Apie pasiruošimą Jaunačiai

Žmonės, vieną kitą sykį paskaitę mano tekstų apie Jaunaties praktikas ir patys pradėję švęsti naujo mėnulio ciklo pradžią, paprastai rašo man padėkos laiškus arba gyvai džiaugiasi atėję į seminarus: kad pasinaudojus fazių virsmu, lengviau atsisakyti blogų įpročių, kad lengviau atsisveikinti su tuo, kas nebereikalinga, kad gera simboliškai susitvarkyti namus, ir kad svajonės, sugalvotos Jaunaties vakarą, tikrai lengviau pildosi. Jaunaties svarbą sugalvojau ne aš, ji labai svarbi tuose kraštuose, kur gyvenama pagal mėnulio kalendorių (Kinų naujieji taip pat švenčiami per Jaunatį), tačiau man labai smagu, kad žmonės turi naudos iš mano tekstų. Vis tik šįsyk kviečiu kiek iš anksto pasiruošti virsmui. Šįsyk – apie pasiruošimą Jaunačiai. Intarpas tiems, kurie Jaunatį „naudoja“ tik svajonėms rašytis. Norėčiau atkreipti dėmesį į teoriją, kad lengviausiai svajonės pildosi tiems, kurie gyvena nepažeisdami gyvenimo dėsnių, tiems, kurie yra išėję už egoistinės („man, mano, maniškiams“) sąmonės ribų. Įvairiose dvasinėse kryptyse atrandu atsikartojimą: kuo daugiau džiaugsmo suteikiame kitiems, tuo daugiau gyvenimas dovanoja jo mums. Aš… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magija, žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus“ ligonius, o gal ir save pačius. Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės“. Po kiek laiko sulaukiau jos laiško. Atsiliepimas apie tai,… Skaitykite toliau

Motociklų paroda Veronoje

Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė: – Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose… Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip: – Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom? Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens… Skaitykite toliau

Kas keičiasi išgyvenus informacinę detoksikaciją

Ką galima patirti, stipriai išvalius savo informacinę erdvę ir savo pačių kalbą? Tegul žmonių patirtys kalba pačios. Pateikiu kelias laiškų ištraukas ir kelis ištisus laiškus, su mažyčiais savo komentarais keliose vietose. „Keista, tačiau jaučiuosi „palengvėjusi“, atidaviau daug savo rūbų bei kitų daiktų labdarai, nudžiugo daug žmonių, tad nudžiugau ir aš:) Kartais dar tenka pakovoti su vidiniu burbesiu, tad nusprendžiau nuo rytojaus vėl kartoti eksperimentą, tol kol visi minčių procesai, pozityvumas taps man įprastu reiškiniu. Taip pat pajutau, jog atsirado tikslai, nauji norai, nebesijaučiu pasimetusi gyvenime – juk nepradėjus nebus ir rezultatų! Jūs taip pat labai padėjote mano mamai, tad ačiū! Kalbant su ja apie minčių galią, abi ėmėme žymiai labiau sutarti ir gelbėti viena kitai. Galiausiai šios devynios savaitės man labai padėjo išsliaužti iš „depresijos“. Tai kokia buvau po magistro – na negaliu lyginti viso to su dabartimi. Kartais vis dar trūksta entuziazmo, bet kuomet pagalvoju apie visus jūsų patarimus, atsikeliu ir imu planuoti,… Skaitykite toliau

Apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje

Jau aštuntus metus stebiu, kaip keičiasi žmonių, kurie atsisako save ir kitus teršti destruktyviais žodžiais, gyvenimai. Per tiek metų mačiau mažesnių ir didesnių virsmų, subtilių ir drastiškų permainų. Tačiau vienu svarbiausių man asmeniškai išlieka leitmotyvas, kaip žmonės patys save sargdina – arba patys save sveikatina – savo žodžiais. Manau, tai labai aktualu ir šiuo metu. Per pirmus keleris mano „karjeros“ (kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio) metus mano maža legenda tapusį seminarą „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ aplankė tūkstančiai žmonių, iš daugelio turėjau galimybę gauti labai gyvą, labai atvirą, tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Po to nuotoliniai mano kursai sulaukė keliolikos tūkstančių lankytojų. Daugelis taip pat noriai man rašo ir dalinasi potyriais, atradimais ir laimėjimais… Kartais informacijos srautas toks, kad nebežinau, kuo dalintis, ką skelbti. Tačiau manau, šiuo metu pasauliui reikia kuo daugiau priminimų, kaip stipriai mus veikia mūsų pačių žodžiai, ir… kokie galingi yra mamos žodžiai vaikui. Todėl papildau šią anksčiau skelbtą istoriją naujais… Skaitykite toliau

Apie ilgalaikio įdirbio vaisius

Medus mano širdžiai yra tokie laiškai, atkeliaujantys gerokai po to, kai kadų kadais užsibaigė šios EŽD eksperimento grupės darbas. Yra tokių seminarų ir eksperimento dalyvių, kurios man rašo praėjus pusmečiui, metams, kartais ir dvejiems nuo pirmojo mūsų susitikimo. Aš manau, tai liudija apie savarankiškos veiklos tęstinumą ir yra geriausias įrodymas, kad veikia tai, ką veikiame mes. Euforija, „praregėjimo“ jausmas, labai stiprus įkvėpimas veikti lydi nemažą dalį žmonių, tačiau taip juk nutinka po daugelio seminarų, daugelio gyvų susitikimų – kartais dalyviai, grįžę į mano seminarą antrą kartą, labai gražiai parašo, „šįkart many mažiau skraidymo padebesiais, bet kur kas daugiau sveiko proto ir veiksmo realybėje.“ Be galo gera žinoti, kad įkvėpimas nėra trumpalaikis ir kad jis panaudojamas praktiškai. Nuoširdžiai dėkoju šio laiško autorei ir kitoms bei kitiems, po ilgėlesnio laiko parašantiems man apie vykstančius pokyčius. Tai, kas vyksta žmonių gyvenimuose, susitvarkius informacinę erdvę, kalbą ir galiausiai mintis, gali būti paaiškinama ir mokslu, ir senomis… Skaitykite toliau

Apie Laisvės laužus

Mačiau daug virtualių pjautynių dėl Sausio 13-osios simbolių. Koks „teisingiausias“, koks visai netinkamas, kada jį segtis, kur jį dėtis, o kur jis nederamas. Aš siūlau nenusismulkinti ir neužstrigti detalėse, o susimąstyti apie apie Laisvės laužus visų pirma savo viduje. Galima visus metus keikti savo šalį, veltėdžiauti arba slėpti mokesčius, šiukšlinti gamtą arba artimųjų galvas pagiežingomis idėjomis, kurstyti neapykantą anoniminiuose komentaruose, o tada vieną dieną štai papuošti savo FB profilį pasirinktu Sausio 13-osios simboliu ir jaustis labai visaverčiu, labai pilietišku savo šalies žmogumi. Rimtai? Man tokiu atveju tai bus melas, toks pats, kaip nueiti sekmadienį į bažnyčią „dėl akių“, o pirmadienį užkasinėti „nereikalingus“ gyvus kačiukus (true story, deja). Tačiau mes patys visada galim būti gyvais šios Laisvės simboliais, galim šiais simboliais paversti savo pačių gyvenimus – kiekvieną dieną, ne tik Sausio 13-ąją. Ir galim tokiais simboliais auginti savo vaikus. Mes galim būti iš tiesų laisvi – ne tik formaliai, ne tik geopolitiškai ir teisiškai… Skaitykite toliau

Kuo kitoks blaivus gyvenimas? 1142 žmonių atsakymai

Pirma, dėkoju 1142 žmonėms, užpildžiusiems mano klausimyną, skirtą blaivininkams.* Tai šaunus rezultatas, turint omeny tai, kad klausimynas buvo prieinamas tik vieną dieną. Klausimynas gimė spontaniškai, kai socialiniame tinkle pasidalinau aštroku tekstu apie portalą, kuris į reportažą apie girtų smurtautojų nužudytą muzikantą sugeba įkišti tris alkoholio reklamas. Kaip tyčia, žiniasklaidoje tuo metu alkoholio tema išniro kitais rakursais: buvo svarstoma neskirti nedarbo išmokos neblaiviems, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas prabilo apie tai, kad pagalbos atsisakant alkoholio šioje šalyje laukia nei daug, nei mažai – 150 000 asmenų. Alkoholio tema tiesiog kybojo ore, tad nutariau į ją pažvelgti iš šviesiosios pusės – patyrinėti patirtis tų, kurie alkoholio yra atsisakę. Nesu sociologė, tačiau pašėlusiai mėgstu stebėti, analizuoti, ir, jei pavyksta, inicijuoti konstruktyvius pokyčius (iš šios aistros gimė ir mano seminarai, ir virtualus EŽD eksperimentas). Konkretesni šios anketos tikslai buvo įvardinti jos aprašyme. Galiausiai, iškart po Naujųjų Kėdainių rajone girtas tėvas į šulinį įmetė du mažamečius. Nuvilnijus audringiems raginimams sugrąžinti mirties bausmę, norėčiau pasakyti, kad ji nužudytų vaikų nebeprikels. Ir visais… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją“, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija“ (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau