Category: EŽD eksperimentas

Baimės ir mes: „Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“

  By ,

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau

Kai santykiai šyla: „Jie visada buvo šalia, tik reikėjo atsimerkti“

  By ,

Stebuklas ar ne stebuklas, kad man tyliai taipinant tekstą apie depresiją, gaunu laišką žmogaus, savo jėgomis iškopusio iš SUNKIOS depresijos (jei kada naudojotės Burnso depresijos skale, tai yra nuo 51 balo – tai labai daug). Tokie „sutapimai“ vis dar nustebina. Tačiau tai – tik vienas iš daugelio įrodymų, kad EŽD eksperimentas gali stipriai pagerinti žmogaus emocinę būklę. Apklausos rodė, kad net 25 % dalyvių jaučia stipriai prašviesėjusias nuotaikas. Iš dalyvių laiškų akivaizdu, kad laikantis informacinės dietos ne tik šviesėja vidinė būsena, bet ir santykiai šyla. Susimąstau, kad kartais mūsų darbų vaisiai mus pasiveja po laiko (čia kalbama apie mano kūrinius, gimusius dar 2014-2015 m.). Tačiau tų darbų vaisiai galbūt žino, kada mus pasivyti. Taip tai, ką atidavėm, grįžta pačiu tinkamiausiu metu, pačiu tą akimirką reikalingiausiu pavidalu, iš paties pačiausio žmogaus. Laiškas „Laba diena, Ilze ir Komanda, Ilgai buvo nedrąsu rašyti laišką, nors jau tuoj baigsiu antrą Jūsų nuotolinę praktiką. Vis atrodė, kad… Skaitykite toliau

Kai dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus

  By , ,

Sykį vieną naktį man tiesiog atsklendė pavadinimas: Išsipildymų g. Pamačiau jį lyg gatvės pavadinimą, ant skardinės lentelės. Nežinojau, ką jis reiškia, tačiau užsirašiau, o netrukus užsakiau ir gatvės lentelę (nors tokios gatvės Vilniuje kol kas ir nėra). Tuomet sukūriau skiltį savo puslapyje, Išsipildymų g., ir pradėjau publikuoti kitų žmonių išsipildymų istorijas, ilgesnes ir trumpesnes. Išsipildymų g. tapo viena skaitomiausių skilčių mano puslapyje. Sulaukiau begalės atsiliepimų, kad tos istorijos labai įkvepia, palaiko, pastiprina ir kitus, einančius pokyčių ir darbo su savimi keliu. Taip – tokie laiškai ir man pačiai yra kaip gaivus, šiltas (tikrai šiltas) šiandienos vėjas ant ežero, lėtai tirpdantis žiemos sąstingio pusnis. Ir gyvas, tikras priminimas, kad dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus, jei tik duodame tam laiko: „Sveiki, tikrai nežadėjau rašyti atsiliepimo, kai pradėjau EŽD eksperimentą. Nežadėjau, nei pabaigus. Dabar jau eina į pabaigą NKP. Ir matau: tikrai pasikeitė, tikrai veikia. Man visą gyvenimą buvo sunku rašyti. Visą gyvenimą galvojau, jog negebu… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?

  By ,

Nors daugiausia žmonių į mano dirbtuves ateina tik todėl, kad jiems mano kursus rekomenduoja juos jau išbandę (ir tai jau yra tūkstančiai lankytojų), yra pavienių žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką darau, o domisi. Pastebiu, – kadangi esu kūrėja ir idėjų vystytoja, daug laiko praleidžianti „savo galvoje“ – kad man pačiai visada aišku, ką darau, ir aš kartais pamirštu detaliau aprašyti tai kitiems. Tad visada dėkoju už gerus klausimus, šįsyk jis skamba taip: Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?   Atsakau labai išsamiai. Abi nuotolinės programos skiriasi iš principo – tikslais, metodais ir rezultatais. Apie tuos skirtumus parašysiu kiek vėliau. Pirma – kuo programos panašios. Abu nuotoliniai kursai yra autoriniai (t.y. ne perpirkti, kaip dabar madinga, iš užsienio pagal „frančizę“, ne nukopijuoti, ne atkartoti, o sukurti mano – lietuvės, ir sukurti mūsų – lietuviškam mentalitetui). Abu kursai atsiradę iš mano asmeninės patirties ir grįžtamojo ryšio tūkstančių dalyvių, buvusių mano seminaruose… Skaitykite toliau

Apie norą keisti antrą pusę, ir ką su juo (tuo noru) daryti

  By ,

Yra moterų, manančių, kad jei vyro neversi, nepurtysi, nebadysi pirštu į jo klaidas, „nepadėsi“ jam susiprasti gėdinimu ar pykčiu – jis nesikeis į gera (kaip kad, žinoma žinoma, keičiasi daugelis moterų, užsiimančių darbu su savimi). Ir iš savos patirties pasakysiu: natūralu, kad pradėjus intensyvų darbą su savimi, ugdantis gebėjimą reflektuoti save (kas šiaip jau psichologų laikoma būtina brandžios asmenybės savybe), mes per padidinamąjį stiklą išvystame ne tik savo, bet ir savo artimo „taisytinas“ charakerio puses, keistinas reakcijas ir kitus dalykus, kuriuos, švelniai tariant, galima būtų tobulinti. Kyla noras šiek tiek pakoreguoti artimąjį, o gal ir visai rimtai perdažyti – pagal šventą savo paveikslą, kaip aš juokais sakau. Deja, pamirštame, kad pradėti įmanoma tik nuo savęs. O pagunda pirma paauklėti kitą kai kuriais atvejais gali būti milžiniška. Jei leidžiame laimėti tai pagundai – bjūra ne tik santykiai, bet ir visas „darbas su savimi“ nueina šuniui ant uodegos. Kada gi tuo užsiimt?… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

  By , ,

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau

Kai laikas mūsų pusėje: keičiant įpročius, santykius ir gyvenimą

  By ,

Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje. Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali „braškančioms“ šeimoms, galbūt kaip tik dabar stoviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams (tai dar svarbiau prieš Kalėdas) ir „nemokantiems“ taupyti, ar net gebantiems „išgarinti“ pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar tiesiog „pusdieviai“, kaip kad rašoma laiške. Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą. Mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais – tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės… Skaitykite toliau

Kuo nuotolinė praktika skiriasi nuo seminaro?

  By ,

Kuo skiriasi seminaras ir nuotolinė praktika? Nutariau parašyti trumpai, nes pastebiu, kad kai kurie skaitytojai painioja seminarus ir praktikas, kartais suplaka viską į viena. Seminaras – tai visos dienos gyvas užsiėmimas konkrečiu metu konkrečioje vietoje. O nuotolinė praktika – tai autorinis „Ilzės dirbtuvių“ kursas viena ar kita tema, išdėstytas laike (tradiciškai mano kursai trunka devynias savaites, o dešimtoji yra įtvirtinimui ar papildomam darbui). Žodis „nuotolinis“ čia yra raktinis. Kaip gimė idėja rengti nuotolines praktikas? Nuotolines praktikas sukūriau kaip papildomą palaikymą po savo seminarų, tačiau dalyvių atsiliepimai, jų įsitraukimas tobulinant medžiagą ir geranoriškas dalinimasis tuo, ką jiems pavyko nuveikti, leido šias praktikas išauginti iki atskirų programų. Kurso metu dirbantis žmogus iš tiesų neretai nuveikia daugiau, nei atėjęs „tik gerai praleisti laiko“ į visos dienos seminarą. Jei 9 iš 10 baigusių praktiką rekomenduoja ją draugams – tai geriausias individualaus darbo naudos įrodymas. Žmonės nerekomenduotų to, kas neduoda vaisių. Tačiau kad tokioms praktikoms… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

  By ,

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai“. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai“ jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Metas grįžti

  By ,

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau