Gaminu vakarienę, staiga prisimenu ką sau tykiai, nusišypsau, atsisuku, ir modama samčiu klausiu D.:
– Ar tu žinai, ką reikšdavo, kai pas mergą atvykdavę piršliai, bet vyrukas būdavęs be nosies skylučių?
– NE, – sako jis išpūtęs akis.
– O, – nuliūdusi sakau. – Na o jei atvykusiojo batai būdavo tušti?
– KĄ? Ne! – sako jis lengvai pasibaisėjęs, lyg būčiau apsirūkiusi.
– Oooo, – su augančiu nusivylimu sakau, – o jei vyrutis būdavo vadinamas „dailiu ponaičiuku”? Nežinai, ką tai reiškia?
– NE!
– O jei vokietuku? – vis dar neprarandu vilties.
– NE!!!
– Tu vaikystėj neskaitei jokių padavimų, sakmių? – liūdnai klausiu.
– NE!
– Norberto Vėliaus neskaitei?
– NE!
– Dailus ponaičiukas, arba vokietukas, be nosies skylučių, su tuščiais batais, reiškė VELNIĄ, – sakau. Ir atsidususi pridedu. – Tai reikia žinoti!
Mielos panaitės, pasitikrinkite, ar koks dailus sparną apie jus rėžiąs bernas turi skylutes nosyje, ir ar jo batai ne tušti. Dėl visa ko.
O apskritai, manau, kad vaikams labai sveika skaityti tautosaką. Kai pati dar nevaliojau skaityti, tėvai man skaitė Norberto Vėliaus „Sužeistą vėją”, paskum pati pramokau raides, mielai skaičiau senovės žmonių padavimus ir legendas. Tik vėliau mano akiratyje atsirado prieškario ir tarpukario spauda. Tačiau pradžią visam kam davė padavimai ir sakmės.
Iš kur daugiau žmogus žinosi, kad egzistuoja laumės, kaukai, aitvarai, biedniems žmonėms žiemas pergyvent padedą traneliai? Kai vaikas apveizi pasaulio gilybę ir margumą, ne tik medį, bet ir akmenį pramoksta gerbti ir mylėti. Aš būčiau užaugusi daug labiau daiktų, ne istorijų žmogumi, jei nebūčiau vaikystėj girdėjusi ir skaičiusi tautosakos. Lygiai taip pat tiek mano vaizduotė, tiek mano kalba (o jos labai susijusios) būtų buvę dešimtis sykių skurdesnės.
Žinau, kas nors sakys – tai kad ir dabar negali pasigirti nei vaizduote, nei kalba, Ilze, vartoji va visokius negražius žodžius (taip kartais byloja pilnaties jėga kai kurių ponių lūpomis). Tačiau aš tam žmogui atsakysiu – man buvo vos dvidešimt kažkeleri, kai buvau įtraukta į kūrybiškiausių autorių dvyliktuką, ubagėli! O kur patsai buvai įtrauktas, kad mane vis ūdiji, ar tik ne į unitazą?
Beje, sodyboj pas mumiem esti didelis akmuo, ant kurio yra didelės pasagos ženklas – čia iš tų laikų, kai žemėj gyveno milžinai, o akmenys dar buvo minkšti (true story – kas skaitė sakmes, tas žino, kad buvo tokie laikai; nėra įrodymų, kad nebuvo). Tai gal pas mus tais laikais, kai akmenys buvo dar minkšti, gyveno koksai milžinas kalvis, kalęs pasagą ant to akmens.
Akmuo akmeniu, o mes su tėčiu šį savaitgalį sodybos miškelyje apžiūrėjom net šalčiausią žiemą neužšąlančią pelkaitės akį, kurios dugne, regis, irgi esti akmuo (jį galima lazda smaigstant ten užjusti).
Na ir dabar man dideliai maga kažkokiu būdu ištirti, ar tame kaime kada buvo rinkta tautosaka. (Kaimas jau, deja, išmiręs.)
Gal paaiškėtų, kad ir mūsuose bus nutikusi kokia istorija su dailiu ponaičiuku be nosies skylučių, katras nešęs akmenį ir, gaidžiams užgiedojus, pametęs.
(Kad keisti dalykai vyksta gaidžiams užgiedojus, sakmėmis apsišvietę žmonės taip pat žino ir nesiginčina.)
Vakarienės virtiniai dusyk išbėgo, kol šį tekstą rašiau.
Paskum eisiu skaityt Norberto Vėliaus „Ežero ant milžino delno”.
PS. Indėjau akmenies nuotrauką. Net iš toli ana pasaga regėt.