Gruodžio Jaunatis

Gruodžio Jaunatį laikyčiau viena svarbiausių šių metų Jaunačių. Kaip ir kaskart, tik kur kas įdėmiau, į mus ima žvelgti pamirštų svajonių ir būsimų išsipildymų akys. Visa, ko daugelis net patys sau nepripažįstame ar per skubą vis nustumiam į Gyvenimo paraštes: slapčia (net nuo savęs slapčia) norėti, svajoti, siekti ir „kada nors“ atidėti dalykai… Tačiau kad išgirstume visa tai, kad susitiktume akis į akį su svarbiausiais, slapčiausiais ir didingiausiais savo troškimais, reikia trupučio tylos. Trupučio taikos. Trupučio švaros. Ir trupučio drąsos. Gal būtent tam ir bus skirta ši ypatingą užtaisą turinti Jaunatis? Pirmoji rekomendacijų dalis šiai Jaunačiai jau įkelta, ji matoma mano prenumeratoriams, o visiškai visa patronų paliekama „arbata“ skiriama gyvūnų ir pačios Gamtos teritorijoms plėsti:https://www.patreon.com/ilze Skaitykite toliau

Apie asmeninę Advento intenciją

Nuo mažens Adventas man buvo ypatingas metas. Aš tarsi “nuskaitydavau” pačios Gamtos programą nutykti į metų galą, ir paskutines keturias savaites iki Saulėgrįžos ir Kristaus gimimo – panardinti ir pasaulį, ir patį žmogų į tylą, ramybę, susitelkimą, susitikimą su savimi pačiu ir praeinančiais metais. Vėliau ne vienas patyręs mokytojas ar tiesiog itin gerai neregimą pasaulį jaučiantis žmogus man patvirtino: Gamtos ciklai labai stipriai veikia mus, ir sveikiausia pačiam žmogui atsižvelgti į tai, kas vyksta už lango. Pavasaris skirtas sėjai ir pačios sielos atsprogimui, vasara – prinokusiems darbams ir jėgų prisisėmimui rudeniui, ruduo – derliaus ėmimui ir darbingiems sumanymams, žiema – sulėtėjimui, poilsiui, pabuvimui su savimi, artimiausiais ir savo namais. Jei atsižvelgiame į šį ciklą, ne priešinamės laiko atnešamoms tendencijoms, o pasikliaujame jomis, veikiame išvien su Gamta, išliekame sveiki, darbingi, ir (nors nemėgstu to žodžio) produktyvūs. Gal perrašysiu tą žodį – išliekame vaisingi, derlingi savo darbuose ir sumanymuose. Deja, Adventas per… Skaitykite toliau

Apie kalėdines karštines

– NELEISKITE NIEKAM IŠ JŪSŲ PAVOGTI ADVENTO! – pamaldų metu kone išrėkė kunigas, į vieną sakinį sutalpindamas daug ir mano minčių šia tema. Metų galas: pati Gamta nardina žmogų į ramybę ir vidinį pasaulį. Tamsa, tyla ir ilgos vakaro valandos kuria erdvę permąstyti besibaigiančius metus, suvokti klaidas, kad Naujuosius pradėtume skaidresne galva, švaresne širdimi ir stipresne siela, prisiminti pamirštas svajones ir sukaupti jėgos joms siekti. Bet ne. Negi bus leidžiama žmogui taip paprastai susitikti su savimi ir neduokdie kažkuo aukštesniu, prasmingesniu? Kur tau. Būtent gruodį žmogus yra tradiciškai kaip niekad kibinamas akcijų, lyg į peklą įtraukiamas ir tąsomas parduotuvių labirintuose, tampomas po „privalomuosius“ vakarėlius, kemšamas kaip nelaiminga žąsis pasiūlymais, pletkais, maistu ir alkoholiu, kaip perrūgęs grybas sloinikėly marinuojamas eismo kamščiuose. Būtent gruodį žmogus gvaltavojamas emociškai, vertybiškai, finansiškai ir logistiškai už visus metus, būtent gruodį informacinis, reklaminis, vaizdinis ir kitoks triukšmas paleidžiamas visu garsumu – kad tik neišgirstum sielos kuždesio. Kalėdiniai… Skaitykite toliau

Adventas be blizgučių

Ką jaučia amarilis, žinodamas, kad tuoj bus sodinamas į žemę, leis šaknis gilyn, stiebus aukštyn, įsišaknys ir skleisis?Ką jaučia kūdikio siela, sklęsdama virš Žemės, regėdama savo būsimus tėvus ir žinodama, kad tuoj įsikūnys?Ką jaučia idėja, iš neregimojo pasaulio žvelgdama į žmogų – savo pildytoją, ir žinodama, kad tuoj pradės materializuotis, įgaus regimą pavidalą? Ar patys jaučiate, kiek daug jėgos slypi tame virsme, magiškame Slenkstyje: tarp ten ir čia, tarp galimybės ir esamybės, tarp ketinimo ir išsipildymo? Atrodytų: žiema – gal ir netinkamas metas mąstyti apie sėją ir derlių. Tačiau jei įsiklausysite į pačios Gamtos tykumą šiuo metų laiku, gali būti, kad begarsėje Visatos melodijoje išgirsite kažką, kas nori įsikūnyti būtent per jus. Su sąlyga, kad iš tiesų įsiklausysite. Ryt prasideda Adventas. Visą jį kviesiu jus skirti laiko ir dėmesio savo vidui. Mano FB paskyroje nebus prieššventinės karštinės, desperatiško „pritagink draugą“ erzelio, „palaikink ir laimėk“ turgaus, surežisuotų kadrų ir fotošopinio gyvenimo,… Skaitykite toliau

7 minutės Gamtai kasdien: artėjant Vėlinėms

VAIDINTI AR TIKRAI ATMINTI?VARTOTI AR TAUSOTI? PIRKTI AR MYLĖTI? Artėjant tam metų laikui, kai Anapusybę jaučiame kaip niekad gerai – per pačią Gamtą, jos rudeniškai-žiemišką metamorfozę, išskirtinę Gamtos tylą ir tykumą, visas mirusiems ir šventiesiems skirtas datas, kapų lankymą, varpų dūžius – kviečiu Jus ir vėl tikslingai kontempliuoti vieną paprastą, nepelnytai pamirštamą dalyką: KAIP švenčiame, KAIP minime, KAIP įprasminame šį metą, KAS YRA SVARBU mums asmeniškai ir pačiai Žemei. Iš tiesų: Kaip minime šias šventes? Pirkdami pilnus plastikinius maišus vienkartinių žvakidžių ir baisių plastikinių vainikų, kuriais paskui užverčiame kapinių konteinerius? Stovėdami kilometriniuose eismo kamščiuose, degindami benzą ir nervindamiesi, kad… prisimintume tuos, kuriuos mylėjom? Pirkdami, vartodami ir erzindamiesi tam, kad… pabūtume su kažkuo savo širdyje? Apie vartojimą, teršimą, pompastiką, „parodomąją“ meilę ir sąmoningumo svarbą tyliausiose metų šventėse jau kalba net kunigai. Kalbu ir aš. Jau ne pirmus, ne antrus metus. Kalbu iš patirties. Yra žmonių, kuriuos labai labai mylėjau, ir jie… Skaitykite toliau

Kai atrodo, kad viskas griūva

Krizės, išbandymai, praradimai, nesėkmių ruožai ir kitokios perturbacijos yra normali šio gyvenimo dalis. Kai atrodo, kad viskas griūva, svarbiausia yra pirma sakinio dalis: atrodo. Gal griūva, bet tikrai ne viskas. Ir tai, kad kažkas gyvenime strigo, sprogo ar byra į šipulius, nereiškia, kad esame nevykėliai, netikšos, kad “taip lemta”, “tokia karma”, “kitaip nesugebam” – tai reiškia, kad viso labo išėjome (ar buvome gyvenimo išspirti) iš šiltnamio sąlygų, ir nūnai bręstame, augame, vystomės. Taip, kartais augame per diskomfortą. Taip, kartais bręstame per skausmą. Kartais tobulėjame per didelius nuostolius. Bet augame, bręstame ir tobulėjame. Ir būtent nesėkmių ir išbandymų ruožuose mes… turime galimybę: Turime galimybę ūgtelėti ypač stipriai, jei… Kontroliuojame savo reakcijas. Kaip reaguojame į tai, kas vyksta, ką su tuo nuveikiame, ką tame išmokstame, ką savyje pakeičiame, stipriai kuria mus pačius ir mūsų gyvenimus. Tai kuria mus labiau, nei tai, ką veikiame sėkmių periodais, lydimi plojimų ir rampų šviesų. Būtent tai,… Skaitykite toliau

Kai išduodame pačios save

Neseniai kiek netikėtai teko konsultuoti merginą – na, išties moterį – kuri kenčia neadekvataus vyro pykčio ir psichologinio smurto priepuolius, nes… negali išeiti. Kodėl negali išeiti? Nes savo noru VISKĄ yra atidavusi jam. Ne tik pinigus, ne tik būstą, kitokį žemišką savo gyvenimo pamatą. Savo gyvenimo vairą lygiai taip pat. Aš, tiesą sakant, norėjau pasiūlyti jai paskolinti pinigų, kad išsinuomotų butą, kokiems trims mėnesiams, pradžiai. Iš bėdos būčiau galėjusi tiesiog padovanoti jai tuos pinigus – kalba eina ne apie nuomą didmiestyje, tai nebūtų buvę tūkstančiai eurų, ir tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai šefuoju moterį didelėje bėdoje. Tačiau paskui taip liūdnai pajutau: ne piniguose čia reikalas. Ne nuomoje. Ne miestelyje. Reikalas yra jos galvoje. Ir to reikalo niekas kitas už ją neišspręs. Nei gražiuoju, nei per prievartą, nei dovanodamas pinigus ir nuomodamas jai butus, nei rasdamas jai darbą. Kol nebus paskatos jos viduje – išorėje gali stovėti ant galvos ir… Skaitykite toliau

Savižudybių prevencijos dieną

Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną… Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema. Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių“, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus“ vaidmeniu.⁠Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų“ kaina, tai viena,“ – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.“  Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas… Skaitykite toliau

Pasiruošimas išskirtinei Jaunačiai

Tekstas pasirengimui jau paruoštas, iliustruotas ir publikuotas. 🙂 Prie Jaunačių svajonių – noriu tikėti, kad esu vienintelis žmogus Žemėje, kuris VISĄ jam paliktą “arbatą” atiduoda laukiniams gyvūnams. 🙂 Labai norisi būti “pirmuoju Mėnulyje išsilaipinusiu žmogumi” būtent tokioje srityje. Mano “atidarytame” žvėrių takų fonde – jau penkiaženklė suma, kuri guli neliečiama, iki rasime tinkamą teritoriją. Tai viena priežasčių, kodėl “iškrausčiau” Jaunatis ir kitus asmeniškesnius tekstus iš FB: visi, norintys man palikti “arbatos” už ilgametį mano rašymą žmogui, gyvūnams ir Gamtai naudingomis temomis, dabar tai gali padaryti itin lengvai, Patreon. Tai platforma, leidžianti palaikyti mainus tarp kūrėjo ir jo kūrybos “vartotojų” – o gal gražiau būtų sakyti, tarp kūrėjo ir tų, kuriems kūrėjo kūryba atrodo svarbi, aktuali, naudinga ar tiesiog smagi. Tad naujasis tekstas, drauge su dar n-iolika ilgesnių “uždarų” tekstų skirtingomis temomis, matomas mano Patreon prenumeratoriams, vos nuo 10 eurų “tiero”. Absoliučiai kiekvienas tų “arbatai” paliktų eurų bus paverstas žeme Gamtai… Skaitykite toliau

Apie (ne)vartojimą: atvirai ir asmeniškai

Atviras tekstas, tačiau nepabijosiu po jo būti “nukarūnuota” (taip viena, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neadekvati pažįstama “įvertino” mano labai paprastą gyvenimą, kai pamatė jį iš arti). Nelabai galiu būti “nukarūnuota”, nes neturiu “karūnos” ir nesu influencerė, kurios svarbiausios gyvenimo problemos yra: – kur skaniai (ir fotogeniškai) pavalgyti,– ką naujo apsirengti ir– kur kiečiau pakeliauti. Tačiau tekstas susijęs būtent su influencerių kuriamom tendencijom. Nuotraukoje: mano vasarinė suknelė, basutės, rankinė, telefonas, kompiuteris, knyga ir skrybėlė. Išėjo gražiau nei maniau, turint omeny, kad kai kurie šių daiktų yra (ultra-vartotojiško pasaulio akimis) LABAI seni ir (OMG, feeee!) nemadingi. Tai tekstas apie vartojimą. Ir dėliosiu jį būtent blizgių žurnalų ir influencerių stiliumi: su kainomis. Vienokiomis ir kitokiomis. 1. Skrybėlė. Iš perdirbto popieriaus, tai geresnė žinia. Pirkau, nes neturėjau visiškai jokios. Įdėjau labiau dėl kompozicijos, nes nenešioju jos (pikčiausios saulės metu neinu į lauką). Tekainavo keliolika eurų. Blogesnė žinia, kad pigūs daiktai visad kainuoja kažką kita.… Skaitykite toliau

Kaip jaučiate klimato pokyčius?

Klimato kaita yra tema, kurios ilgai vengiau. Tikrai ne visi jaučia (būtent jaučia), kas vyksta pastarosiomis savaitėmis, ir aš jų visiškai nekaltinu – esam labai skirtingose sąlygose, matome ir fiziškai jaučiame labai skirtingus dalykus. Tačiau net nejaučiantys, gali (ir, manau, savo pačių labui, turėtų) kažkaip sudalyvauti užfiksuojant vykstančius dalykus ir ieškant sprendimų. Pirma liepos dekada buvo 5 laipsniais karštesnė, nei įprasta (šaltinis – šios dienos “Panorama”, mano labai mėgstama ir gerbiama klimatologė Audronė Gelvonaitė).  Gyvenantys puikiai kondicionuojamuose namuose, važinėjantys naujais puikiai kondicionuojamais automobiliais ir mažai būnantys lauke, tikiu, galėjo to nė nepajusti. Tačiau tie, kas daugiau būna lauke, tikrai pajuto. Pajuto ir tie, kurių namai bei automobiliai prasčiau kondicionuojami ar nekondicionuojami iš viso. Tokių vasarų veikiausiai daugės, ir jos greičiausiai taps naująja tikrove čia, Lietuvoje. Daugės karščio bangų, jos bus ilgesnės, karštesnės, liūtys piktės ir lokalės (šiomis savaitėmis Vilnius, Kaunas ir keli kiti miestai skendo, o dalyje Lietuvos jau ilgai… Skaitykite toliau

Kaip „neužsinuodyti“ būnant jautresniu

Žmogaus jautrumas ir lengvesniais laikais reikalavo papildomo dėmesio. Pandeminis nuovargis, nestabilumas, išaugęs streso lygis pareikalauja dar daugiau pastangų nei paprastai dorotis su įprastais ir nekasdieniais iššūkiais. Pandemijos metais augant bendram agresijos lygiui virtualioje erdvėje, matant gausėjančius neadekvačius “prašalaičių” komentarus, pradėjau ieškoti erdvės, kur būtų galima išvengti tų “prašalaičių” ir jų emocinių iškrovų: švaresnės, uždaros, intymesnės erdvės tekstams publikuoti ir diskusijoms vykti. Nauja erdvė Labai netikėtai tą erdvę radau. Jau gerus metus vis sulaukdavau siūlymų kurtis Patreon paskyrą, tačiau nežinojau, kam naudočiau ten “įkritusią” skaitytojų paliekamą “arbatą”. Ir staiga pagalvojau: juk galėčiau visą “arbatą” skirti naujų teritorijų gyvūnams išpirkimui. Taip šį pavasarį gimė mano Patreon paskyra, o aš jaukinuosi visiškai naują, kur kas švaresnę, erdvę. Skaitytojų komentarai liudija, kad ir jie uždaroje erdvėje jaučiasi visiškai kitaip, nei FB, kur bet kada gali atskrieti pilnatinės tetos “šliauka”. Švaresnė erdvė įkvepia kur kas betarpiškiau atsiliepti į skaitytojų užklausas. Todėl gimsta nauja rubrika: Klausimai-atsakymai.… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’“ ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime“ išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime“ išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą“, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

Turbūt geriausias interviu su manimi

Slapta mano istorija mano balsu: kodėl kartą per gyvenimą verta padaryti gražią beprotybę. 🙂 Tikiu, kad mus perkeičia sutikti žmonės, perskaitytos (geros) knygos, įvykę atviri pašnekesiai, aplankytos vietos ir net… sutikti gyvūnai. Turiu posakį, kad po tokio persikeitimo “mūsų sieloje atsiranda dar vienas kambarys”: dar daugiau edvės savęs pažinime ir pasaulio suvokime. Kviečiu pasiklausyti autentiško, „nesurepetuoto“ pokalbio, ir pažinti mane tokią, kokia irgi esu (tik gal ne visad parodau): trapią, švelnią, jautrią, atidžią net labai mažai būtybei po kojomis: https://www.spreaker.com/user/lrt.lt/suolelis-miske-1-ilze-butkute-2020-06-17 Per neilgą, vos 10 metų savo „karjerą“ (labai nemėgstu šio žodžio) esu davusi dešimtis interviu leidiniams, radijo laidoms. Tačiau retu pašnekesiu galiu pasidžiaugti ir po kiek laiko. „Suolelis miške“ yra sumanymas, kurį gamtoje puoselėja LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė. Man teko milžiniškas džiaugsmas susitikti su Giedre saule spindintį, žaliuojantį ir čiulbantį birželio rytą, ir kalbėtis apie tai, kas man yra iš tiesų SVARBU. Todėl gana drąsiai sakau, kad tai geriausias interviu,… Skaitykite toliau