Autorius: Ilzė Butkutė

Blogiausias atsiliepimas iš geriausių

  By

Geras: mamalogas.lt apžvalgoje mano knygą vadina lieva, bet EŽD eksperimentą rekomenduoja ir duoda… 10 balų iš 10. Labai įdomu skaityti atvirai skeptiško ir neigiamai mano atžvilgiu nusiteikusio bei to neslepiančio žmogaus įspūdžius iš EŽD eksperimento, dėl kurio jau ne pirmą sykį sulaukiu nesaldžių pagyrimų už tai, kad apsieinu be saldybių, rasotų rožių, veidą plėšiančių dirbtinių šypsenų, „pozityvumo” sacharino, saulėlydyje šokančių delfinų ir kūdikių delniukų. Kaip rašoma, „man net kilo noras paklausti kokius narkotikus jie ten tuose mokymuose vartoja” – na, ką išsiauginam namų sąlygomis, tą ir vartojam, žmonės mes paprasti. 🙂 Galbūt todėl, kad rašymo stilius čia griežtas ir akivaizdu, kad autorė netyvuliuoja visuotine meile man, jos atsiliepimą perskaityti mūsų komandai buvo itin vertinga: „Tai kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Bijojau, kad šios dirbtuvės bus tik dar viena skysta motyvacinė nesąmonė iš serijos „Svarbu svajoti ir tada norai išsipildys“. Tokių prisiklausiau apsčiai ir jos man jau sukelia alerginę reakciją. Tačiau nebuvo nieko… Skaitykite toliau

Moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią

  By

Dalinuosi viena šviesia, nors ir labai skaudžiai prasidėjusia istorija. Tarp kitų mano pasakojimų šis tikrai yra ir įdomus, ir prasmingas. Šios istorijos veikėja – moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią. – APSĖDIMAS – Mano draugai ir ypač žmonės, atėję pas mane į svečius, žino, kad jau kurį laiką esu apsėsta smegenų, ypač – neuroninių jungčių, o jei norim būti visiškai tikslūs – neuroplastikos*, tai yra mūsų smegenų gebėjimo persikurti, keistis mokantis. Iš kur mano draugai ir svečiai žino apie mano apsėdimą? Nes nuolat randu progą jiems papasakoti apie kokį nors tyrimą ir ką jis įrodė, o jei tik galiu, atitempiu jiems kokią knygą ar kokį žurnalą ir porinu kažką mostaguodama rankomis, tiesiog džiūgaudama ir užsivežusi nuo tos informacijos, kuria galiu pasidalinti. Nieko negaliu sau padaryt. Dabar su jumis taip pat pasidalinsiu istorija. Ji gali būti aktuali tiems, kurie pažįsta žmonių, auginančių vaikus su mokymosi negalia ar net protiškai atsilikusius vaikus, taip… Skaitykite toliau

Apie dalinimąsi viltimi

  By ,

Šiandien kaip dar niekad suprantu, kokį didelį svorį turi mus pasiekianti informacija ir kaip stipriai ji keičia nusiteikimą, ketinimus, valią ir veiksmą. Pasidalinusi mūsų šeimos apsisprendimu gydyti katę Juozapą, o ne „migdyti” ją, sulaukiau daug atsiliepimų. Dalis žmonių apgailestavo, kad patys pasidavė veterinarų spaudimui „migdyti” gyvūną, dalis rašė apie jau iškeliavusius keturkojus draugus. Dalis protino ir siūlė neturėti vilčių. O dalis žmonių man ir kitiems skaitytojams dovanojo tai, kas nenuperkama, nenugvelbiama, nepavagiama, neparsisiunčiama iš interneto, ko negalima užsisakyti jokioje pasaulio parduotuvėje, netgi turint neribotas finansines galimybes. Viltį. Juk yra didžiulis skirtumas, ką gauname dovanų – viltį ar baimę. Yra didžiulis skirtumas, ką teikiame kitiems. Kartais nepagalvoję, kartais sąmoningai. Kartais iš įpročio. Geras įprotis būtų – dovanoti viltį, ar ne? Būtent tai ir norėčiau paversti savaime suprantama tradicija – dalijimąsi viltimi, o ne baimėmis ir panika. Todėl dalinuosi keliais savo skaitytojų komentarais su kitais žmonėmis, kuriems galbūt vieną dieną pritrūks vilties slaugant… Skaitykite toliau

Idėja besirūpinantiems kačių sveikata

  By

Šis tekstas buvo pasirodęs mano kačių FB puslapyje, juo dalinausi norėdama kitus kačių draugus informuoti apie galimus kačių ligų simptomus ir papasakoti vieną mano pačios sugalvotą, tačiau labai pasiteisinusį būdą paimti mėginį tyrimams, jei katė yra labai išdykusi ir visiškai nesutinka būti tiriama. – Apie keturis mėnesius dzeno pratybų – Žiūriu į Bimbo kraują ir juodus pūkus ant veterinarinės klinikos grindų, ir prisimenu, kaip viskas prasidėjo. Rugsėjo galas, mes grįžę iš atostogų, ir staiga suprantu, kad kažkas ne taip. Tiesiog suprantu. Negaliu to paaiškinti – vėliau veterinarai labai stebėjosi, kaip aš galėjau taip anksti suprasti, kol nebuvo jokių rimtesnių simptomų, tačiau akimirką mane pervėrė žinojimas, kad kažkas ne taip. Kažkas buvo jos snukutyje. Tada žiūriu – Bimbo šonas išplikęs, žiūriu toliau – išplikęs pilvas… Paimu ją ant rankų ir jaučiu, kad ji visa sulysusi, lengva. Klūpau apsikabinusi juodą padarėlį ir pradedu verkti, o D., kaip visada, yra mūsų namų protas: –… Skaitykite toliau

Apie gyvūno gyvenimą vietoje gyvūno „migdymo”

  By ,

Prasidėjo antras mėnuo*, kai vienai savo kačių statome lašelinę namuose. Kadangi pasakiusi tai bičiuliams sulaukiu didelės nuostabos, ir kadangi veterinarai sakė, jog daugelis žmonių, sužinoję, kad gyvūnui reikės lašelinės ilgą laiką, jį “migdo”, norėčiau išsklaidyti gyvūnų gyvybes kainuojantį mitą, kad lašelinė namų sąlygomis yra labai sudėtinga procedūra. Tai gali būti ilgesnio ir laimingesnio gyvenimo viltis, kai katei nustatytas inkstų nepakankamumas. Pradžia Daug metų advokatauju beglobiams gyvūnams. Kačių istorijomis socialiniame tinkle skleidžiu žinią, kad ir dvi priglaustos katės namuose reikalauja tik truputį daugiau priežiūros, nei viena, o džiaugsmo teikia dešimtis sykių daugiau. Ne sykį drąsinau skaitytojus atverti savo namų ir širdies duris beglobiams, ir esu sulaukusi laiškų, kad taip padarę tik džiaugiasi. Taip pat ne sykį rašiau apie kokybiško maisto svarbą kačių sveikatai. Dabar tampu paties gyvūno gyvenimo advokate. Svarsčiau, dalintis šiuo tekstu, ar ne. Tačiau pagalvojau: kiekviena delsimo diena gali kainuoti kažkieno katės gyvenimą. Ir ne vieną iš devynių, o… Skaitykite toliau

Apie miego laboratoriją mūsų namuose

  By , ,

Man labai patinka teorija, kad miego metu siela dirba svarbiausius savo darbus. Tokiu atveju mano siela yra labai užsiėmusi ir labai darbinga. : ) Turiu prisipažinti, kad miegas yra viena didžiausių mano silpnybių nuo pat mažens. Man galit neduoti jokių pramogų, tik duokit pamiegoti – štai ir puikiausia pramoga, ir atsikeliu linksma, ir tokiomis dienomis nuoširdžiai noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Sapnai man taip pat labai svarbūs nuo mažens – kadangi esu sąmoninga sapnuotoja, sapnuose kartais sprendžiu gyvenimiškus rebusus arba tiesiog tyrinėju vaizduotės ir pojūčių ryšius. Net toks, atrodytų, trumpas ir abejotinas gyvenimo džiaugsmas kaip pietų miegas – ir tas man yra saldžiausias desertas. Tad turbūt visai ne keista, kad namuose ėmiau ir įkūriau mažytę miego laboratoriją. Ir jau tuoj prasidės šeštas mėnuo, kai savarankiškai tyrinėju individualius mano miegą ar nemiegą nulemiančius veiksnius. Kaip manote, kiek procentų jūsų pačių miego kokybę pagerina: – ankstyvas prabudimas tos dienos rytą? – mankšta?… Skaitykite toliau

NAUJA: Nuostatų keitimo praktika

  By

Anksčiau ar vėliau, tai turėjo nutikti. Pagaliau iščiūčiavau ir į gyvenimą paleidžiu Nuostatų keitimo praktiką. Nuostatų keitimo praktika – tai nuotolinė devynių savaičių programa siekiantiems atrasti įsitikinimų ir gyvenimiškų išsipildymų ryšius, norintiems sąmoningesnio santykio su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Atsižvelgdama į didžiulę EŽD eksperimento naudą, kurią liudija daugelio dalyvių laiškai ir gyvi atsiliepimai po eksperimento grįžus į kitus mano seminarus, parengiau medžiagą ir nuotoliniam darbui su savimi, peržiūrint ir keičiant nuostatas. Nuostatų keitimo praktika – tai idėjos, įžvalgos, pratimai ir savistabos dienoraštis devynių savaičių individualiam darbui, vykstančiam labiau žaidimo ir tyrinėjimo forma. Tai devynių savaičių kelionė tiems, kurie jaučia, kad yra stipriai stabdomi ne objektyvių aplinkybių savo gyvenime, bet negatyvaus vidinio nusiteikimo, iš tėvų „paveldėtų” įsitikinimų, baimių ir netikrumo. Jei EŽD eksperimentas labiau susijęs su informaciniu mūsų lauku, mūsų pokalbių temomis, tariamais žodžiais ir jų prasmėmis, kitaip tariant, kasdienės kalbos magija, tai Nuostatų keitimo praktika susijusi su mūsų pasirinkimais tikėti vienais ar kitais dalykais tiek apie save,… Skaitykite toliau

Apie šiukšles mūsų galvose

  By ,

Jei įsivaizduotume savo galvą kaip rankinuką, kai kurias mintis galėtume palyginti su senais popiergaliais – suglamžytais čekiais, nuolaidų, kuriomis neketiname naudotis, skrajutėmis ar vizitinėmis, kurių mums niekada neprireiks. Šiuos popiergalius kažkada per neapdairumą įsimetėme vidun, paskui pamiršome. Jie ten, rankinuko dugne. Užima vietą ir, atrodytų, net kažkaip mįslingai toliau dauginasi, mums lyg ir sąmoningai ten nieko naujo nebebrukant. Tai tiesiog šiukšlės rankinėje, kurios trukdo mums rasti lūpų blizgesį ar parkerį, kai jų prireikia. Lygiai taip pat senos, ydingos mintys mums kartais trukdo rasti sprendimus, keltis tikslus ir strateguoti žingsnius jų link. Yra ir gera žinia. Tiek rankinuko, tiek galvos šiukšles galima sėkmingai perrinkti, išrūšiuoti ir – jaučiant begalinį palengvėjimą ir švaros jausmą – su tomis šiukšlėmis atsisveikinti. Kadangi nuo ankstyvos paauglystės domiuosi žodžių ir minčių įtaka žmogaus gyvenimui ir kadangi nuo jaunumės tyrinėju minties ir jos išsipildymo kelią, sakau tai iš asmeninės patirties: mintis iš tiesų galima perrinkti, išrūšiuoti ir išvalyti lyg rankinuko… Skaitykite toliau

Apie kasdienę Nepriklausomybę

  By

Nepriklausomybė – erdvus žodis. Man jis atrodo savy talpinantis ir laisvę, ir atsakomybę už tą laisvę, ir praeitį, ir ateitį, ir savarankiškumą, ir žinojimą, kokia buvo viso to kaina. Nepriklausomybė man nėra spuoguoto nebrendylos svaičiojimai, koks jis nepriklausomas nuo visų, kai pats gyvena pas mamą, už jo mokslus moka tętė, ir dar gauna pinigų iš babos „smulkioms išlaidoms”, tad jis turi labai daug laiko ir energijos kalbėti apie „supuvusią sistemą”, ir apie „pasaulio pertvarkymą”, nors paties kambariui net mažiausia tvarka negresia ir tarp keturis mėnesius užraugtų kojinių nėra kur praeiti.   Aš manau, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Kad nepriklausomais tampame, kai išmokstame mokėti už save ir už visas savo patirtis, ir darome tai garbingai, niekieno neverčiami. Tokią dieną linkiu mums visiems gyventi taip, kad Nepriklausomybės akto signatarams nereiktų pešioti barzdų iš nevilties.     Gyvenantiems iš mamos, tętės ir babos kišenių nuoširdžiai linkiu pradėti dėti pamatus visokeriopai savarankiškam… Skaitykite toliau

Apie nepaleidžiamas augti idėjas

  By ,

Įsivaizduokim moterį, kuri būdama devintą mėnesį nėščia staiga sako: – Ai, nesu tikra, ar būsiu gera mama, ar sugebėsiu išauginti savo vaiką doru žmogumi, neįsivaizduoju, kaip jį reikės auklėti. Tai tiesiog negimdysiu. Toliau vaikščiosiu nėščia, – ir ji užsispyrusi negimdo, ir vaikšto toliau nėščia. Jos vaikas vis auga, jai vis sunkiau su tuo pilvu, tačiau ji toliau metų metus nešioja savo kūdikį. Jam šešeri, bet ji vis dar negimdo. Nes vis dar nėra tikra, ar būtų gera mama. Skamba visiškai absurdiškai, ar ne? Tačiau būtent tai kai kurie žmonės daro su savo idėjomis. „Turiu vieną mintį, ji jau ūgtelėjusi iki visai rimtos, bet ai, negimdysiu. Nežinau, ar mokėsiu ją išauginti teisingai.” Kas yra „teisingai”? Koks gyvenimas to vaiko, kuris visam laikui lieka mamos pilve ir nemato dienos šviesos? Aišku, įsčiose saugu, tačiau jis taip niekad ir neišsitiesia visu ūgiu, neįkvepia oro savais plaučiais, nevaikšto savom kojom. Mano palinkėjimas – išdrįskim… Skaitykite toliau