Paskutinėmis saulėtomis spalio dienomis nutiko toks įvykis, labai kinematografiškas ir labai malonus, sveikai supurtęs mane.
Vaikštom su mama saulėtu miestu, kalbamės, ir staiga mus lenkia moteris. Žodis, artimesnis realybei, būtų dama. Dama, prikaustanti žvilgsnį ir sulaikanti kvapą. Ir ji ne lenkia mus – ji plaukia pro mus, lėtai, kaip magiško vėjo gūsis, atnešantis į gyvenimą kažką naujo.
Dama pralenkia mus ir lėtai tolsta Basanavičiaus gatve į viršų, o aš negaliu atitraukti akių nuo jos silueto. Tiesi kaip styga, tobulai įliemenuotu rudu švarku vos regimais langeliais, stačiais, tačiau tobulai smulkiais petukais ir lygiai tokiais pat riestais, tačiau tobulai nedideliais švarko skvernais (ar kaip besivadina tie dalykėliai apačioje), visa tai pabrėžia tobulą smėlio laikrodžio figūrą. Ji lėtai tolsta su savo pieštuko stiliaus sijonu vos žemiau kelių, į akis nekrentančiais elegantiškais bateliais, jos tamsiai rudi plaukai surišti į bumbulaitį pakaušyje. Ant dešinės rankos alkūnės ji nešas šviesiai rudos odos retro formos rankinę, o savo (neabejotinai dailias, galbūt pianistės) rankas nuo būsimos vakaro žvarbos paslėpusi tamsiai rudos odos pirštinaitėse – būtent pirštinaitėse, ne tiesiog pirštinėse.
Tai paveikslas. Tai atvirukas. Tai kino kadras iš penktojo ar šeštojo dešimtmečio, kai vyrai dėvėdavo skrybėles, o moterys nešiojo įliemenuotus drabužius. Tai dokumentinis kadras iš tų laikų Niujorko, Londono ar Milano (gal dar Paryžiaus, bet Paryžiuje nesu buvusi, jis neatėjo į galvą tuomet).
– Mama, pažiūrėk, KAIP fantastiškai atrodo ta moteris, – sakau.
Tai damai ne dvidešimt. Ji jau brandaus amžiaus – pamačiau tai sekundę akies krašteliu, kai ji lenkė mus. Tačiau žodžiai „metų našta” čia neturi vietos. Su nenusakomu lengvumu dama tolsta aukštyn gatve, o aš lieku savaip priblokšta ir sukrėsta to grožio, tos elegancijos, gal net galima būtų sakyti pabrėžtino paprastumo – jokių auksų, jokių kvarkalų, jokių kvarbatkų ir kaspinų, jokių kokardų, jokių kablų žudikų, jokių leopardinių timpų, jokių žvangančių grandinių, jokių rėkiančių detalių, nieko ryškaus, nieko dirbtinai traukiančio akį.
Tačiau ji traukia akį savo esme.
Ir štai ties perėja mes vėl prie jos artėjam, nes ilgai dega raudona šviesa.
Ir ji stovi ten, tiesi kaip styga, savo tobulai nerėksminga, tačiau tobulai jai derančia apranga, kiekviena kūno ląstele spinduliuodama tiesiog buvimo elegantiška moterimi didybę ir magiją, tiesiog įkūnydama idėją, kad gyvenimas yra gražus ir vertas gyventi, švenčiant savo būtį.
Ir mums artėjant prie šviesoforo, aš staiga sakau:
– Mama, aš nesusilaikysiu. Jei pasivysim ją, aš išdrįsiu ir pasakysiu jai komplimentą!
Ir priėjusi aš atsargiai paliečiu jos petį, ji atsigręžia, ir aš sakau (spontaniškai mostaguodama rankomis, rodydama į ją):
– Atleiskit, tačiau Jūs atrodot TAIP fantastiškai gražiai! Taip elegantiškai! Norėjau Jums tai pasakyti!
Ji, iš pradžių nustebusi, nuskaito mano gestus ir nūnai nusišypso, prašvinta, tada prisideda pirštinėtą ranką prie krūtinės, ir sako:
– Oh, thank you, thank you so much!
Taigi, aš taip norėjau pasakyti komplimentą, kad ji suprato jį be lietuviškų žodžių.
Suvokusi, kad ji užsienietė, darsyk pasakau tą patį angliškai ir palinkiu geros dienos, ji palinki mums atgal, mes su mama ties perėja pasukam kitur, tačiau su ja išsiskiriam visos trys kupinos geros nuotaikos. O man širdy lieka tokia šventė, kad pasidalinau tuo kilusiu impulsu.
– Žinai, mama, greta tos damos pasijutau tokia… tokia su džemperiu ir kedais, – sakau.
– O aš pasijutau tokia… su džinsais ir pernelyg spalvota, – juokiasi mano mama.
– Tai yra fantastiška, kad vos pro šalį praėjęs žmogus įkvepia pagalvoti, kaip čia dailiau apsirengus, – sakau. – Ir apskritai labai žavu, kad brandžiam amžiuje galima spinduliuoti TOKIĄ eleganciją.
– Manau, kad ji yra kokia ambasadorienė, – spėja mano mama.
– Tačiau juk niekas netrukdo ir ne ambasadorienėms išspinduliuoti tokią eleganciją… – tarsteliu.
Ir išsyk prisimenu savo močiutę, kuriai eina aštuoniasdešimt antri, ir kurios pasitempimą bei eleganciją suvokiau tik tuomet, kai atsitiktinai pamačiau ją greta kelių jos bendraamžių pažįstamų – dvilinkų bobučių, apsimūturiavusių skaromis.
Va tada mane nukrėtė suvokimo elektra. Tada supratau, ką tai reiškia – žmogaus požiūris į save. Ir kaip vieną dieną tas požiūris į save įsikūnija fiziškai. Įsikūnija taip, kad tais pat metais gimusius žmones vizualiai ima skirti dešimtmečių praraja.
(Žinot, esu dalyvavusi renginiuose senelių namuose, ir net ten esu mačiusi nepaprastai tiesių, šviesaus veido, prisižiūrėjusių damų. Būtent damų. Ne bobučių.)
Aš tikiu, kad Ambasadorienė yra kiekvienoje moteryje, nepaisant jos pajamų, įsipareigojimų, galimybių ir aplinkos. Gal kartais ta vidinė Ambasadorienė labai giliai pakasta po treningais, prijuostėmis, nuobodžių ataskaitų papkėmis, „namų tvarkymo” timpėmis ir suskalbta maike, po „gal dar prireiks” megztuku ir grybavimo botais. Gal kartais ta vidinė Ambasadorienė labai storai apmūturiuota senomis skaromis ir subūtais paltais, kurių neišmeta tik iš šykštumo.
Tačiau kažkur ji, ta vidinė Ambasadorienė, tikrai yra.
Ir tai yra ne apie drabužių gausą spintoje, ne apie papuošalų brangumą, ne apie prabangių grožio procedūrų skaičių.
Tai yra apie jausmą.
Apie gerą moters jausmą savame kūne, savo drabužiuose, savo stiliuje – ne nukopijuotame, o savame. Apie gebėjimą švęsti pačią save. Apie fizinės savęs – tegul laikino, tačiau dabar vienintelio savo sielos drabužio – branginimą ir saugojimą. Ne apie savęs slėpimą baisiuose rūbuose, bet apie savęs atskleidimą vilkint pačius tinkamiausius, labiausiai su vidumi rezonuojančius rūbus. Ir nešiojant juos su meile ir džiaugsmu.
Ir nors man pačiai, turinčiai tiek Marso savo kosmogramoje, gražiausia apranga yra snaiperių kostiumai, karo šarvai, kosminiai skafandrai, ar, blogiausiu atveju, odiniai motociklininkų kombinezonai ir tradiciniai moterų detektyvių kelnių ir švarko kostiumai, Ambasadorienė mane įkvėpė prisiminti džiaugsmą būti Žemės moterimi. Ir galbūt pasisiūti kokį dailų kostiumytį. Moterišką kostiumytį.
PS. Taip. Vos papasakojusi šią istoriją, užsirašiau pas fantastiškiausią per gyvenimą sutiktą drabužių meistrę, sumodeliavusią ir pasiuvusią man gražiausią mano gyvenimo suknelę. Pas ją rengiausi grįžti visus metus, bet vis „nebuvo laiko”. Jo. Nebuvo laiko sau.
Bet dabar jau tiesiog nebegaliu negrįžti.
Nes Ambasadorienė tiesiog toliau plaukia ir plaukia man prieš akis. Ne priekaištingai. Tiesiog – negailestingai elegantiškai.