Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu.
Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš tuos, kurie patys prisiprašė.
Žinojau, kad atkeršysiu visiems, kurie pastarąjį mėnesį vertė mano širdį plakti greičiau, puikuodamiesi savo pačių nukautomis aukomis. Atkeršysiu visiems, kurių trofėjai – noriu to ar ne – lėtai, tačiau užtikrintai užvirindavo mano kraują, prižadindami manyje jau, regis, labai seniai pamirštą jausmą. Pavydo jausmą.
Aš niekam nieko blogo nepadariau. Tai kodėl jūs vertėte kentėti mane?
Žinojau, kad pakelsiu ranką prieš tuos, kurie patys prisiprašė, dilgindami akis savo begėdišku grožiu ir savo tobula egzistencija. Žinojau, kad išvydus auką, mano judesys bus tikslus ir negailestingas, o mano vis garsiau plakančią širdį persmelks triumfo jausmas.
Tikrai ketinau atkeršyti tiems, kurie jau šitiek laiko kankina savo FB draugus grybų nuotraukomis.
Ir tikrai nuoširdžiai ketinau pati jų pripjauti pilną krepšį.
Tačiau gyvenimas turėjo kiek kitų planų. Taip, mūsų šįryt rastų grybų skaičius jus gali labai nustebinti, tik gal ne visai taip, kaip tikitės. Bet kuriuo atveju, radome visiškai rekordinį skaičių grybų.
VIENĄ.
****
Šį prieš trejus metus įvykusį grybavimą, kai buvo supjautas lygiai vienas grybas, mes su mama pavadinome „Vieno grybo turu”. Po to iš antirekordų būta trijų grybų turnė, būta gal ir penkių grybų garstrolių, tačiau VIENO grybo turas ligi šiol nebuvo pakartotas. Gal tai ir gerai, nes, kaip dainuoja senovinėje dainoje, ir gražiausia daina pakartota savo buvusio grožio neskleis.
Grybaujantiems linkiu sveiko adrenalino.****
Pernai vasaros dienoraščio lapas, aktualus tiems, kam vien nuo minties apie grybavimą išauga sparnai, kam daros silpna žiūrint į svetimus grybus FB, ir ypač tiems, kurie savo sodybos ar sodo pakrašty palieka pamatytus grybus „paaugti”:
Dvi dienas ir vieną naktį sodyboj buvom be elektros. Dviese su mama. Tai buvo pasakiškas poilsis. Tiesą sakant, tam tikra (didelė) mano dalis norėjo, kad be elektros būtume ilgiau.
– Einam patikrint pušyną, – sako mama pirmąjį vakarą.
Ir ką. Ką ką. Matom. Hamakų giraitėje pupsėdami stiebiasi begėdžiai, besipuikuodami kelia skrybėles prieš čia gyvenantį genį ir driežus, ir, žinoma, prieš mus. Visur grybai. Nuotraukoj mama žengia per pušynėlį ir nieko nebojančius kepurėtuosius.
– Taigi kai pažiūri į grybus, būtina pjaut, nes jie iškart sukirmyja! – sakau.
– Eik jau, iš kur žinai? – klausia mama.
– Man atrodo, iš Norberto Vėliaus „Sužeisto vėjo”, vaikystėj skaičiau. Tautosaka nemeluoja! Pamatyti grybai sukirmyja, neverta jų palikti augti.
Nutarėm surizikuot ir palikt grybus rytui, pažiūrėt, ar tiesa.
Ryte dar per miegus girdžiu:
Praplėšiu akis. Mama palinkus virš mano galvos sako:
– Visi grybai, kuriuos vakar matėm, tikrai sukirmijo. Tačiau pridygo daug naujų.
– Nupjoviau. Kad nesukirmytų.
O tada mes ryškiai pasidažėm lūpas, kad būtume gražios grybams, ir išvažiavom į Labanorą. Ten atsitiktinai, pasidavusios intuicijai, radom stulbinantį baravykyną. Ten buvo daug, daug NENUŽIŪRĖTŲ baravykų, kurie net brazdėdami storais kotais kilo iš miško paklotės ir oriai kėlė kepures viens kitam, nesitikėdami peilio į šoną.
Kadangi antrą dieną gyvenant be elektros telefonai buvo išsikrovę, nei mes jų fotografavom, nei į FB kėlėm, tik riekėm pritūpusios, tik riekėm, tik pjovėm sušilusios, tik džiaugėmės.
– Apie šitą vietą tai… TYLIM IR POTERIAUNAM, – tarė mama mums baigus grybapjūtę.
Sutarėm iki dienų galo niekada ir niekam neišduoti netyčiom atrastos baravykynės vietos.
Ir nepalikti pamatytų grybų savam kieme.
