Mėlyna rudens akis

Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.   Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.   Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles“, arba „Vas-Ki-Či“, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.   Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.   Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.   Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį,… Skaitykite toliau

Tekstas vasaros pabaigai

– Atsisveikinant –   kai paskutinė vasaros žvaigždė išsirpusi į šlapią žolę kris pasaulis atsidus ir sumažės – – po savo širdimi pravers duris   rami naktis – anapus žengs visi – garsai, kerai, ūkai, tankmių būtybės kažkas mažytis man į ranką įsikibęs vos girdimai paklaus ar dar esi   žvaigždynų koriui meteorais lašant kaip gervuogė išnokusi tamsa sugers ir mus ir pasimetusį kažką bus taip tyku bet tos tylos bus maža   kažkas į mus nueinančius dėbsos kol žemė vėl įkvėps ir išsiplės jauti ten po širdim dabar nešies – lyg kėkšto plunksną – atspindį šviesos Skaitykite toliau

Moki žodį – žinai kelią: kaip įvardinimas padėjo rasti paparčio žiedą

Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau.   Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai.   Milijonus metų Žemėje nežydėjo jokia gėlė. Kol galiausiai pražydo pirmoji.   Ir tai buvo orchidėja. Visų kitų vėliau augusių, žydėjusių ir vešėjusių orchidėjų promotė. O, jei mes galėtume išvysti, kaip atrodė tas pirmasis žiedas Žemėje – įsivaizduojate? Gal kada nors bus įmanoma tokia… Skaitykite toliau

Tekstas vasarvidžiui

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo“ (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau

Aliejų kaukės plaukams: vienas vakaras darbo – pusė metų naudos

Aš tiesiog pavydžiu tiems, kurie dar tik atras natūralių aliejų kaukes plaukams. Pavyzdžiu to džiaugsmo pajutus neįtikėtiną efektyvumą, pamačius, kaip vos per pirmąjį mėnesį sustiprėja ir išgražėja plaukai. Pavydžiu ir to tykaus, savaip alchemiško džiugesio maišant pačias kaukes – renkant natūralius ir eterinius aliejus, o paskui ilgai ilgai ir kruopščiai, kone sulaikius kvapą, lašinant pasirinktus apskaičiuotais kiekiais į naują mišinį. – Tu kaip kokia alchemikė, – vakar sako D., žiūrėdamas į mane, neįtikėtinai susikaupusią, tyliai tyliai mintyse skaičiuojančią magiškus lašus. Štai kaip vakar atrodė mūsų virtuvės stalas, man maišant jau devintąjį aliejų mišinį plaukams (visų mišinių sudėtį esu susirašiusi lašų tikslumu). Pateikiu iliustracijai tiems, kurie dar tik ruošiasi maišyti pirmąją savo natūralių aliejų kaukę: Trumpa priešistorė, arba kodėl aliejai?   Natūralias aliejų kaukes plaukams intuityviai naudojau dar paauglystėje. Nuo mažens turėjau labai gražius plaukus – deja, paauglystėje persirgau anoreksija, ji ypač „kirto“ per plaukus, kurie nušiuro ir siaubingai išslinko. Ieškojau… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!“)

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau