Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.
Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą ar sau tobulus namus, kaip visų pirma mintimis, ir tik tuomet jau – realybėje susikūrė geidžiamą darbą ir geidžiamą uždarbį.
Turbūt įdomiausia išsipildymų sritis man asmeniškai – žmonių aistros, jų talentai, kuriuos jie geba įkūnyti (ar gal veikiau – kuriems jie netrukdo įsikūnyti). Ir kaip jie leidžias vedami tos aistros lyg kompaso.
Gera matyti, kaip vien prakalbus ta tema – ką žmogus mėgsta veikti (IŠ TIESŲ mėgsta veikti – ne tik kartoja sau, kad mėgsta, bet mėgsta taip, kad visas panyra tame) sužvilga jų akys, atgyja jų veidai, kaip galbūt kitądien išsisklaidęs, išblankęs dėmesys lyg kokiu stebuklingu piltuvu siūbteli į vieną tašką, į čia ir dabar.
Gera justi, kaip būtent tą akimirką į žmones grįžta energija – magiška, mistiška, nepačiupinėjama, nepamatuojama, nepasveriama. Neregima, tačiau kartais tokia stipri, kaip vėjas – kurio paties nematai, tačiau kurio jėgą visad gali matyti plika akimi ir jausti kiekviena odos ląstele.
Kai matau šį energijos grįžimą, kai pastebiu, kaip žmogaus akyse įsižiebia ugnelės, kaip jo veidas ima spindėti ir koks malonus tampa jo balsas, prabilus apie savo pomėgį, dažnai prisimenu Nealo Donaldo Walscho mintį, kad aistra – tai Dievo būdas pasakyti žmogui “labas”. Kaip paprasta ir kaip nepaprasta tuo pat metu.
Visi esame matę žmonių, kurie neišgirsta šio pasisveikinimo arba girdi, tačiau neatsiliepia. Žmonių, kurie sulinkę, sukukę, užjuodę, per sukąstus dantis “aria”, “vargsta vargelį” (kaip patys mėgsta pabrėžti), kenčia ir savo kankinyste neretai net savaip didžiuojasi. Žmonių, kurie ne tik kad nesigėdija dirbą nekenčiamą, sekinantį, gyvybines jėgas siurbiantį darbą, bet tuo didžiuojasi, puikuojasi – “štai, kiek aš pavežu, kaip aš aukojuosi dėl savo šeimos” (su kuria grįžęs iš nekenčiamo darbo nuolat barasi).
Tokiomis akimirkomis net pykstu – jei žmogus man brangus, artimas, jeigu myliu jį ar tiesiog mėgstu. Pykstu kaip pykčiau ant žmogaus, kuris pasakotų, kaip vaikšto basas žemėtomis stiklų šukėmis ir tuo didžiuotųsi. Pykstu, nes žinau, kur gali nuvesti ši kančia ir šis nepamatuotas savo energijos eikvojimas.
Tačiau kiek džiaugsmo atvirkštiniame procese: matyti, kaip žmogus ne tik kad naudoja savo energiją kryptingai, bet kaip jis, atrodo, akyse yra paties gyvenimo pamaitinamas, sustiprinamas tam, kad veiktų tai, ką gali veikti geriausia. Atkreipkite dėmesį savo aplinkoje, savo gyvenime, savo pažįstamų tarpe, kiek gyvybės, kiek jėgos ir kiek grožio suplūsta į žmogų, kai jis, užuot apsimetęs, kad negirdi to “labas”, atsigręžia ir išdrįsta pasisveikinti. Išdrįsta leistis į nesuplanuojamą, protu nesustrateguojamą, autentišką, dar niekieno neišgyventą kelionę savo aistros, savo kūrybos, savo išsipildymo link.
Net jei tas žmogus dar nedrąsiai jaučiasi, net jei jis žemišku savo protu abejoja, kad jam pasiseks, kad gyvenimas juo pasirūpins, net jei jis vis dar turi įprotį išsyk papasakoti sau dešimt priežasčių, dėl ko jam nepavyks ir kas bus blogai – net jei taip – mes galime regėti tą gražų energijos grįžimą į jį plika akimi.
Dėmesys yra energija. Energija yra gyvenimas. Jeigu į savo darbus dėmesį tenka kreipti per sukąstus dantis, per kančias, per “kad tik greičiau”, “ai gal kaip nors sueis”, “nekenčiu šitos dienos”, “nekenčiu šitų žmonių” – kokia tai energija? Koks tai gyvenimas?
Tokie štai pastarųjų dienų mano įspūdžiai – margi ir nevienprasmiai. Nes vienu metu man pavyko pamatyti įspūdingą kontrastą tarp “nekenčiu to, ką darau” ir “dievinu tai, ką darau”.
Pavyko nusisamdyti kelis, matyt, klaikiai savo darbo nemylinčius, atbulomis rankomis darbus darančius, daug brangių darbinių mano valandų sudeginusius molius. (Dangau, buvau pamiršusi, kad galima dirbti TAIP nekokybiškai. Tikrai dėkoju gyvenimui už šią pamoką ir šį priminimą, nes nuo šios dienos dėkosiu už visus, kurie dirbs nors truputį kokybiškiau.)
Ir kone tuo pat metu pavyko savo akimis matyti begalinę meilę tam, ką daro, kito žmogaus akyse.
Užteko pasivaikščioti po nėrinių, gipiūrų, šilkų ir aksomų džiungles su siūti tiesiog dievinančia moterimi. Atrodė, kad paprasčiausi audinių rietimai jai palietus atgyja ir siaučiasi į būsimas suknias, kraštai kraštuojasi juostelėmis ir nėriniais, vilnija ir siluetais srūte srūva medžiagos, vos paliestas šilkas čia pat tampa kimono ir pats persijuosia diržu, fetras pats formuojasi į skrybėles, o pristigus konkretaus audinio ilgio būsima (dar tik menama) suknelė pašnekesyje, atrodo, tiesiog akyse, persikonstruoja iš vienokios į kitokią, transformuojasi, keičiasi, kol įgyja tokį pavidalą, kuriam užteks to neeilinio šilko.
Taip, kad prisiminčiau, kaip atrodo žmogus, pažįstantis savo pomėgį ir sekantis savo aistrą, kad prisiminčiau, ką reiškia būti greta tokio žmogaus, ir kaip tai užkrečia, man užteko pasivaikščioti po audinių parduotuvę su siūti dievinančia moterimi.
Savo mama.
Papasakok man, ką mėgsti veikti, ir aš grožėsiuosi būsimu pasauliu tavo akyse.
Ir šis pasaulis rasis lengvai, – bent jau daug lengviau, nei tas kitas, kuriamas per sukąstus dantis ir sugniaužtus kumščius, – šis pasaulis rasis daug lengviau, nes geras virpesys nuvilnys per visą Visatą ir visi, kurie gali ir nori tau padėti, atsilieps. Ir visi, kuriems svarbu, ką tu darai, įsiklausys.
Tačiau užvis svarbiausia – priešingai nei anas, kuriamas per sukąstus dantis, šis pasaulis rasis su džiaugsmu. Ir jis neš džiaugsmą kitiems.
