Autorius: Ilzė Butkutė

Apie kalbos magiją – „Beatos virtuvėje”

  By , ,
Ilzės dirbtuvės Beatos virtuvėje

Puikius interviu klausimus paruošė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva? Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio vyro su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta. Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

  By , ,

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau

Artėja 40? 50? 60? Bijote pokyčių? Istorija įkvėpimui

  By , ,

Truputis malkų kažkieno lėtai rusenančiai vilties ugniai nepakenks. Tai puikus gyvas pavyzdys, ką galima nuveikti neturint negatyvių išankstinių nuostatų (ar nepasidavus joms). Ir ši istorija gali būti sveika vakcina kažkieno vaizduotei, jei: – žmogus dūsta tegul ir gerai apmokamam darbe, bet jaučia, kad jo siela ten merdi, – artėja 40 (50, 60 ir t.t., o gal tik 30?), ir sau pradedama pasakoti istorija, kad kažką radikaliai keisti „jau vėlu” (oh yeah), – kamuoja pompastiškai mistiški užmojai „suvokti gyvenimo misiją”, „sužinoti šios reinkarnacijos užduotį”, tačiau realybėje nepajudinama nė piršto, kad būtų atrasta nors mažiausia širdžiai miela ir prasminga veikla, – dirbama per sukąstus dantis ir nė neįsivaizduojama, kad darbas gali tapti ne tik malonumu, bet ir… antraisiais namais.   Mėgstu tokias istorijas.   Galbūt todėl, kad tuoj prasidės šešti metai, kai esu sukūrusi darbo vietą sau pačiai, ir nepaisant tokio jau netrumpo stažo, man vis dar gera gauti naują patvirtinimą –… Skaitykite toliau

Apie kalėdinę karštinę

  By ,

Jau pustrečios valandos Advento tyloje darydama generalinę tvarką namuose, pritrūkstu šventiško įkvėpimo, tad ant treningų užsitempiu ilgaaulius kablus iki kelių (o kas man), ir išeinu atsikvėpti į balkoną. Ir mūsų gatvėje pamatau kalėdinės karštinės nukamuotą trijulę.   Tėtis neša į tinklą įvilktą eglutę. Vienas mažas pipiras pėdina priekyje. O kitas, dar visai visai mažas grybukas, eina iš paskos. Mažasis grybukas ir taip eina labai lėtai, nes greičiausiai dar ne taip seniai pramoko savom kojom vaikščiot, tačiau eisenos greitį dar labai stipriai lėtina jo noras užsukt pastovėt į kiekvieną balutę pakeliui. Tad grybukas eina lėtais zigzagais, pareigingai įlipdamas į kiekvieną balą ir pamaldžiai pastovėdamas joje nudelbęs kepurėtą galvą.   Didesnysis, bet vis tiek ne ką didesnis pipiras gi jaučia šventą pareigą pritūpti prie murzinos pusnies likučių, sulipdyti (kiek įžiūriu iš ketvirto aukšto, plikom rankom) gniūžtę, ir sviesti ją į viršų. Tada, žinoma, reikia lipdyti antrą.   Tėtis su eglute trypiniuoja, kažką… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

  By ,

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: „Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…” „Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.” „Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.” „Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.” „Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…” „Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.” „Žudosi stipriausieji.” Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą” istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau

Apie seminarų turizmą

  By ,

Sulaukiau įvairių reakcijų porąsyk paminėjusi „seminarų turizmą”. Iš tiesų liūdnoka man ši frazė, tačiau ji iš gyvenimo. Aš tikrai ne prieš, kad žmonės tiesiog leidžia laiką seminaruose – geriau juk, nei prie butelio. Tačiau tokiu atveju būtų gerai įsivardinti, kad ateinama tiesiog praleisti laiko.   Ir kad tiesiog bėgama iš vieno seminaro į kitą, „nerandant laiko” taikyti naujai gautos ar jau kadais turėtos informacijos, aš ne prieš. Tačiau kartais tokie bėgikai iš seminaro į seminarą bėga, iš tiesų bėgdami nuo labai didelių, užvilkintų problemų, jau sprogstančių gyvenimiškų pūlinių. O bėgti yra kur, ir bėgti galima visą gyvenimą, kuriantis iliuziją, kad „kažką gi vis tiek veikiu, bandau”.   Klausimas tik, kas taip bėgant lauks ten, prie finišo.   Mano pačios patirtis tokia: geras seminaras, geras kursas atsiperka dešimteriopai ir šimteriopai, ir materialine, ir nematerialine prasme. Ir bėgti po jo kažkaip niekur nebesinori – norisi spręsti tai, nuo ko bėgai.   Sąlyga… Skaitykite toliau

Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai

  By , ,

2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu. Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas „Raktas” – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte. **** Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?  Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas. Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo… Skaitykite toliau

Advento vainikai mūsų namuos

  By ,

Porą metų visiškai nepuošiau namų Kalėdoms. Nebuvo kada ar nebuvo nuotaikos? O gal tai vienas ir tas pats? Šiemet staiga labai užsimaniau puoštis ir laukti. Gal todėl, kad tai pirmas mūsų Adventas nuosavuose namuose, gal todėl, kad šį gruodį nutariau niekur nebėgt ir turėt laiko. Kol kas papuošimai tik du – mano pačios nupinti vainikai (padedant mamai, kuri Advento vainikus pina jau antrus metus). Vainikų pynimas yra išties neįtikėtinai malonus, gyvas, naujas mintis išjudinantis užsiėmimas, kurį rankų darbo pasiilgusiems siūlo Miesto Laboratorija – ten, labai švarioje, stilingoje, unikalioje (tiesą sakant, geriausia prasme pavydėtinoje) erdvėje mes ir pynėm, pasitardamos ir pakrizendamos, tuos vainikus. Mačiau, kad Miesto laboratorijos vainikų dirbtuvėse vis nebelieka vietų (visai nesistebiu), tačiau kviečiu sekti juos ir laukti kitų pynimų. Aš asmeniškai jau dabar labai laukiu šv. Velykų vainikų pynimo pas juos. Juk sintetiniai viščiukai su į skirtingas puses žvelgiančiomis akelėmis nėra vienintelė įmanoma velykinė dekoracija. Kaip ir iš interneto atsisiųstos… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: kai nebegali sustoti

  By ,

Pirmasis tekstas apie tai, kaip iš naujo atradau plaukų priežiūrą natūraliais aliejais, sulaukė didelio pasisekimo. Iš tiesų kiekvienai artimai moteriai, draugei, bičiulei, pažįstamai galiu rekomenduoti tam mane įkvėpusią Nijolės Degutienės knygą „Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai. Plaukų priežiūra aliejais.“ Šią knygą drąsiai įtraukčiau į naudingiausių per visą gyvenimą skaitytų knygų penketuką. Nes knyga iš tiesų uždega veiksmui, ji tikrai labai įtraukia ir plečia pažinimą. Pramokusi maišyti natūralių ir eterinių aliejų kaukes, vis drąsiau eksperimentavau, pasigamindavau didesnius kiekius aliejinių kaukių, po truputį duodavau savo mišinių išbandyti kitiems. Manau, kad mano mišiniai tobulėjo, pildėsi tiek bazinių, tiek eterinių aliejų arsenalas, rasdavau vis retesnių ingredientų, įgudau užsisakinėti juos internetu. O ir pačią knygą perskaičiau ne vieną sykį, vėl ir vėl grįždama tiek prie teorijos, tiek prie praktikos. – Kaip tau kaukė, kurios įpyliau anąsyk? – klausiu. – Ilze, šakės. Plaukai nustojo slinkti po dviejų kartų, – sako man šią savaitę išbandžiusioji. Vėlgi – nelaikykime… Skaitykite toliau

Sugniužusiems, įklimpusiems, užsisukusiems

  By ,

Gyvai seminaruose sutinku žmonių, po ankstesnių mano seminarų ar nuotolinių praktikų nuveikusių milžiniškų dalykų – žmonių, kurie yra pavyzdžiai man pačiai. Pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurios galbūt padės šiandien skęstantiems neviltyje ar užsisukusiems voverės rate. Viena moteris šią vasarą Efektyvių žinučių dirbtuvėse mums kalbant apie tai, kaip mus veikia destruktyvi informacija, pasidalino savo laimėjimu. Pirmiausia pasakė, kad į EŽD eksperimentą žiemą atėjo labai sunkiu, jautriu gyvenimo metu: skirdamasi su vyru ir jam smurtaujant žodžiais. „Po tų devynių savaičių, žingsnis po žingsnio, aš vėl galiu vaikščioti pakelta galva, ko prieš tai jau nebegalėjau,” – pasakė ji. Visą seminaro laiką slapčia grožėjausi ta jauna moterimi – atrodė, kad ji tiesiog žydi, jos veidas ir kūnas buvo pilni gyvybės ir švytėjimo. Ir nors ji pasibaigus seminarui išėjo, tačiau tarp tų, kas liko diskusijose dar porai valandų, jos intencija liko gyva: vėliau ne vienas žmogus vienaip ar kitaip užsiminė apie patirtą ar tebepatiriamą žodinį smurtą. Esu tikra:… Skaitykite toliau