NAUJA: Nuostatų keitimo praktika

Anksčiau ar vėliau, tai turėjo nutikti. Pagaliau iščiūčiavau ir į gyvenimą paleidžiu Nuostatų keitimo praktiką. Nuostatų keitimo praktika – tai nuotolinė devynių savaičių programa siekiantiems atrasti įsitikinimų ir gyvenimiškų išsipildymų ryšius, norintiems sąmoningesnio santykio su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Atsižvelgdama į didžiulę EŽD eksperimento naudą, kurią liudija daugelio dalyvių laiškai ir gyvi atsiliepimai po eksperimento grįžus į kitus mano seminarus, parengiau medžiagą ir nuotoliniam darbui su savimi, peržiūrint ir keičiant nuostatas. Nuostatų keitimo praktika – tai idėjos, įžvalgos, pratimai ir savistabos dienoraštis devynių savaičių individualiam darbui, vykstančiam labiau žaidimo ir tyrinėjimo forma. Tai devynių savaičių kelionė tiems, kurie jaučia, kad yra stipriai stabdomi ne objektyvių aplinkybių savo gyvenime, bet negatyvaus vidinio nusiteikimo, iš tėvų „paveldėtų“ įsitikinimų, baimių ir netikrumo. Jei EŽD eksperimentas labiau susijęs su informaciniu mūsų lauku, mūsų pokalbių temomis, tariamais žodžiais ir jų prasmėmis, kitaip tariant, kasdienės kalbos magija, tai Nuostatų keitimo praktika susijusi su mūsų pasirinkimais tikėti vienais ar kitais dalykais tiek apie save,… Skaitykite toliau

Apie šiukšles mūsų galvose

Jei įsivaizduotume savo galvą kaip rankinuką, kai kurias mintis galėtume palyginti su senais popiergaliais – suglamžytais čekiais, nuolaidų, kuriomis neketiname naudotis, skrajutėmis ar vizitinėmis, kurių mums niekada neprireiks. Šiuos popiergalius kažkada per neapdairumą įsimetėme vidun, paskui pamiršome. Jie ten, rankinuko dugne. Užima vietą ir, atrodytų, net kažkaip mįslingai toliau dauginasi, mums lyg ir sąmoningai ten nieko naujo nebebrukant. Tai tiesiog šiukšlės rankinėje, kurios trukdo mums rasti lūpų blizgesį ar parkerį, kai jų prireikia. Lygiai taip pat senos, ydingos mintys mums kartais trukdo rasti sprendimus, keltis tikslus ir strateguoti žingsnius jų link. Yra ir gera žinia. Tiek rankinuko, tiek galvos šiukšles galima sėkmingai perrinkti, išrūšiuoti ir – jaučiant begalinį palengvėjimą ir švaros jausmą – su tomis šiukšlėmis atsisveikinti. Kadangi nuo ankstyvos paauglystės domiuosi žodžių ir minčių įtaka žmogaus gyvenimui ir kadangi nuo jaunumės tyrinėju minties ir jos išsipildymo kelią, sakau tai iš asmeninės patirties: mintis iš tiesų galima perrinkti, išrūšiuoti ir išvalyti lyg rankinuko… Skaitykite toliau

Apie kasdienę Nepriklausomybę

Nepriklausomybė – erdvus žodis. Man jis atrodo savy talpinantis ir laisvę, ir atsakomybę už tą laisvę, ir praeitį, ir ateitį, ir savarankiškumą, ir žinojimą, kokia buvo viso to kaina. Nepriklausomybė man nėra spuoguoto nebrendylos svaičiojimai, koks jis nepriklausomas nuo visų, kai pats gyvena pas mamą, už jo mokslus moka tętė, ir dar gauna pinigų iš babos „smulkioms išlaidoms“, tad jis turi labai daug laiko ir energijos kalbėti apie „supuvusią sistemą“, ir apie „pasaulio pertvarkymą“, nors paties kambariui net mažiausia tvarka negresia ir tarp keturis mėnesius užraugtų kojinių nėra kur praeiti.   Aš manau, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Kad nepriklausomais tampame, kai išmokstame mokėti už save ir už visas savo patirtis, ir darome tai garbingai, niekieno neverčiami. Tokią dieną linkiu mums visiems gyventi taip, kad Nepriklausomybės akto signatarams nereiktų pešioti barzdų iš nevilties.     Gyvenantiems iš mamos, tętės ir babos kišenių nuoširdžiai linkiu pradėti dėti pamatus visokeriopai savarankiškam… Skaitykite toliau

Apie nepaleidžiamas augti idėjas

Įsivaizduokim moterį, kuri būdama devintą mėnesį nėščia staiga sako: – Ai, nesu tikra, ar būsiu gera mama, ar sugebėsiu išauginti savo vaiką doru žmogumi, neįsivaizduoju, kaip jį reikės auklėti. Tai tiesiog negimdysiu. Toliau vaikščiosiu nėščia, – ir ji užsispyrusi negimdo, ir vaikšto toliau nėščia. Jos vaikas vis auga, jai vis sunkiau su tuo pilvu, tačiau ji toliau metų metus nešioja savo kūdikį. Jam šešeri, bet ji vis dar negimdo. Nes vis dar nėra tikra, ar būtų gera mama. Skamba visiškai absurdiškai, ar ne? Tačiau būtent tai kai kurie žmonės daro su savo idėjomis. „Turiu vieną mintį, ji jau ūgtelėjusi iki visai rimtos, bet ai, negimdysiu. Nežinau, ar mokėsiu ją išauginti teisingai.“ Kas yra „teisingai“? Koks gyvenimas to vaiko, kuris visam laikui lieka mamos pilve ir nemato dienos šviesos? Aišku, įsčiose saugu, tačiau jis taip niekad ir neišsitiesia visu ūgiu, neįkvepia oro savais plaučiais, nevaikšto savom kojom. Mano palinkėjimas – išdrįskim… Skaitykite toliau

Kviečiu į savo gimtadienio šventę

Na, bičiuliai, draugai ir idėjiniai ramsčiai, tikiuosi, nepyksit, kad šiemet mano gimtadienio šventė bus be pirtelės, banketinės salės ir furšeto. Furšetas su banketine sale ir pirtele ant viršaus šiemet išvažiavo viena kryptimi, ir aš kviečiu jus prisijungti prie šio keisto karavano. Taigi, draugus, bičiulius, skaitytojus ir seminarų dalyvius kviečiu į savo gimtadienio šventę – šiemet švenčiu jį netradiciškai, tačiau prasmingai. Žmonės dažnai man rašo, kad skaito mano tekstus prie rytinės kavos ir kad mintyse kartais diskutuoja su manimi, o darydami pratimus, atranda naujų erdvių ir vidinės stipybės pokyčiams. Išties vieną įrašą puslapyje http://www.ilzes-dirbtuves.lt perskaito tūkstančiai žmonių. Dalis tų žmonių, vėliau ateidami į mano seminarus, neša man vienokių ar kitokių dovanų, sakydami, „čia už tekstus“ – gėlių, uogienių, saldainių, šokoladų, sausainių, arbatų, suvenyrų…   Suprantu, kad žmonės tai daro iš dėkingumo. Tačiau aš sugalvojau geriau. Vasario 14 d. yra mano gimtadienis ir aš kviečiu savo skaitytojas ir skaitytojus, kuriems norėjosi ar… Skaitykite toliau

Apie sėkmės ir išsipildymo baimę

Ar būna, kad lyg ir siekiate kažko, lyg ir norite kažko, tačiau drauge suvokiate – bijau tos sėkmės, bijau to išsipildymo, lyg ir siekiu, bet tuo pat metu lyg ir stumiu nuo savęs. Tarsi norėtume šviesos namuose, bet patys laikytume langines aklinai uždarytas. Ko konkrečiai bijome? Kartais žinom, ko konkrečiau bijom, kartais ne. Yra būdų ir technikų pasikapstyti po save ir pabandyti atsekti, kas glūdi po ta paviršine baime. Tai gali būti ir asmeninio ugdymo pratimai (kelis efektyvius naudojame nuostatų keitimo praktikoje), tai gali būti ir laisvasis rašymas, keliant sau klausimus, tai gali būti ir individuali terapija ar grupinis darbas, moderuojamas profesionalo. Manau, vien jau tai, kad ima kilti klausimas, iš kur šita mano baimė, reiškia, kad anksčiau ar vėliau mus pasieks mums tinkamas būdas su ta baime susitikti akis į akį ir pažvelgti, kas slypi už jos. Baigiantis vienos grupės, dalyvaujančios EŽD eksperimente, devynių savaičių kelionei, kaip tik gavau vieną labai atvirą… Skaitykite toliau

Apie pasiruošimą Jaunačiai

Žmonės, vieną kitą sykį paskaitę mano tekstų apie Jaunaties praktikas ir patys pradėję švęsti naujo mėnulio ciklo pradžią, paprastai rašo man padėkos laiškus arba gyvai džiaugiasi atėję į seminarus: kad pasinaudojus fazių virsmu, lengviau atsisakyti blogų įpročių, kad lengviau atsisveikinti su tuo, kas nebereikalinga, kad gera simboliškai susitvarkyti namus, ir kad svajonės, sugalvotos Jaunaties vakarą, tikrai lengviau pildosi. Jaunaties svarbą sugalvojau ne aš, ji labai svarbi tuose kraštuose, kur gyvenama pagal mėnulio kalendorių (Kinų naujieji taip pat švenčiami per Jaunatį), tačiau man labai smagu, kad žmonės turi naudos iš mano tekstų. Vis tik šįsyk kviečiu kiek iš anksto pasiruošti virsmui. Šįsyk – apie pasiruošimą Jaunačiai. Intarpas tiems, kurie Jaunatį „naudoja“ tik svajonėms rašytis. Norėčiau atkreipti dėmesį į teoriją, kad lengviausiai svajonės pildosi tiems, kurie gyvena nepažeisdami gyvenimo dėsnių, tiems, kurie yra išėję už egoistinės („man, mano, maniškiams“) sąmonės ribų. Įvairiose dvasinėse kryptyse atrandu atsikartojimą: kuo daugiau džiaugsmo suteikiame kitiems, tuo daugiau gyvenimas dovanoja jo mums. Aš… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magija, žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus“ ligonius, o gal ir save pačius. Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės“. Po kiek laiko sulaukiau jos laiško. Atsiliepimas apie tai,… Skaitykite toliau

Motociklų paroda Veronoje

Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė: – Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose… Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip: – Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom? Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens… Skaitykite toliau

Kas keičiasi išgyvenus informacinę detoksikaciją

Ką galima patirti, stipriai išvalius savo informacinę erdvę ir savo pačių kalbą? Tegul žmonių patirtys kalba pačios. Pateikiu kelias laiškų ištraukas ir kelis ištisus laiškus, su mažyčiais savo komentarais keliose vietose. „Keista, tačiau jaučiuosi „palengvėjusi“, atidaviau daug savo rūbų bei kitų daiktų labdarai, nudžiugo daug žmonių, tad nudžiugau ir aš:) Kartais dar tenka pakovoti su vidiniu burbesiu, tad nusprendžiau nuo rytojaus vėl kartoti eksperimentą, tol kol visi minčių procesai, pozityvumas taps man įprastu reiškiniu. Taip pat pajutau, jog atsirado tikslai, nauji norai, nebesijaučiu pasimetusi gyvenime – juk nepradėjus nebus ir rezultatų! Jūs taip pat labai padėjote mano mamai, tad ačiū! Kalbant su ja apie minčių galią, abi ėmėme žymiai labiau sutarti ir gelbėti viena kitai. Galiausiai šios devynios savaitės man labai padėjo išsliaužti iš „depresijos“. Tai kokia buvau po magistro – na negaliu lyginti viso to su dabartimi. Kartais vis dar trūksta entuziazmo, bet kuomet pagalvoju apie visus jūsų patarimus, atsikeliu ir imu planuoti,… Skaitykite toliau