamžytais čekiais, nuolaidų, kuriomis neketiname naudotis, skrajutėmis ar vizitinėmis, kurių mums niekada neprireiks. Šiuos popiergalius kažkada per neapdairumą įsimetėme vidun, paskui pamiršome. Jie ten, rankinuko dugne. Užima vietą ir, atrodytų, net kažkaip mįslingai toliau dauginasi, mums lyg ir sąmoningai ten nieko naujo nebebrukant. Tai tiesiog šiukšlės rankinėje, kurios trukdo mums rasti lūpų blizgesį ar parkerį, kai jų prireikia. Lygiai taip pat senos, ydingos mintys mums kartais trukdo rasti sprendimus, keltis tikslus ir strateguoti žingsnius jų link. Yra ir gera žinia. Tiek rankinuko, tiek galvos šiukšles galima sėkmingai perrinkti, išrūšiuoti ir – jaučiant begalinį palengvėjimą ir švaros jausmą – su tomis šiukšlėmis atsisveikinti. Kadangi nuo ankstyvos paauglystės domiuosi žodžių ir minčių įtaka žmogaus gyvenimui ir kadangi nuo jaunumės tyrinėju minties ir jos išsipildymo kelią, sakau tai iš asmeninės patirties: mintis iš tiesų galima perrinkti, išrūšiuoti ir išvalyti lyg rankinuko … Skaitykite toliau

„Stumti“ laiką, „deginti“ jį ar juo džiaugtis? Laiko žodynas ir ką jis keičia

Penktadienio pavakarė. Kažkas stumia paskutines nemėgstamo darbo valandas. Nubėga pas kolegę ir sako: – Klausyk, padėk man užmušti likusį pusvalandį. Paplepam ar ką? Visiškai neturiu ką veikt, o negi eisi iš darbo anksčiau… Paskui einu su padružkėmis, turėsim gerą laiką. Anas savaitgalis irgi praskrido, nė nepajutau… Tik pietūs pas anytą slinko, spoksojau į laikrodį, atrodė nejuda! Kažkaip ir visa ši savaitė man kaip vakuume kažkokiam buvo, be tėkmės… Bet kolegė atšauna: – Sorry, kitą kartą. Man labai dega vienas projektas, turiu per valandą išsiųsti konkursui, paskutiniai pataisymai, laikas senka. Eik pas kitas kudakuoti ir užmušinėti savo pusvalandžio. Sako, kai kažko labai laukiame, laikas sustoja. Kai gera, laikas lėkte lekia. Vieni savo laiku mėgaujasi, kiti jį stumia. Vieni ieško būdų užmušti laiką, kiti ieško būdų jo sutaupyti ar jį išnaudoti. Kartais – net desperatiškai. Laiko valdymo seminarai turbūt ne mažiau populiarūs nei pykčio valdymo. Tačiau yra žmonių, kurie nesiekia valdyti laiko ar savo pykčio, … Skaitykite toliau

Apie emocinę intoksikaciją

Tikiu, ir kiti autoriai su tuo susiduria – tiek rašantys soc. tinkluose, tiek knygų autoriai – kad skaitytojai į jų parašytą dalyką prideda savų emocijų, bet užtikrintai, tiesiog aiškiaregiškai teigia, kad tai pats autorius jas jautė rašydamas (labiau pažengusi stadija: skaitytojai geriau už jus žinojo, ką norite pasakyti savo tekstu, ko siekiate, kas jus privertė parašyti tokį tekstą, kokios patirtys ir t.t.). Žinoma, tai šiems „aiškiaregiams“ dažnai leidžia išeiti iš situacijų su pasyviai agresyvia šypsena ir nematoma karūna: „atsiprašau, kad taip įžeidžiau“, „gaila, kad esate įsiutęs ir negalime padiskutuoti“, „nežinojau, kad užmyniau ant tokios skaudžios vietos“, „atleiskit, kad paliečiau tokią jautrią stygą“, „taip ir žinojau, kad esate per silpnas tolesniam pokalbiui,“ – atsisveikina jie.   Aiškiaregys, aiškiaregė. Mato kiaurai. Kas gali su jais ginčytis? Tačiau dažniausiai aiškiaregystė yra vienintelis šių žmonių koziris ir vienintelis būdas pademonstruoti trokštamą, bet nebūtinai turimą galią. O gal veikiau – kompensuoti nesėkmes asmeniniame ir profesiniame gyvenime? … Skaitykite toliau

Sirgti ar sveikti – kam mus „programuoja“ viešos žinutės?

Specialiai laukiau laiko, kai gripo sezonas bus nugrimzdęs užmarštin. Vakar pamanau, jau tas metas. Ir pasiūliau savo skaitytojams: o dabar pasigėrėkime kampanija „Sergu atsakingai“ ir pažvelkime į mažos, kuklios „Širdažolės“ vaistinės palinkėjimą lange. Klausimas jums: kuri žinutė programuoja mus sirgti, kuri – būti sveikais? Taip, taip, žinoma, aš nesakau, kad galime susirgti ar pasveikti nuo vienui vienos frazės. Nors neurocheminiame lygmenyje mus paveikia ir viena frazė, net jei jos nespėjame permąstyti, suvokti iki galo. (Ir aš turiu istorijų, kai žmonės tikslingas frazes, vadinamąsias afirmacijas, naudojo sveikdami nuo sunkių ligų – apie tai pasakojo grįžę į seminarus ar laiškuose, tačiau šįsyk susitelkime į žinutes, kurias ne siunčiame patys, o gauname dovanų iš pasaulio – iš tiesų dovanų ar tik „dovanų“, kabutėse, iš serijos „kaip prastai atrodai“, ir pan.)   Kažkas žinutę „Sergu…“ autobusų stotelėje matydavo kasdien. Arba kasdien išvysdavo palinkėjimą būti sveiku, praeidamas pro šią netradicinę vaistinę.   Aš vis dar … Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai   Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai   Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur … Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA … Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt … Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl … Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado“ garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą … Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

UAB „Bebradirba“ greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba“ lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba“ – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys!

Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!

Įsivaizduoju klikbaitines portalo antraštes, pagal klikbaitiškumą: „Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!“ „Vasarotojai pritrenkti: rado išniekintą pušynėlį (nuolat atnaujinama)“ „Jaunų ūkininkų sodybą nusiaubė svečias: pamatyk nuotraukas pirmas!“ Iš tiesų neseniai socialiniame tinkle įkėliau tokią nuotrauką: Ir prirašiau: Čia dar vienas gamtos stebuklas. Trisdešimt metų Žemėje nugyvenau nežinodama tokio dyvo, ir tik prieš kelerius metus išsiaiškinau. Žodžiu, mūsų pačių sodintam pušyne vis matydavau šiškų (liet. kankorėžių), suverstų vienon krūvon. Maniau, tėvai. Ale kodėl jie tas šiškas vienan daiktan vis sudeda? – ėmė rastis smalsumas kažkurią vasarą. Galop užklausiau. – Ilze, ČIA PAUKŠČIAI! Čia paukščiai taip padaro! – Nu baikit bajerius, – sakau. – Kodėl jie turėtų tas šiškas nešt į vieną vietą? Tipo TVARKOSI? – Ilze, jie įspraudžia šišką į medžio žievę, kad tvirtai laikytųs, ir išlesa, kas ten jiems skanu. – A cha cha cha! – labai juokiausi. – Ta prasme, gi ne balandžio pirma! – Pažiūrėk pati! … Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos … Skaitykite toliau

Vitaminas nuo silpnumo, slogučio ir nuovargio

– Ką veiki? – Vaikštau ant Tauro kalno, – sakau telefonu. – O ką VEIKI? – Kraunu saulės batareiką! Skaičiau, kad 9 iš 10 lietuvių trūksta vitamino D. Ir, sakoma, tik 10 % šio vitamino galime gauti su maistu (deja, daugiausia gyvūninės kilmės), o 90 % mūsų kūnas pasigamina būdamas saulėje. JEIGU pasigamina. JEIGU yra tos saulės. Na, iš tiesų ji visada yra, kažkur aukštai virš debesų. Tačiau šią žiemą buvo gal tik penkios saulėtos dienos, bliamba. PENKIOS, po paraliais! Ir nėra ką patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, nors norėtųsi. : ) Jei po tokios apniukusios žiemos jaučiate, kad šaltasis metų laikas buvo kaip niekad sunkus emociškai ar net fiziškai, jei imunitetas nusilpęs, stinga jėgų ir neapeidžia slogutis, išbandykite saulės vonias. O jei ilgesnį laiką kamuoja sunkios, depresyvios nuotaikos, jaučiate tikrai stiprų organizmo išsekimą, yra nusilpę raumenys, vargina kaulų maudimas, – tikrai nenoriu siūlyti dabar visiems čia žaisti daktarų ir … Skaitykite toliau

Pinigai ar „pinigėliai“: žodžio ir nepriteklių ryšys

Ar žmonės, išbraukę vos vieną žodį iš savo žodyno, rizikuoja gyventi geriau? Mano tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad tokia maloni rizika tikėtina. Jei tariant kukliau. O jei vadinant reiškinius tikraisiais vardais – tai man po kiekvieno seminaro ar praktikos kas nors parašo, kad pakeitę kasdienius žodžius per kelis mėnesius pasidvigubino atlyginimą. Per pastaruosius kelerius metus man teko matyti žmonių, kurie, pakeitę vos kelis žodžius savo žodyne, atkūrė ryšį su vaikais po skyrybų ar išsaugojo šeimas krizių akivaizdoje. Aš mačiau pernelyg daug gyvų pavyzdžių, kiek jėgos turi vienui vienas ištartas žodis, kad nepykčiau ant žmonių, savo noru savais žodžiais programuojančių save nesėkmei, neišsipildymui ir skurdui. Tačiau šįsyk aš ieškojau daugiau įrodymų, kad mūsų sakomi žodžiai stipriai susiję su tuo, kaip gyvename. Man šįsyk reikėjo kiekybės ir didesnės imties. Todėl apklausiau kelis tūkstančius žmonių. Apie vienui vieną žodį. „Pinigėliai“. Pinigėliai. Įsižiūrėkite į šį žodį. Ištarkite garsiai ir įsiklausykite. Ką reiškia pinigėliai? Rožiniai ir pūkuoti? Ne? Tai kokie … Skaitykite toliau