Tingintiems svajoti, bijantiems norėti – keli argumentai Jaunačiai

Šįvakar – Jaunatis. Sutinku, kad iš esmės visada yra geras metas valyti savo gyvenimą nuo nereikalingų, energiją siurbiančių dalykų balasto, visada geras metas laikytis atokiai nuo agresyvių žmonių, visada geras metas vengti purvinų temų ir svetimų gyvenimų nuoplovų siurbčiojimo, visada geras metas konstruktyviai reikšti emocijas, visada geras metas kurti šiltus artimus ryšius. Ir visada geras metas svajoti – ne egzaltuotai svaičioti euforiškai taškantis emocijomis ir liejant jas kiekvienam sutiktam, o sąmoningai svajoti, suvokiant savo norus ir skiriant jiems laiko. Taip, tam visada yra geras metas. Tačiau Jaunatis yra ypatingas laikas, kai norų sėklos kur kas lengviau sudygsta – dažnai, atrodytų, be papildomų mūsų pastangų. Kas praktikuoja, yra kantrūs – tikrai žino. Prasideda naujas ciklas, jis atneša naujas tendencijas, naujus neregimus vėjus, naujas temas. Labai vertinga būtų sau padovanoti tykumos, privatumo per Jaunatį, ir pabandyti išgirsti tas temas, pajusti tuos naujus vėjus. Tiems, kurie norėtų kažką savo gyvenime keisti į gera, tačiau net… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

Prieš kelias savaites dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Apie santykių griovimą ir kūrimą – žodžiais

Dar viena tema artėjant Jaunačiai. Šįsyk – akmenys santykių batuose, kurie trina keliaujant gyvenimo keliu. Tačiau ką dažnas daro, kad tuos akmenis iš tų batų iškratytų? Muša kitą! Tiesa, dažniausiai muša tik žodžiais, ir vis tik – kiek tai racionalu? Kol kas nesu mačiusi laimingos poros, kuri staiga, išduodama savo gerų santykių paslaptį, sakytų: – Kodėl mūsų toks geras ryšys? Ai, nieko ypatinga! Mes tiesiog dešimt metų vienas iš kito visko reikalavom, kėlėm vienas kitam sąlygas, kėlėm balsą, vadinom visokiais žodžiais, manipuliavom vienas kitu, gąsdinom, grasinom, koneveikėm. Susikūrė mūsų šeimos tradicija bent sykį per savaitę sodriai apsižodžiuoti, surengti bent porą teatrališkų nekalbadienių per mėnesį… Ir va koks to rezultatas – artimas, intymus, jaukus ryšys. Labai paprasta – ūdykite vienas kitą, reikalaukite, koneveikite, tyčiokitės, bauskite vienas kitą tyla, ir būsite tokie pat laimingi!   Būtų kiek keista, ar ne? Ir, priešingai, atrodytų visai logiška: jei nori konstruktyvaus ryšio, visų pirma pats… Skaitykite toliau

Papiktintas atsiliepimas apie mane ir mano kūrybą

Čia bus papiktints anonimins atsiliepims. : ) Dalinuosi, nes jis įdomiai atskleidžia, kaip informacinė dieta konkrečiai suveikia net labai skeptiškai nusiteikusiai mamai. Be to, ne sykį kitos mamos yra rašiusios, kad šis „Mamalogo“ atsiliepimas apskritai padėjo atrasti kasdienės kalbos magiją:   „Ar patiko: Taip, afigienai (nepaisant visų išankstinių neigiamų nuostatų)… Kelios esminės priežastys:   – Tai kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Bijojau, kad šios dirbtuvės bus tik dar viena skysta motyvacinė nesąmonė iš serijos „Svarbu svajoti ir tada norai išsipildys“. Tokių prisiklausiau apsčiai ir jos man jau sukelia alerginę reakciją. Tačiau nebuvo nieko panašaus – labai konkreti praktinė informacija, sudėliota pažingsniui be jokių triedalų. Pakankamai daug paaiškinimų ir argumentacijos – kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip, ir kaip konkrečiai tai veikia. Aš nemėgstu gyvenime remtis vien emocijomis, ir man paaiškinimai ir argumentai labai svarbūs.   – Visa medžiaga yra raštu, todėl jei kažkas nepavyksta iš pirmo karto – prie medžiagos… Skaitykite toliau

Apie negatyvo užkratą artimoje aplinkoje, arba žodžių piktžoles

– Va! Gersim visi pieną, apsirengsim tautiniais rūbais, šoksim ir dainuosim kaip idiotai! – lyg man, nors labiau kalbančiai radijai sako taksi vairuotojas, atsiliepdamas į alko-draudimų pataisų pataisas. Kitas pranešimas apie korupcijos mažinimą jį taip pat įkvepia. – Ane? Kaip mažint korupciją?! Paprasta! Tuoj jums pasakysiu! Patys mažiau vokit! – rėkia magnetolai. Tada ateina orų eilė, jiems irgi atriekta pagal nuopelnus. – Pažiūrėkit! Dangus kaip negro šikna! Kiek galima?! Tada jis – lyg tarp kitko – pradeda kalbėti apie žmones, kurie nori žudytis. Kurie nebemato vilties, kurie nebeatlaiko, iš kurių „viską pavogė“. Ir aš, tiesą sakant, nesistebiu. Jeigu aš kasdien kovočiau su vėjo malūnais, kalbėčiausi su radija ir dangų lyginčiau su anusu, greičiausiai irgi mintys dažniau kryptų į negyvenimą nei gyvenimą. Po truputį įsiterpiu į jo monologą ir vis paminiu pavyzdžių, kad yra žmonių, kurie atlaiko ir didesnius išbandymus nei korumpuota valstybė ar žlugę verslai, ir vis tiek lieka gyventi.… Skaitykite toliau

Sirgti ar sveikti – kam mus „programuoja“ viešos žinutės?

Specialiai laukiau laiko, kai gripo sezonas bus nugrimzdęs užmarštin. Vakar pamanau, jau tas metas. Ir pasiūliau savo skaitytojams: o dabar pasigėrėkime kampanija „Sergu atsakingai“ ir pažvelkime į mažos, kuklios „Širdažolės“ vaistinės palinkėjimą lange. Klausimas jums: kuri žinutė programuoja mus sirgti, kuri – būti sveikais? Taip, taip, žinoma, aš nesakau, kad galime susirgti ar pasveikti nuo vienui vienos frazės. Nors neurocheminiame lygmenyje mus paveikia ir viena frazė, net jei jos nespėjame permąstyti, suvokti iki galo. (Ir aš turiu istorijų, kai žmonės tikslingas frazes, vadinamąsias afirmacijas, naudojo sveikdami nuo sunkių ligų – apie tai pasakojo grįžę į seminarus ar laiškuose, tačiau šįsyk susitelkime į žinutes, kurias ne siunčiame patys, o gauname dovanų iš pasaulio – iš tiesų dovanų ar tik „dovanų“, kabutėse, iš serijos „kaip prastai atrodai“, ir pan.)   Kažkas žinutę „Sergu…“ autobusų stotelėje matydavo kasdien. Arba kasdien išvysdavo palinkėjimą būti sveiku, praeidamas pro šią netradicinę vaistinę.   Aš vis dar… Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA… Skaitykite toliau

Kaip saugoti save tragedijų akivaizdoje

Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.   Labas rytas, Ilze, tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.   O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…   Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą… Skaitykite toliau

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, „oi, kas čia tokio“, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: „dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas“ (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): „Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).“   Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau… Skaitykite toliau