Apie norą keisti kitus


Greičiausiai viena knygos eilutė man kliuvo kaip atsakymas į nuolat mane seminaruose, prieš juos ir po jų lydinčius klausimus, kurių laiškuose dažnai sulaukia ir „Ilzės dirbtuvės”:

– O kaip pakeisti savo mamą?
– Kaip išpurtyti negatyvą iš savo vyro?
– Kaip priversti paauglę dukrą pasitikėti savimi?
– Kaip atpratinti dejuoti tetą, nes labai pavargstu nuo jos bambesių?
– Kaip priversti draugę liautis laidyti šlykščius juokelius apie mano antrą pusę?
– Kaip sugėdinti giminę, kad per šventes tiek pletkavoja?
– Kaip priversti žiniasklaidą atsisakyti viso to mėšlino negatyvo?

 

“Daugelis dvasinių mokytojų tvirtina, kad geriausia, ką galime padaryti kitiems, – tobulinti save.”

Akys užkliuvo už šios eilutės skaitinėjant Jan Spiller knygą “Astrologija sielai”, aiškinančią Mėnulio mazgų ir asmenybės evoliucijos sąryšį. Paradoksalu tai, kad ši eilutė JAU buvo kažkieno pabraukta prieš man atsiverčiant knygą, rastą knygų lentynoje sodyboje.

Tobulinti save – va čia tai keistas atsakymas, ar ne?
: )

Net, galima būtų sakyti, nesąmonė – tai dėl ko dabar aš turiu tobulinti save, jei man kirmėles į smegenis varo mama, vyras, teta, draugė ar pati žiniasklaida? Prie ko čia aš? Kiti ir tik kiti atsakingi, kad aš gerai jausčiausi!

Pažįstama man tokia reakcija, nes pati gana ilgą laiką uoliai kovojau su vėjo malūnais ir skirdavau tam begalę energijos. Tačiau su metais atradau labai paprastą ir drauge labai nepaprastą kasdienybės magiją: keičiantis mums, iš tiesų keičiasi ir mūsų santykiai, o drauge – ir tų santykių objektai: ta pati mama, vyras, teta, draugė…

O gal – tokia mintis man šauna pirmą sykį – žmogaus nore keisti kitus ir slypi tylus sielos prašymas keistis pačiam? Tokiu atveju mes galime tyliai pasveikinti kiekvieną savo ketinimą keisti kitą ir perklausti savęs: o kaip galėčiau keistis aš?

Kai sąmoningai susigrąžiname atsakomybę už tai, kaip jaučiamės, ir kai imamės vienų ar kitų būdų sugyventi su savimi geriau, darniau ir gražiau, mes neišvengiamai tobulėjame. Vienam tai galbūt joga, kitam tylos praktika, trečiam įsisąmonintas dėmesingumas, ketvirtam tiesiog “žodžių rėtis” prižiūrint, ką jis kalba, kaip, dėl ko, kokiais žodžiais atsiliepia apie save, savo gyvenimo žmones ir patį pasaulį.

Kelių į sąmoningumą yra daug. Tačiau jei kelią pasirinkome mums tinkamą ir jei išlaikome vadinamuosius “tikrinimus”, kai gyvenimas bando mūsų pasirinkimą ir kelissyk perklausia, ar tikrai norime tobulėti – mes kone fiziškai pajuntame, kad prasidėjo augimas. Mes jaučiame, kad turime truputį daugiau kantrybės, nei vakar. Daugiau atlaidumo. Daugiau savistabos. Daugiau taikos. Daugiau drąsos pasakyti kitam, kaip jaučiamės ir ko norime. Daugiau erdvės mintyse. Daugiau vidinės jėgos priimti realybę tokią, kokia ji yra.

Gal tada pastebėsime, kad paskambinusi mama turi papasakoti ir labai linksmų istorijų.

Kad “negatyviai” nusiteikęs vyras viso labo siekia mus apsaugoti nuo rizikų – ir tiesiog dar nežino kitų būdų tą padaryti.

Kad paauglė dukra vien jos mamai liovusis apie save pačią kalbėti bjauriai pradeda skleistis ir stiprėti.

Kad teta liaujasi dejuoti tuojau pat, kai pagaliau atvirai pasakome, kad tokios kalbos mums kelia tik beviltiškumą ir nusiminimą – ir kai paklausiame, kaip konkrečiai galime padėti jos bėdose.

Kad draugės paklausus, ar mes kada nors šlykščiai atsiliepėme apie jos antrą pusę, ji galbūt pamato save iš šalies, gal iš pradžių dar neigia padariusi kažką blogo, bet galiausiai atsiprašo ir daugiau taip nebesielgia.

Kad giminei pasiūlius naują šventės tradiciją – pasidalinti svarbiausiais metų atradimais, padėkoti vieni kitiems už reikšmingiausius dalykus, pagirti vienas kitą už laimėjimus – laiką ir erdvę užpildo kur kas kokybiškesnis bendravimas, ir minties apie pramogos darymąsi iš svetimų nelaimių tiesiog nelieka.

Ir kad žiniasklaida – kad ir kokia toksiška šiandien ji būtų – taip pat kartas nuo karto pasiūlo įkvepiančią istoriją. Galiausiai, kad yra nepelnytai pamirštų žiniasklaidos kanalų – kai kurie žmonės, dalyvaujantys devynių savaičių EŽD eksperimente, su džiugesiu rašo, kad “atrado” Bernardinus, “Verslo žinias”, LRT, kitus švaresnės, grynesnės, profesionaliau pateiktos informacijos kanalus.

Labai lengva klausti, ką gali, turi, privalo padaryti kitas, kaip jis privalo keistis dėl to, kad mes pasijustume geriau. Tai labai patogu. Nes gavę atsakymą į tokį klausimą, mes nieko neturėsime daryti. Tik laukti, kad tas kitas keistųsi. Ir dar įgysime teisę piktintis, kad jis nesikeičia, ar ne?

Tačiau apie norą keisti kitus iš patirties pasakysiu – tokioj pat situacijoj daug efektyviau paklausti savęs, o ką galiu padaryti , kad šis ryšys keistųsi, tobulėtų, augtų, šviesėtų, stiprėtų?

Tą pačią sekundę susigrąžiname atsakomybę į savo rankas. O atsakomybėje slypi galia keisti dabartį ir savo rytojų.

“Daugelis dvasinių mokytojų tvirtina, kad GERIAUSIA, ką galime padaryti KITIEMS, – TOBULINTI SAVE.”

To ir linkiu.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.