Autorius: Ilzė Butkutė

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. I dalis

  By , ,

Turbūt žinot, kad darbo netektis patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių TOP-5, greta artimojo netekties, skyrybų, kraustymosi (!) ir sunkios ligos. „Ilzės dirbtuvės“, tiksliau darbas jose, man leido daug sykių tuo įsitikinti. Pastebėjau, kad į nuostatų keitimo praktiką ateina tam tikras procentas žmonių, netekusių darbo (nors dažniausiai kursą vis tik renkasi tiesiog džiaugsmo neteikiančius darbus dirbantys žmonės). Taip pat pastebėjau (ir su tokia teorija susidūriau ne viename šaltinyje), kad jei dirbame iš baimės (pvz., “reikia susimokėti už būstą”), jei darbas yra tik proto, bet ne sielos sprendimas (“čia gerai mokės, na ir kas, kad darbas nykus ir teks arti viršvalandžius”), anksčiau ar vėliau gyvenimas padovanoja žmogui progą stabtelėti, įkvėpti, apsidairyti ir perklausti savęs: ką, po paraliais, prasmingesnio ir įdomesnio galiu nuveikti šioje Žemėje? Tiesiog mes tą gyvenimo dovaną – progą keistis ir keisti – dažnokai suvokiame kaip praradimą, traumą, netgi pažeminimą, kai tai susiję su darbo netektimi „lietuviškas darbo… Skaitykite toliau

Devynios savaitės po EŽD, arba apie didelius pokyčius, kuriuos sukelia mažyčiai bandymai

  By

Skaičiau šį laišką vėlų šeštadienio vakarą, po dirbtuvių, po labai ilgos, labai intensyvios dienos. Skaičiau ir verkiau. Verkiau iš dėkingumo – visų pirma, šiai merginai – už tokį nuoširdų grįžtamąjį ryšį. Ir dirbtuvėms, kad jos gimė. Ir 9 savaičių EŽD eksperimentui. Už tai, kaip jis veikia: „Labas vakaras, Ilze, išties sunku patikėti, kad nuo EŽD praėjo jau 9 savaitės ir štai jau paskutinė šio eksperimento refleksija. Kadangi afirmacijas natūraliai pradėjau sakyti sau tiek mintyse, tiek ant popieriaus, tiek garsiai jau nuo pirmosios savaitės, tai šią savaitę neišgyvenau labai labai kažko naujo. Tad nusprendžiau apibendrintai surašyti visus (ar bent pagrindinius) pokyčius, įvykusius per šias nuostabias 9 eksperimento savaites. Ausys ir akys pasidarė itin jautrios negatyviai ir tuščiai informacijai. Todėl ir pati labai stengiuosi kalbėdama ar rašydama parinkti tinkamus žodžius, o jei neturiu ką pasakyti, geriau visai patyliu. Beje, pradėjau sveikinti visus savo facebook’o draugus su gimtadieniais – anksčiau tolimesniems pažįstamiems dažnai… Skaitykite toliau

Apie niūrius teisuoliškus abstinentus

  By

Aną penktadienį siaubingai prisigėrėm su vaikystės drauge. Kai po vakarėlio kirtom paskutinę gatvę, kurios kitoj pusėj buvom pasistačiusios automobilį, ji, rodydama į vaikiną su dviračiu ir merginą su šunimi, pasakė: – Gal jie galėtų pervesti mus per perėją? Nes jau labai sunkiai paeinam. Bet bliamba, tokiu atveju jie iškart praneš policijai, kad mes girtos sėdam į mašiną! Tada ir vėl užsikniaubėm iš juoko, ir kurį laiką stovėjom įsirėmusios į kelius, negalėdamos suturėti laukinio kvatojimo. – Ilze, šitaip mane nugirdei… vienu buteliu… – vos atgaudama kvapą, išstenėjo ji. Iš tiesų įkalėm po butelį, ir ne bet kur, o prie Seimo fontano. Man buvo kažkokia chuliganiška nuotaika, tad nuėjusios į piceriją pasiėmėm po butelį bealkoholinio alaus išsinešimui, atsisėdom ant suklypusio suolo prie fontano palaikų, žiūrėjom į pamišėlių sodininkų suartą ir kiaulpienėm užsodintą fontaną, prie kurio tiek sėdėta prieš dešimt metų, kai gyvenau Gedimino prospekte, ir gurkšnojom kaip piemenys, ir krizenom kaip vaikai.… Skaitykite toliau

Apie laisvės skonį ir kvapą

  By

Pastebėjau: kai liaujuosi kažkuo dalintis, tai baigiasi. Pvz., jei parašau eilėraštį, ir nukišu jį į stalčių, „ai, nedėsiu į FB“, tada antrą nubruku, trečią – staiga eilėraščiai liaujasi pas mane tykinę. Manau, taip tiesiog sutrikdau energijos mainus. Ką gi, tai šįsyk beveik iš egoistinių paskatų pasidalinsiu vienu džiugiausių man pastaruoju metu nutikusių dalykų – kad ir jums taip nutiktų ir kad pati šito neprarasčiau, nes neseniai buvau praradusi ir vėl (manau, dėl to, kad tuo su jumis nesidalinau). Na, apie viską nuo pradžių. – Intro – Pernai rudenį mečiau rūkyti. Mečiau be galo lengvai, tik šast – ir viskas. Prieš tai rūkiau 14 metų (Jėzau Kristau rudabarzdi! buvau neblogai apsirūkiusi pana!). Labai džiaugiausi metusi. – Tu labai gražiai pasidažiusi, – sykį man sako draugė sykį vakarieniaujant. – Aš šiandien nesidažiusi, – sakau jai. – Tik akių tušas, ir viskas. – Tu juokauji, – sako ji. – Jei norėčiau pajuokaut, gal… Skaitykite toliau

Keturi nusilenkimai, arba rytinio palaiminimo galia

  By

Parodžiau, kaip darau keturis nusilenkimus, keliems artimiems žmonėms. Po kelių savaičių sulaukiau gerų atsiliepimų – tiek apie gerėjančią nuotaiką ir atsiveriančias naujas galimybes, tiek apie stiprėjantį kūną, tiek apie augančią savistabą ir lengvumą siekiant tikslų. Tad noriu darsyk pasidalinti šia praktika su jumis. “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” apie nusilenkimus taip pat papasakoju, o kartais net sulaukiu žmonių, kurie ateina jau praktikuodami tokį rytinį ritualą ir pasidalina savo įspūdžiais. Apie nusilenkimus visoms pasaulio šalims, laiminant visas gyvas būtybes Žemėje, sužinojau labai seniai, būdama dar paauglė. Nuo tada ir darau juos – kartais, tiesa, užmesdavau, vis tik jų efektas man asmeniškai toks stiprus ir toks teigiamas, kad anksčiau ar vėliau grįždavau prie savo rytinio ritualo. Tąsyk vieną rugpjūčio vakarą tiesiog ėjau pajūriu su ausinuku, ir išgirdau radijo laidą. Ten buvo pasakojama (kiek mano atmintis leidžia atgaminti), kad nusilenkimai kilę iš budizmo* ir skirti jie tam, kad daugiau nebereiktų įsikūnyti šioje Žemėje – nes nusilenkimai… Skaitykite toliau

Apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį

  By

Turbūt visi esame nugyvenę dienų, kai itin stipriai jautėme Žemės trauką: vilkdami koją už kojos nešėmės vos pakeliamą kasdienybės sunkumą. Ir turbūt visi bent sykį esame patyrę begalinio lengvumo, sumišusio su antgamtiška jėga, jausmą, – kai atrodė, kad dar kiek, dar truputis – atsiplėšime nuo žemės ir imsime skristi pilnais plaučiais magiško, į orą keliančio deguonies. Lygiai taip pat turbūt visi esame jautę, kad paliekame gerai ištyrinėtą erdvę ir leidžiamės į naujas gyvenimo platybes – tyrinėti, atrasti, mokytis, užkariauti, kurti, apgyventi naujas žemes. Tad šįsyk – apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį. Bei tolimas misijas apskritai. Kas ta kartais neįveikiama prie žemės mus priplojanti jėga ir iš kur kyla tas jausmas, kad galime skristi? Juk teoriškai visad vaikštome ta pačia Žeme, turinčia tokią pat gravitaciją. Slogų sunkumo jausmą, kai Žemė, rodos, traukia dusyk labiau, aš kildinčiau iš baimės ir nuovargio bei nusivylimų, o nuovargį ir nusivylimus taip pat kildinčiau iš baimės –… Skaitykite toliau

Apie buvimo čia ir dabar malonumą

  By

Pramerkiu akis, ir tiesiai prieš savo veidą, visai greta pagalvės, matau ją, lyg kokią gyvą statulą – be galo patenkintą, sklidiną ramybės, tysančią pusiau gulom, atsukusią man apvalų savo pilvą, nuo malonumo ir išminties primerktomis akimis. Galbūt ir ne storesnė už patį Budą, tačiau tokį rytą – laimingesnė už jį tikrai ne mažiau. – Mano dzeno mokytoja, – bandydama išlaikyti rimtą miną, pasisveikinu linktelėdama galvą, ir nusišypsau. Mano dzeno mokytoja tarsi irgi linkteli man, kiek sujudina vieną ant kitos užmestas letenas, ir ima murkti. Klausimas, ar Buda, iškėlęs gėlę virš savo galvos ir nusišypsojęs mokiniams, galėjo būti iškalbingesnis. Vis tik prisimenu vakar skaitytas mintis, kad pernelyg mėgautis dzadzenu nėra geras ženklas (akivaizdu, kad priešais mane esanti būtybė atvirai mėgaujasi savo praktika, ir dar bando tuo nepadoriu mėgavimusi užkrėsti mane). Kaip ir nėra labai gerai susitelkti į savo mokytoją, nes dzenas skirtas savęs pažinimui. O aš žiūriu į rainą būtybę ir… Skaitykite toliau

Apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius

  By

Tai, kad karts nuo karto užmetu akį į mėnulio kalendorių, nereiškia, kad drauge trinu krištolinį rutulį, kalbu išnykusiomis kalbomis, dūdele groju kobrų lizdui miegamajame po baldakimu ir ryju kardus, kai neturiu ką veikti. Mėnulio kalendorius taip pat nereiškia, kad garaže greta motociklo esu priparkavusi reaktyvinę savo šluotą.   Man mėnulio kalendorius tėra vienas iš instrumentų planuoti kai kuriems dalykams, va ir viskas. Juo remiuosi (daugiau mažiau) jau keturiolika metų. Taip, prisipažįstu, pirmieji keleri metai buvo gana fanatiški, kai aš kiek liguistai, bukai klioviausi rekomendacijomis, tačiau dabar atsižvelgdama į šį kalendorių planuoju viso labo svarbiausius mėnesio įvykius, susitikimus, o visa kita palieku natūraliai tėkmei. Maža to, per šitiek metų sutikau tikrai užtektinai visiškai sveikų, normaliai funkcionuojančių žmonių, kurie remiasi mėnulio kalendoriumi – tarp jų buvo ir sodininkų, ir daržininkų, ir žvejų, ir netgi verslininkių. Nė vienas jų taip pat netrynė krištolinių rutulių ir negrojo kobroms dūdelėmis, taip kad gal nebijokime to… Skaitykite toliau

Apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą

  By

Nuo šeštos ryto atsakinėjau vieno interviu klausimus apie kūrybinį rašymą (well well well, kol nepradėjau rašyti šio posto), ir prisiminiau kai ką ypatingo. Spėju, visi esat matę šį video, kas nematėt – tam pavydžiu, nes pirmą sykį įspūdis ryškiausias. Tai labai iškalbinga (ir, mano akimis, ilga, nors žmonijos laiku ji pasakojama telpa į keturias su puse minutės) istorija apie kūrybos proceso magiją. Oficialiai tai tėra kompozitoriaus Angelo Badalamenti komentaras apie tai, kaip gimė Davido Lyncho „Twin Peaks​“ garso takelis (turbūt labiau derėtų sakyti – teminė daina; tiesiog mažai ką išmanau apie muziką, pataisykit mane tie, kurie išmano geriau). Na, atrodo, sėdi jis prie klepo ir kalba, ar ne? Che che che… tada žiūrėkit toliau! Man tai visų pirma istorija apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą. Apie kalbėjimąsi ir susikalbėjimą tarp dviejų kūrėjų. Apie verbalizacijos, įžodinimo svarbą. Iš praktikos žinau, kad ne visada pavyksta rasti raktinius žodžius ar tiesiog… Skaitykite toliau

Apie trumpą daiktų teikiamos laimės galiojimo laiką

  By

Fantastiškas dalykas. Pamenu, kaip su dauge spūdinom pasipusčiusios padus per miestą, apsėstą Kaziuko šurmuliuotojų, laviruodamos tarp ūbaujančių moterų pakuliniais sijonais, medinių metro ilgio šaukštų, baisių molinių taupyklių, važnų vyrukų juodomis odinėmis striukėmis, su vadinamosiomis „piderastkėmis“ (atsiprašau už žodį) per petį, šlaminančių per dieną uždirbtus eurukus (vėl atsiprašau už žodį, tiesiog kai kurie žmonės taip vadina eurus), – mes kaip kokie lygintuvai slydom per tą šurmul šurmul šurmuliuojančią minią, skuste skutom į Šiltadaržio gatvę, kur mūsų laukė pasakiškas Cezario Graužinio trupės spektaklis („Faustas“), ir aš, prasilenkdama su galingais tautodailininkais ir prekijais, atsargiai ištariau savo palydovei: – Žinai, man atrodo, pasaulis jau yra perpildytas daiktų, tad atėjo metas perpildyti jį gerų emocijų. Kaip neseniai rašiau, mano santykis su daiktais turbūt irgi nėra adekvatus – mane tiesiog neša į šoną, aš noriu evakuotis iš ten, kur daug daiktų. Kai matau šūsnis lininių prijuosčių ir kauges molinių birbynių, many tikrai negimsta noras juostis prijuostę… Skaitykite toliau