Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. “Paliko pliką, basą,” – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks “dešimtmečio liūtis”). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti… Skaitykite toliau

Aliejų kaukės plaukams: vienas vakaras darbo – pusė metų naudos

Aš tiesiog pavydžiu tiems, kurie dar tik atras natūralių aliejų kaukes plaukams. Pavyzdžiu to džiaugsmo pajutus neįtikėtiną efektyvumą, pamačius, kaip vos per pirmąjį mėnesį sustiprėja ir išgražėja plaukai. Pavydžiu ir to tykaus, savaip alchemiško džiugesio maišant pačias kaukes – renkant natūralius ir eterinius aliejus, o paskui ilgai ilgai ir kruopščiai, kone sulaikius kvapą, lašinant pasirinktus apskaičiuotais kiekiais į naują mišinį. – Tu kaip kokia alchemikė, – vakar sako D., žiūrėdamas į mane, neįtikėtinai susikaupusią, tyliai tyliai mintyse skaičiuojančią magiškus lašus. Štai kaip vakar atrodė mūsų virtuvės stalas, man maišant jau devintąjį aliejų mišinį plaukams (visų mišinių sudėtį esu susirašiusi lašų tikslumu). Pateikiu iliustracijai tiems, kurie dar tik ruošiasi maišyti pirmąją savo natūralių aliejų kaukę: Trumpa priešistorė, arba kodėl aliejai?   Natūralias aliejų kaukes plaukams intuityviai naudojau dar paauglystėje. Nuo mažens turėjau labai gražius plaukus – deja, paauglystėje persirgau anoreksija, ji ypač “kirto” per plaukus, kurie nušiuro ir siaubingai išslinko. Ieškojau… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, “atrado” garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą… Skaitykite toliau

Vitaminas nuo silpnumo, slogučio ir nuovargio

– Ką veiki? – Vaikštau ant Tauro kalno, – sakau telefonu. – O ką VEIKI? – Kraunu saulės batareiką! Skaičiau, kad 9 iš 10 lietuvių trūksta vitamino D. Ir, sakoma, tik 10 % šio vitamino galime gauti su maistu (deja, daugiausia gyvūninės kilmės), o 90 % mūsų kūnas pasigamina būdamas saulėje. JEIGU pasigamina. JEIGU yra tos saulės. Na, iš tiesų ji visada yra, kažkur aukštai virš debesų. Tačiau šią žiemą buvo gal tik penkios saulėtos dienos, bliamba. PENKIOS, po paraliais! Ir nėra ką patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, nors norėtųsi. : ) Jei po tokios apniukusios žiemos jaučiate, kad šaltasis metų laikas buvo kaip niekad sunkus emociškai ar net fiziškai, jei imunitetas nusilpęs, stinga jėgų ir neapeidžia slogutis, išbandykite saulės vonias. Tai – natūralios, pačios gamtos mums rengiamos vitamino D dirbtuvės. O jei ilgesnį laiką kamuoja sunkios, depresyvios nuotaikos, jaučiate tikrai stiprų organizmo išsekimą, yra nusilpę raumenys, vargina kaulų maudimas,… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: kai nebegali sustoti

Pirmasis tekstas apie tai, kaip iš naujo atradau plaukų priežiūrą natūraliais aliejais, sulaukė didelio pasisekimo. Iš tiesų kiekvienai artimai moteriai, draugei, bičiulei, pažįstamai galiu rekomenduoti tam mane įkvėpusią Nijolės Degutienės knygą „Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai. Plaukų priežiūra aliejais.“ Šią knygą drąsiai įtraukčiau į naudingiausių per visą gyvenimą skaitytų knygų penketuką. Nes knyga iš tiesų uždega veiksmui, ji tikrai labai įtraukia ir plečia pažinimą. Pramokusi maišyti natūralių ir eterinių aliejų kaukes, vis drąsiau eksperimentavau, pasigamindavau didesnius kiekius aliejinių kaukių, po truputį duodavau savo mišinių išbandyti kitiems. Manau, kad mano mišiniai tobulėjo, pildėsi tiek bazinių, tiek eterinių aliejų arsenalas, rasdavau vis retesnių ingredientų, įgudau užsisakinėti juos internetu. O ir pačią knygą perskaičiau ne vieną sykį, vėl ir vėl grįždama tiek prie teorijos, tiek prie praktikos. – Kaip tau kaukė, kurios įpyliau anąsyk? – klausiu. – Ilze, šakės. Plaukai nustojo slinkti po dviejų kartų, – sako man šią savaitę išbandžiusioji. Vėlgi – nelaikykime… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: kaukės plaukams

Baltoji kalbos magija

Mano plaukams nuo pat paauglystės teko išgyventi tikrai daug. Dažančius šampūnus, spalvotas sruogeles, chna ir basma, gotiškai juodus plaukų dažus, savarankišką kirpimą, kai nutarusi keisti viską gyvenime pati nusirėžiau subinę siekusius plaukus. Tuomet – išskustą pakaušį, vėl juodą spalvą, vėl rudą, vėl šokoladinę. Bandymą (labai nesėkmingą) tapti blondine (blandzynka, kaip sakė mano kirpėja). Ir vėl juodą. Vėl rudą. Varinę. Raudoną – na, nepavykusią raudoną… Nekalbu apie auksines, ryžas, mėlynas ir raudonas sruogeles. Spalvų kaitaliojimas nebuvo viskas. Plaukai taip pat kentė nuo valgymo sutrikimų, audringų vakarėlių, daugybę metų nesutvarkyto miego režimo, streso reklamos agentūrose, kartais ir visiškai bemiegių naktų, kolegų prašymu rengiant idėjų prezentacijas iki ryto. Kodėl buvau tokia durna? Na, nes dažniausiai mokomės iš savų klaidų. : ) Plaukai, dėkodami už tokį gyvenimo būdą, slinko, plonėjo, šakojosi, vėlėsi, žilo… Tačiau neseniai patyriau, kad žala plaukams nėra neatitaisoma. Prieš porą metų vieną mano draugę tiesiog apsėdo (geriausia šio žodžio prasme) Nijolės Degutienės knyga “Gražūs, sveiki ir… Skaitykite toliau

Apie miego laboratoriją mūsų namuose

Man labai patinka teorija, kad miego metu siela dirba svarbiausius savo darbus. Tokiu atveju mano siela yra labai užsiėmusi ir labai darbinga. : ) Turiu prisipažinti, kad miegas yra viena didžiausių mano silpnybių nuo pat mažens. Man galit neduoti jokių pramogų, tik duokit pamiegoti – štai ir puikiausia pramoga, ir atsikeliu linksma, ir tokiomis dienomis nuoširdžiai noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Sapnai man taip pat labai svarbūs nuo mažens – kadangi esu sąmoninga sapnuotoja, sapnuose kartais sprendžiu gyvenimiškus rebusus arba tiesiog tyrinėju vaizduotės ir pojūčių ryšius. Net toks, atrodytų, trumpas ir abejotinas gyvenimo džiaugsmas kaip pietų miegas – ir tas man yra saldžiausias desertas. Tad turbūt visai ne keista, kad namuose ėmiau ir įkūriau mažytę miego laboratoriją. Ir jau tuoj prasidės šeštas mėnuo, kai savarankiškai tyrinėju individualius mano miegą ar nemiegą nulemiančius veiksnius. Kaip manote, kiek procentų jūsų pačių miego kokybę pagerina: – ankstyvas prabudimas tos dienos rytą? – mankšta?… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo “Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo “Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau

Apie mažus lemtingus pasirinkimus

Susipažinkite: Annette. Ji laisvai kalba trimis kalbomis, jos bibliotekoje – 5000 knygų. Ir atrodo ji stulbinančiai. Nors jai – jau virš 70. “Ai, čia tiesiog geri genai,” – jau įsivaizduoju, kaip kas nors susiraukęs numotų ranka, maždaug – nesvaikim. Čia tokie genai… Na, jei kalbame apie Annette genus – tai jie tikrai ypatingi: Annette mama mirė nuo krūties vėžio sulaukusi vos 47, močiutė – nuo to paties sulaukusi vos 36, močiutės seserys taip pat anksti buvo pakirstos šios ligos. Diabetas giminėje taip pat buvo dažnas svetys – juo sirgo senelis, teta. Tačiau jos giminė noriai kirto mėsą, jei kiaulę – tai nuo knyslės ligi kanopų. O Annette yra vegetarė jau daugiau nei pusę amžiaus, ir veganė – beveik tris dešimtmečius. Sveikut sveikutėlė – ji net nepamena, kada pastarąjį sykį sirgo gripu. Genai ir giminės ligų istorija yra lyg užtaisytas ginklas, sako Annette. Gyvenimo būdo pasirinkimai lemia, ar paleisim kulką, ar… Skaitykite toliau

Apie krituolius ir kietuolius

Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis. Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų. Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila… Skaitykite toliau