Apie gebėjimą kurti grožį net sunkiausiais laikais

Apie 1954-1958, pokario metais, studijuodama Vilniuje, mano močiutė gyveno bendrabučio kambaryje su dar 11 studenčių, kur kažkuri nuolat nemiegodavo ir mokydavosi naktimis. Tuo metu, gaudama vos 18 rublių stipendiją, ji valgykloje imdavo tik sriubos, kaskart meluodama, kad „antrą patiekalą turiu kambary”, nors daugiau nieko neturėjo. Būtent tais laikais ir būtent taip gyvendama, anuomet itin prabangiais mulinė siūlais, ji išsiuvinėjo šį pagalvės užvalkalą. Už gebėjimą kurti grožį net sunkiausiais laikais ❤️ Skaitykite toliau

Turbūt geriausias interviu su manimi

Slapta mano istorija mano balsu: kodėl kartą per gyvenimą verta padaryti gražią beprotybę. 🙂 Tikiu, kad mus perkeičia sutikti žmonės, perskaitytos (geros) knygos, įvykę atviri pašnekesiai, aplankytos vietos ir net… sutikti gyvūnai. Turiu posakį, kad po tokio persikeitimo “mūsų sieloje atsiranda dar vienas kambarys”: dar daugiau edvės savęs pažinime ir pasaulio suvokime. Kviečiu pasiklausyti autentiško, „nesurepetuoto” pokalbio, ir pažinti mane tokią, kokia irgi esu (tik gal ne visad parodau): trapią, švelnią, jautrią, atidžią net labai mažai būtybei po kojomis: https://www.spreaker.com/user/lrt.lt/suolelis-miske-1-ilze-butkute-2020-06-17 Per neilgą, vos 10 metų savo „karjerą” (labai nemėgstu šio žodžio) esu davusi dešimtis interviu leidiniams, radijo laidoms. Tačiau retu pašnekesiu galiu pasidžiaugti ir po kiek laiko. „Suolelis miške” yra sumanymas, kurį gamtoje puoselėja LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė. Man teko milžiniškas džiaugsmas susitikti su Giedre saule spindintį, žaliuojantį ir čiulbantį birželio rytą, ir kalbėtis apie tai, kas man yra iš tiesų SVARBU. Todėl gana drąsiai sakau, kad tai geriausias interviu,… Skaitykite toliau

NAUJAS KURSAS KOLEGOMS

Kaip gyventi iš žinių, idėjų ir kūrybos: dabar, naujame pasaulyje? Pasaulinė pandemija yra metas, kai itin aktualios tampa galimybės perduoti savo žinias, įgūdžius, idėjas ir kūrybą saugiu – nuotoliniu – būdu. Aš siūlau ne laukti, kol kažkas tokią galimybę „atneš ant padėkliuko” – siūlau susikurti tokią galimybę patiems. Jau šeštus metus itin sėkmingai vystau nuotolinius kursus labai skirtingomis temomis. Sulaukiu tūkstančių dalyvių praktiškai vien rekomendacijų dėka. Nuo pat 2015-ųjų turėjau daug laiko tyrinėti, kas veikia, kas ne, kas būtent kursą padaro autentišku ir patraukliu dalyviui, kas įkvepia, o kas atstumia, su kokiais sunkumais susiduria dalyviai ir kaip juos spręsti, kas kelia susierzinimą, o kas – tikrą norą veikti. Matydama kai kurių kolegų nerimą dėl ateities, išgąstį ir netikrumą, noriu padrąsinti keisti veiklos formas, jei jau pats gyvenimas reikalauja jas keisti. „Perkelti” informaciją iš paskaitos, seminaro ar net gyvos diskusijos į susistemintą, aiškią, struktūruotai išdėstytą knygą ar nuotolinį kursą nėra taip… Skaitykite toliau

Apie baltąją dėkingumo magiją

Apie baltąją dėkingumo magiją, kaip ji padeda pildytis mūsų pačių norams, ir konkreti (netikėčiausia lig šiol) reakcija į mano padėką – iš vienos valstybinės tarnybos. Visa tai vyko liepą, bet irgi laikiau šį tekstą paslėpusi, nes dar nebuvo aiški istorijos pabaiga. Dabar aiški. O buvo taip. Visą savaitę pildau (man) gana sudėtingus dokumentus. Ir jau trečią dieną iš eilės man labai padeda viena moteris iš didelės tarnybos skyriaus mažame miestelyje. Tąkart jau trečiąsyk perdien skambinu jai pasikonsultuoti, kad nepridaryčiau klaidų, ir galiausiai sakau: – Aš Jums tokia dėkinga už pagalbą! Jūs taip maloniai bendraujat ir taip aiškiai man viską paaiškinat. Su Jūsų pagalba man įveikiama tapo tai, ko viena nebūčiau įveikusi. TAIP ačiū, kad esate tokia kantri ir maloni! – Oi, baikit! – juokiasi ji. – Tikrai, – sakau. Nepasakoju jai, kiek sykių paskambinusi į įvairias valstybines tarnybas pasijutau kalta ne tik kad skambinu, bet ir kad egzistuoju (čia biskutį… Skaitykite toliau

Dovanų pakavimo metas

Kaip aš MĖGSTU pakuoti dovanas… Taip mėgstu, kad mažai žinau malonesnių užsiėmimų. Tačiau čia, pakuojant dovanas, blogos naujienos ir geros naujienos vaikšto sykiu. Vos savaitė skyrė dvi geras naujienas – kad mano knyga „[Ilzė Butkutė] Ir kitos būtybės” įtraukta į METŲ KNYGOS rinkimų ilgąjį sąrašą, ir kad mano eilėraščiai rudenį pasirodys… kinų kalba. :D:D:D:D Bloga naujiena ta, kad vos gaunu savo knygų papildymą – jis kaip mat ištirpsta, dėžė po dėžės, knygų vis pritrūkstu. Tačiau gera žinia, kad mano knygų TURI Knygynas eureka! – dabar ir elektroninėje parduotuvėje: https://knygynas.biz/collections/ilze-butkute Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau

Knygų akcija iki kovo 15 d., ir paskutiniai vienos jų egzemplioriai

Panašu, kad Knygų mugėje mano knygoms labai gerai sekėsi. 🙂 Knygynas eureka! dėl didelio susidomėjusių skaičiaus pasiūlė man pratęsti Knygų mugės kainas iki kovo 15 dienos. Manau, gera mintis. Knygynas „Eureka!” labai jaukiai įsikūręs Vilniuje, Daukanto a. 2/10, tačiau knygas siunčia ir į kitus miestus, ir į kitas šalis, ir į kitus žemynus. Kreiptis į juos galima per jų FB, arba el. paštu eureka@knygynas.biz. Tai paskutinės progos įsigyti mano knygų geriausia kaina, ir jau visiškai paskutinės progos gauti ankstesnio leidimo „Atleisk savo šefą”, nes knygynas teturi kelias dešimtis paršelių. Ar knyga bus perleista? Kol kas labai daug kitų reikalų… Skaitykite toliau

Nauja mano knyga – jau Knygų mugėje

Nauja, skaidriausia ir tikrai stipriausia lig šiol mano poezijos kolekcija šiek tiek šelmišku pavadinimu: Ilzė Butkutė ir kitos būtybės 🙂 Naują poezijos kolekciją jau turi Knygynas eureka! – Vilniuje, Daukanto a. 2 / 10. Bus ir Knygų mugėje, knygyno stende 5.D16. Kaina: 6,99 €. Knygynas „Eureka!” dirba darbo dienomis, 10.00-18.00., o šią savaitę nuo ketvirtadienio visi išgužės į Vilniaus Knygų mugę, kuri vyks vasario 22-25 dienomis. PS. Viršelio ir visos knygos dailininkas – geriausias knygų dailininkas Lietuvoje (oficialiai) – Jokūbas Jacovskis, poezijos kolekcijos redaktorė – geriausia mano poezijos redaktorė jau daug metų, nuo pat pirmosios mano knygos – Eglė Bielskytė. PPS. Visos kitos būtybės surašytos pačioje knygoje. Kačių čia irgi yra. Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai”. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas”, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Mėlyna rudens akis

Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.   Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.   Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles”, arba „Vas-Ki-Či”, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.   Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.   Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.   Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį,… Skaitykite toliau