Amžinas nuovargis, idėjų stoka ir sėdimas darbas: kaip tai susiję

Rekomenduoju šį tekstą, o ypač – vieną nuorodą jame – toms ir tiems, kurie: – susiduria su nerimo epizodais, – turi graužiančių baimių, – kenčia nugaros skausmus, galūnių tirpimus, – jaučia energijos stygių, – jaučia kasmet „prisilipdant“ po kelis kilogramus, – vis pristinga ūpo, – stringa idėjų generavime, – yra mieguisti net išsimiegoję. Gali būti, kad visas šias būsenas ir būkles stipriai pagerintų toks ✓ senas, ✓ geras, ✓ nepelnytai pamirštas, ✓ lengvas, ✓ visiems prieinamas, ✓ nemokamas, ✓ malonus, ✓ jokio pasiruošimo, jokių papildomų daiktų ar įrangos nereikalaujantis, ✓ genialiai paprastas, ✓ labai sveikas ✓ (tinka visi atsakymai)   užsiėmimas:   vaikščiojimas   Mokslininkai sako: jei mažiau sėdėtume ir daugiau vaikščiotume, būtume ramesni ir sveikesni ne tik fiziškai, bet ir psichiškai (straipsnis nuorodoje – būtinai perskaitykite). Apie fizinę judėjimo naudą ir nejudėjimo žalą kalbėti turbūt nė neverta. Visi žinom. Tik ar darom? Man vienas masažo specialistas sakė, kad nugaroje… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau

Metas grįžti

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau

Kaip „radau laiko“ tam, kam anksčiau jo nelikdavo

Rugsėjo pirmąją padariau tai, ką jau buvau padariusi prieš porą metų – išsitryniau FB telefone. Pamažėl pajutau, kad ir iš kompo tikrintis FB nebesinori – kaskart prisijungus ima tiesiog dusinti kaugė laiškų. Nesinori – ir nesijungsiu, pamaniau. O dangau, koks geras tai buvo sprendimas. O dangau, kiek daug per šį vieną mėnesį nuveikiau savo viduje ir savo gyvenime. Kiek sprendimų priėmiau, kiek slėgusių situacijų išrišau, kiek biurokratinių kebeknių išnarpliojau, kiek atsakomybės sugebėjau sugrąžinti kolegoms, kiek keliavau, kiek buvau gamtoje, kiek ilsėjausi, kiek vaikščiojau, kiek plaukiojau baseinuose ir kiek sykių buvau pirtyje. 🙂 Kiek dėmesio ir energijos galėjau skirti labiausiai apleistoms, pamirštoms savo gyvenimo sritims. Kiek rudens tonų ir pustonių galėjau pastebėti atsivėrusioje tykumoje. Kokią dozę malonumų, įspūdžių, gerų patirčių, netikėtų susitikimų, kokybiškų pašnekesių gavau. Kiek Lietuvos pamačiau – tiek, kiek turbūt nemačiau per kelerius pastaruosius metus. Tai buvo spalvingiausias, derlingiausias ir galbūt, po ilgo laiko, ramiausias mano rugsėjis ever, nepaisant… Skaitykite toliau

Keli tekstai rudens pradžiai

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje

Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : ) Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo „tinkama“ kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį? Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio „laisvalaikio“ veiklos transformavosi, augo, ir nuo „poilsio“ vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus. Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia… Skaitykite toliau

Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. „Paliko pliką, basą,“ – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks „dešimtmečio liūtis“). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją“, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija“ (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau