Kaip aš žalčius ganiau

Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas. Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli! Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt. Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis. Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!“)

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt… Skaitykite toliau

Kelio ir vėjo dvasia Vilniaus Senamiestyje

– Noriu nusivest tave į vieną parduotuvę, – staiga tarė man D. Ne, nuo šios frazės man nesuspindo deimantai galvoje ir neaprasojo rožės akyse. Ne vakar aš gimusi. Jau iš intonacijos supratau, kurlink daugiau mažiau sukama. Rūstus dulkėtų baikerių gyvenimas, nugairintas atšiauraus greitkelių vėjo ir atsiduodantis degalinių kava, nepalieka vietos rožinėms fantazijoms, apraišiotoms šilkiniais kaspinėliais ir pakvėpintoms saldžiais kvepalais. Jau kurį laiką man karts nuo karto buvo lyg netyčia rodomi filmukai apie baikų ir jų aksesuarų šopus užsienyje. Šopus, veikiau panašėjančius į klubus ar net kavines. Prieš akis iškart iškyla legendiniai Motorious Kopenhagoje, kur barzdočiai milžinai vikingų palikuonys sendintais odiniais ploščiais užsikniaubę ant cafe racer’ių. Kur persirpusios išblukusiomis taturuotėmis apėjusios pin-up’ės rūko ant bordiūrų ir devyniasdešimties metų hipsteriai išdidžiai vilki gigantiškus dirbtinio kailio kailinius. Prieš akis iškyla ir Manhetene įkurtas motociklininkų šalmų, drabužių ir smulkesnių niekučių butikas, kuriame pilstoma kava. Išspildžiusi dviejų geriausių draugų vaikystės svajonė. Tai subkultūra, kuri nėra mano,… Skaitykite toliau

Motociklų paroda Veronoje

Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė: – Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose… Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip: – Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom? Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens… Skaitykite toliau