Gyvenimas atspindi tai, kai jam išspindime patys

Mano širdžiai išdygsta sparnai, kai skaitau TAI – ir čia pirmąsyk viešai FB užsimenu apie naujai rengiamą kursą suaugusiems alkoholikų vaikams. Tačiau pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad prisijungiate prie mano (kadaise – labai utopiškos) svajonės kurti pasaulį, kuriame būtų mažiau informacinių šiukšlių ir daugiau kokybiškos, vertingos informacijos. Mažiau žeidžiančių, griaunančių žodžių, ir daugiau žodžių, kuriančių rytdieną bei auginančių sparnus. Mažiau skurdo, visų pirma galvose, ir daugiau klestėjimo – visų pirma emocinio, dvasinio. Mažiau šykštumo bei godumo, ir daugiau dosnumo bei dalinimosi, ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir vertinga informacija, žiniomis, gerąja praktika. Mažiau kūrybinių baimių, ir daugiau kūrybinės drąsos. Mažiau gyvybinės energijos švaistymo niekams, ir daugiau kryptingo jos naudojimo. Mažiau žiaurumo, ypač nukreipto į mažiausius ir silpniausius, taip pat gyvūnus ir gamtą, ir daugiau bendrystės, draugystės ir pagarbos kitam ir aplinkai. Mažiau savų bei svetimų svajonių žudymo, ir daugiau jų pildymo. Iš tiesų jūs visi ir esate besipildanti mano… Skaitykite toliau

Pora metų prižiūrint kalbą: nuo naujų darbų iki tuoktuvių

Paskaičiau, ir liko guzulas gerklėj. Kaip tik artėjant Jaunačiai, dalinuosi su tais, kurie pamiršę svajoti ar paskendę „jau man tai niekada nepasiseks“ litanijose. Tai istorija apie norėjimo ir tikėjimo galią – vienišiams, intravertams, verčiantiems save viršyti savo galimybes, taip pat manantiems, kad darbas (net jei iškart po magistrantūros) turi būti tik „darbelis“, o atlyginimas – tik „algelė“. Ir ypač moterims ir merginoms, mėgstančioms pokštus apie senmergystę, ar turinčioms išankstinių nusistatymų, kur galima ir kur „nedera“ susipažinti su būsimu vyru. 🙂 Gyvi pavyzdžiai griauna ribojančias nuostatas ir primena, kad viskas prasideda nuo mūsų: „Laba diena, Ilze, jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad noriu Jums parašyti ir pasidalinti savo patirtimis po Efektyvių žinučių dirbtuvių. Praėjusią savaitę vėl sugrįžau prie EŽD medžiagos ir tai buvo dar viena paskata pagaliau Jums parašyti. EŽD dalyvavau 2016 m. sausį (o gal vasarį, pamenu, jog tai buvo paskutinis mėnesio sekmadienis ir man pasirodė simboliška, kad prasidės… Skaitykite toliau

Nuo „jaučiausi dugne“ iki „grįžo pasitikėjimas savimi“: kai mūsų žingsniai tinkami

Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, „kaip reikia“. Juk daugelis mūsų žinome, „kaip reikia“ rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to „kaip reikia“ pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg… Skaitykite toliau

Kaip informacinis fonas susijęs su moters galimybe tapti mama?

Žmonėms, su kuriais susipažįstu, labai sunku vienu sakiniu pasakyti, ką veikiu gyvenime (jaučiu, kartais mane net laiko vargše menininke, gyvenančia vyro sąskaita – kai kurie taip atvirai ir klausia; anksčiau siaubingai įsižeisdavau, bet su metais išmokau reaguoti linksmai). Tiesiog atsakyti, kad „ai, rašau eilėraščius, kuriu kačių komiksus, rengiu kūrybiškumo ugdymo kursus“ atrodo kažkaip nerimta. Tokiomis dienomis kaip ši, ant bajerio galėčiau pridėti – SKATINU GIMSTAMUMĄ LIETUVOJE! Tada likčiau galutinai nesuprasta. 😀 Tačiau tai tema, kuria norėčiau parašyti kelis sakinius, nes iš laiškų jaučiu, kad ji aktuali. Ši tema yra nevaisingumas ir netradicinis požiūris į jį. Vis galvojau, kaip prieiti iki šios temos ir kokį pavyzdį naudoti, kad būtų aišku. Ir galiausiai grįžau prie tos pačios metaforos: Informacija yra lyg maistas   Neregimas, neapčiuopiamas, tačiau toks pats maistas, kaip ir fizinis: kaip iš fizinio maisto ląstelės „stato“ kūną, taip iš informacinio maisto sąmonė ir pasąmonė „stato“ vaizdinius, sąsajas, įpročius, santykius, ateities… Skaitykite toliau

Baimės ir mes: „Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau

Kai santykiai šyla: „Jie visada buvo šalia, tik reikėjo atsimerkti“

Stebuklas ar ne stebuklas, kad man tyliai taipinant tekstą apie depresiją, gaunu laišką žmogaus, savo jėgomis iškopusio iš SUNKIOS depresijos (jei kada naudojotės Burnso depresijos skale, tai yra nuo 51 balo – tai labai daug). Tokie „sutapimai“ vis dar nustebina. Tačiau tai – tik vienas iš daugelio įrodymų, kad EŽD eksperimentas gali stipriai pagerinti žmogaus emocinę būklę. Apklausos rodė, kad net 25 % dalyvių jaučia stipriai prašviesėjusias nuotaikas. Iš dalyvių laiškų akivaizdu, kad laikantis informacinės dietos ne tik šviesėja vidinė būsena, bet ir santykiai šyla. Susimąstau, kad kartais mūsų darbų vaisiai mus pasiveja po laiko (čia kalbama apie mano kūrinius, gimusius dar 2014-2015 m.). Tačiau tų darbų vaisiai galbūt žino, kada mus pasivyti. Taip tai, ką atidavėm, grįžta pačiu tinkamiausiu metu, pačiu tą akimirką reikalingiausiu pavidalu, iš paties pačiausio žmogaus. Laiškas     „Laba diena, Ilze ir Komanda,   Ilgai buvo nedrąsu rašyti laišką, nors jau tuoj baigsiu antrą Jūsų nuotolinę praktiką.… Skaitykite toliau

Kai dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus

Sykį vieną naktį man tiesiog atsklendė pavadinimas: Išsipildymų g. Pamačiau jį lyg gatvės pavadinimą, ant skardinės lentelės. Nežinojau, ką jis reiškia, tačiau užsirašiau, o netrukus užsakiau ir gatvės lentelę (nors tokios gatvės Vilniuje kol kas ir nėra). Tuomet sukūriau skiltį savo puslapyje, Išsipildymų g., ir pradėjau publikuoti kitų žmonių išsipildymų istorijas, ilgesnes ir trumpesnes. Išsipildymų g. tapo viena skaitomiausių skilčių mano puslapyje. Sulaukiau begalės atsiliepimų, kad tos istorijos labai įkvepia, palaiko, pastiprina ir kitus, einančius pokyčių ir darbo su savimi keliu. Taip – tokie laiškai ir man pačiai yra kaip gaivus, šiltas (tikrai šiltas) šiandienos vėjas ant ežero, lėtai tirpdantis žiemos sąstingio pusnis. Ir gyvas, tikras priminimas, kad dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus, jei tik duodame tam laiko:   „Sveiki, tikrai nežadėjau rašyti atsiliepimo, kai pradėjau EŽD eksperimentą. Nežadėjau, nei pabaigus.   Dabar jau eina į pabaigą NKP. Ir matau: tikrai pasikeitė, tikrai veikia.   Man visą gyvenimą buvo sunku rašyti. Visą gyvenimą… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?

Nors daugiausia žmonių į mano dirbtuves ateina tik todėl, kad jiems mano kursus rekomenduoja juos jau išbandę (ir tai jau yra tūkstančiai lankytojų), yra pavienių žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką darau, o domisi. Pastebiu, – kadangi esu kūrėja ir idėjų vystytoja, daug laiko praleidžianti „savo galvoje“ – kad man pačiai visada aišku, ką darau, ir aš kartais pamirštu detaliau aprašyti tai kitiems. Tad visada dėkoju už gerus klausimus, šįsyk jis skamba taip: Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?   Atsakau labai išsamiai. Abi nuotolinės programos skiriasi iš principo – tikslais, metodais ir rezultatais. Apie tuos skirtumus parašysiu kiek vėliau. Pirma – kuo programos panašios. Abu nuotoliniai kursai yra autoriniai (t.y. ne perpirkti, kaip dabar madinga, iš užsienio pagal „frančizę“, ne nukopijuoti, ne atkartoti, o sukurti mano – lietuvės, ir sukurti mūsų – lietuviškam mentalitetui). Abu kursai atsiradę iš mano asmeninės patirties ir grįžtamojo ryšio tūkstančių dalyvių, buvusių mano seminaruose… Skaitykite toliau

Apie norą keisti antrą pusę, ir ką su juo (tuo noru) daryti

Yra moterų, manančių, kad jei vyro neversi, nepurtysi, nebadysi pirštu į jo klaidas, „nepadėsi“ jam susiprasti gėdinimu ar pykčiu – jis nesikeis į gera (kaip kad, žinoma žinoma, keičiasi daugelis moterų, užsiimančių darbu su savimi). Ir iš savos patirties pasakysiu: natūralu, kad pradėjus intensyvų darbą su savimi, ugdantis gebėjimą reflektuoti save (kas šiaip jau psichologų laikoma būtina brandžios asmenybės savybe), mes per padidinamąjį stiklą išvystame ne tik savo, bet ir savo artimo „taisytinas“ charakerio puses, keistinas reakcijas ir kitus dalykus, kuriuos, švelniai tariant, galima būtų tobulinti. Kyla noras šiek tiek pakoreguoti artimąjį, o gal ir visai rimtai perdažyti – pagal šventą savo paveikslą, kaip aš juokais sakau. Deja, pamirštame, kad pradėti įmanoma tik nuo savęs. O pagunda pirma paauklėti kitą kai kuriais atvejais gali būti milžiniška. Jei leidžiame laimėti tai pagundai – bjūra ne tik santykiai, bet ir visas „darbas su savimi“ nueina šuniui ant uodegos. Kada gi tuo užsiimt?… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau