Autorius: Ilzė Butkutė

Apie gydančius žodžius

  By

Grįžau namo peršlapusi iki paskutinio siūlo, džinsai sušlapo iki ten, iš kur kojos dygsta, tačiau tai man buvo nė motais, nes seniai ėjau namo tokia – kaip čia pasakius, tokia nešina nauja istorija. Istoriją man padovanojo bičiulė, su kuria labai netikėtai susitikom (ir kurią kadais su kita jos drauge dovanotomis vietomis atsiviliojau į Efektyvių žinučių dirbtuves). Vos grįžusi pakalbinau dvi garbės sargyboje laukiančias kates, persirengiau sausais drabužiais, užsidegiau šviesą nuo liūties užtemusioje virtuvėje, žvakę, kad būtų dar šviesiau, ir skubu pasakoti jums tai, kas pretenduoja patekti į geriausių mano šiemet girdėtų istorijų dešimtuką. Mano bičiulė padeda senyviems žmonėms. Kartais slaugydavo juos jų namuose, yra tekę slaugyti ir ligoninėje. Prieš kelis mėnesius ji talkino garbaus amžiaus ponui Julijonui, sergančiam ketvirtos stadijos vėžiu. Kai ji atkako pas poną Julijoną, išvydo gana liūdną vaizdą: senukas ne tik nebegali atsisėsti ligos patale, jis net nebešneka. Tiksliau, šneka, tačiau – vien tik skaičiais. – Labas, Julijonai,… Skaitykite toliau

Apie tai, ką dėl ateities galime kiekvienas

  By

Bandau iš naujo prisijaukinti paauglystę. Keliauju po mokyklas ir diskutuoju su paaugliais – apie kasdienės kalbos magiją, apie patyčias, apie ateities pasirinkimus ir talento įdarbinimą. Dėl šito vis sulaukiu pylos socialiniuose tinkluose – kone kiekvienąsyk, kai pasidalinu savo įspūdžiais iš naujos mokyklos, ima kelektuoti senos tingios didaktės. Ir kol tos apkerpėjusios, susidvasinusios, subinių nuo sofų nepakeliančios bobos dejuoja, kad „kalbom nieko nepakeisi, Lietuvėlė pasmerkta“ ir „vargšė naivuolė Ilzė, ką ji čia įsivaizduoja“, aš šitoms boboms rodau ilgą ilgą didįjį pirštą ir toliau susitikinėju su moksleiviais (ketvirtus mokslo metus, jūs, dejonių kerpės!). Šįsyk Antakalnio progimnazijoje kalbėjomės apie paauglystės iššūkius – baimes ir kaip mes su jomis elgiamės, dėl ko mus paauglystėj erzina tėvai ir dėl ko mes erzinam juos, apie narkotikus, rūkymą, alkoholį ir jų keliamas rizikas – ne didaktiškai, ne iš vadovėlių, o su realiais pavyzdžiais iš gyvenimo. Šnekėjomės ir apie egzistencines krizes, paauglystės depresiją, suicidines mintis ir tai, kaip gyvenimas… Skaitykite toliau

Apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus

  By ,

Kaulytojai, prašinėtojai ir sąmoningumo stokojantys laiko vagys, paprašaikinantys dirbti už dyką, turbūt yra neišsemiama tema. Vakar dalyvau LRT radijo laidoje “Paraštės” pas Beatą Tiškevič, ir mes tiek prieš laidą, tiek jos metu taip įsikalbėjom apie nemokamas paslaugėles ir nuolaidėles, kad, atrodė, būtume tęsusios dar gerą valandą, jei ne iki paryčių (laidos įrašas yra čia). Iš mane pasiekiančių atsiliepimų suprantu, kad tema vis dar labai opi. Atrodo, kad daugeliui žmonių vis dar reikia padrąsinimo ar net patvirtinimo, kad TAIP, mes turime teisę ginti savo laiką, ir TAIP, mes visi turime teisę imti kažką mainais, kitiems duodami tai, ko jiems reikia. Ko kaulija kaulytojai? Ar kada įsiklausėte, kaip skamba žodis “kaulyti”? Spėčiau, kad jis kilęs iš kaulų ir šuniško kaulijimo to, kas lieka nuo stalo. Kaulijama išėdų, liekanų. Kaulijama iš bado. Tačiau jei atkreipsite dėmesį į tuos, kurie jūsų dažniausiai prašo padirbėti už dyką, greičiausiai atrasite įdomią tendenciją. Panašu, kad dažniausiai tie žmonės galėtų mokėti. Esu pastebėjusi, kad tie, kurie tikrai negali mokėti už… Skaitykite toliau

Apie viltį neviltyje

  By

Šiandien po pirmos pusės dienos paskaitų išbildam lauk pietų, ir vienas kursiokas sako: – Fu, kaip bjauru, šalta, lyja, nekenčiu tokio oro… – Užtat šitoj šaly nėra terorizmo, – sakau jam tolstančiai pavymui. – Tik kartais pamirštam įvertinti tai, ką turim. Su dviem grupiokais skusdami Senamiesčio gatvėmis kalbėjomės apie visus gerus dalykus, kurie yra Lietuvoje – ką mes pamirštam ir prisimenam tik keliaudami ar pabendravę su užsienyje gyvenančiais lietuviais: – čia grynas oras, – čia viskas arti, – čia skanus maistas, – čia pasiutusiai greitas internetas. Daugiau nespėjom, nes labai skubėjom atgal į paskaitas. Tačiau šį sąrašą galima pratęsti iš įvairiausių mano sutiktų žmonių komentarų: – mes gana gerai kalbam angliškai su gana gražiu akcentu, – geriamo vandens kokybė čia gera, – čia graži gamta, – gamtoje saugu (tikimybė sutikti plėšrių žvėrių ir nuodingų gyvačių tikrai maža, skorpionų, piranijų ir maliarinių uodų nėra), – čia nėra žemės drebėjimų, – čia… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti. II dalis

  By ,

Parašiusi pirmą šio teksto dalį, pamačiau tokį juo besidalinančios moters komentarą: „Šitas straipsnis turėtų tapti mano biblija. Tol, kol namuose atsiras kuo kvėpuoti. Ir paskui būtų gerai neužsimiršti.“ Džiugu, jei tekstas įkvepia gyventi švariau ir su mažiau. Šįsyk iš namų išeinam ir į lauką. Bet pradedam dar nuo namų: Mažiau smulkmės – daugiau tvarkos. Smulkmenos kaupia dulkes, jų priežiūra siurbia laiką ir energiją. Tai viena priežasčių, dėl ko kaip katė nuo lupamos citrinos bėgu nuo visokių mugių ir turgelių, kur kupstai ir kupsteliai daiktų žvaliai dairosi naujų aukų – oi, atsiprašau, šeimininkų. Bilda medinės piestos, braška kubilų šonai, plasnoja drožti ereliai, skleidžias verbos, staiposi medinės mentelės, klastingai dirželiais moja lininės prijuostės. Neturiu nė vienos prijuostės. Turiu tik vienui vieną pjaustymo lentelę ir tik dvi menteles. Mėgstu švarą, tačiau dar labiau mėgstu turėti laisvo laiko. Tad man geriau išvengti mažmožių, nei prikaupti jų ir paskui trinti kiekvieną šluoste. Tikrai turiu ką veikti ir… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti

  By ,

Kažkuriame mano tekste šmėkštelėjo frazė “mažiau daiktų, daugiau erdvės”, kitąsyk užsiminiau, kad “renkuosi patirti, ne turėti” – man pačiai netikėtai, šios dvi, atrodytų, tokios paprastos užuominos sulaukė audringų reakcijų laiškuose. Skaitytojos rašė, kad net daug metų “praktikuojančios sąmoningumą spintoje”, rado ką padovanoti turinčioms mažiau, taip pat sulaukiau žinučių, kad esu “neįtikėtinai laisva” ir “ši laisvė užkrečia”. Norėčiau sugriauti mitą, kad esu kažkuo ypatinga: man kartais taip pat nutinka įsigyti mažai reikalingą daiktą, kartais būna sunku išsiskirti su drabužiu, kurio ilgai nebedėviu. Taip, aš esu laisva nuo kai kurių dalykų – esu laisva nuo paskolų, kreditų, lizingo įmokų, esu laisva nuo tabako, alkoholio ir vaistų, esu laisva nuo nepažįstamų žmonių nuomonės ar lūkesčių, esu laisva nuo politinių partijų. Tačiau tokią laisvę gali pasiekti kiekviena ir kiekvienas. Skolas galima išsimokėti ir atsisakyti jas imti ateityje, galima atsisakyti alkoholio ir kitų kvaišalų, daugeliu atvejų (išskyrus sunkias ligas) galima ir turbūt sveika gyventi taip,… Skaitykite toliau

Apie kas penktą iš mūsų, arba jautrumo dovaną

  By , ,

Ar jums taip sako? – Nereaguok taip jautriai. – Na ko tu pariniesi dėl tokių smulkmenų… – Nusispjauk ir daryk savaip! – Ko tu imi į galvą? Nekreipk dėmesio… – Nesuprantu, ko čia graudiniesi, gi čia svetimi vaikai (seneliai / šunys / katės)… O ar kada pagalvojot, kad sakyti “nereaguok taip jautriai” yra tas pats, kas sakyti “nebūk strazdanota” ar “nebūk tokia aukšta”? Jautrumas yra prigimtinė savybė. Sakyti “nebūk toks jautrus” reiškia beveik tą patį, ką “nebūk savimi”. Žinau, ką sakau. Sakau tai iš savo patirties. Ir turbūt – iš 20 procentų žmonių, skaitysiančių šį tekstą, patirties. Nes kalbėti apie jautrumą – tai, pasirodo, kalbėti apie kas penktą iš mūsų. Sykį beviltiškoje paauglystėje man gimė idėja, pakeitusi tuometinį mano požiūrį ir, galima sakyti, likusį mano gyvenimą. Buvau klaikiai jautri, klaikiai vieniša, klaikiai kompleksuota paauglė, tačiau vieną juodą dieną nežinia iš kur man šovė mintis: tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu,… Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Raktas“

  By ,
Baltoji kalbos magija

Šį interviu daviau atostogų metu. Graikijos saloj, kone špygos dydžio pakrantės miestuke ieškojau interneto kavinės. Radau. Atsipūtusiems graikams greta stebint futbolą (nes tai buvo ir sporto baras), bandžiau susikaupti. Panašu, kad pavyko, o ištrūkti atostogų ir atsitraukti – labai vertėjo: iš paukščio skrydžio apžvelgiu tikrai nelengvą, tačiau labai įdomų tuomet dar tik dvejų metų dirbtuvių kelią ir patirtis iš darbo su tuomet dar tik keliais tūkstančiais žmonių. (Neįsivaizdavau, kad po penkerių metų jų bus jau keliolika tūkstančių.) Interviu žurnalui „Raktas“ – originali pašnekesio su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte versija. Ilze, kada susidomėjai žodžiu ir jo galia? Kas yra didieji Tavo mokytojai, svarbiausi mokslo šaltiniai, iš kurių semiesi žinių bei išminties iki šiol? Minties ir žodžio galia susidomėjau dar paauglystėje, apie tryliktus keturioliktus savo gyvenimo metus. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pasirodžiusios pirmosios knygos šia tema, o aš nuo mažens skaičiau su dideliu malonumu, buvau smasi ir mėgau eksperimentuoti. Susidomėjusi pasąmonės galia, afirmacijomis,… Skaitykite toliau

Apie astrologinį foną

  By

„Ilzės dirbtuvės“ išleido n-ioliktą EŽD eksperimento laidą. Atsisveikindama su dar viena grupe, baigusia devynių savaičių darbą po Efektyvių žinučių dirbtuvių, parašiau kai ką, kas gal bus aktualu ir kitiems, jaučiantiems, kad metas nėra paprastas.   „Ką dar pridėčiau būtent jūsų grupei, ypač tiems, kurie rašė, kad metas kažkoks neramus, kad kyla blogos emocijos – ir nerimas, ir blogos emocijos yra neišvengiama mūsų gyvenimų dalis. Aš pati turėjau itin sunkų, sudėtingą mėnesį: staigios permainos mano komandoje, kai kurių mokyklų mokytojų (su kuriais, paradoksalu, dirbu nemokamai) itin nesąmoningas, grubus, net agresyvus elgesys, kiti žemiški rūpesčiai… Tačiau per šį mėnesį – ir labai daug išmokau, supratau, o mažesnės ir didesnės negandos labai stipriai sutelkė mus namuose ir mane suartino su tėvais. Primenu – mūsų gyvenimą 10 % kuria tai, kas mums nutinka, ir 90 % – tai, kaip į tuos nutikimus žiūrime.   Galbūt tikintiems astrologija bus pravartu žinoti, ką žada Saulė Skorpione (cituoju… Skaitykite toliau