Autorius: Ilzė Butkutė

Apie suaugusius alkoholikų vaikus

  By ,

Jei galėčiau jums rekomenduoti tik vieną vienintelę knygą, kurią siūlyčiau perskaityti šiemet, tai būtų „Suaugę alkoholikų vaikai”. Net drįsčiau spėti, kad ši knyga, jei ji būtų skaitoma masiškai, galėtų pakeisti mūsų šalies mentalitetą iš esmės.   Nuomonės žiniasklaidoje, kurios pasiekė pastaruoju metu, buvo tokios: 70-80 % Lietuvos šeimų yra vienaip ar kitaip paliestos alkoholizmo. Su tuo itin stipriai susiduriu savo darbe, nes į mano seminarus ateina moterų, gyvenančių su alkoholikais vyrais arba merginų, kurių tėčiai gėrė – apie tai sulaukiu laiškų ar moterys užsimena per seminaro pertraukas. Apie alkoholikes mamas prisipažįstama rečiau. Pastaruoju metu toms, kurios įvardina tokią problemą, taip pat drąsiai rekomenduoju šią knygą. „Testavau” šią knygą su žmonėmis, kurių vaikystės namuose buvo geriama, ir galiu pasakyti, kad „Eureka!” akimirkos skaitytojų veiduose buvo dažnos, o kartais palydimos netgi šūksniais. Tačiau šią knygą atsiversti siūlyčiau ne tik tiems, kurių mama ar tėtis gėrė (ar tebegeria ligi šiol). Šią knygą pati autorė… Skaitykite toliau

Apie žmones ir idėjas – per LRT KLASIKĄ

  By , ,

Vieną saulėtą rytą žurnalistė Audra Čepkauskaitė lūkuriavo manęs autobusų stotyje. Ne, ji nėra paparacė ir ji nefotografavo manęs be makiažo, su treningais ir didele kuprine, išsiruošusios trumpų atostogų. Ji mane kalbino savo radijo laidai „Žmonės ir idėjos” – laidos tema buvo išties įdomi: ar kultūra gali išjudinti politiką? Laidoje buvau pristatyta kaip knygos „Atleisk savo šefą” autorė – tą savaitę Darbo ginčų komisijoje buvo svarstomas darbo ginčas tarp Karolio, kurį kviečiau palaikyti FB, ir liūdnai pagarsėjusios reklamos agentūros. Reklamos agentūra kišo! Didžioji mūsų su Audra pokalbio dalis prasideda apytiksliai nuo 18 minutės. 23-iąją laidos minutę perduodu linkėjimų buvusiems kolegoms ir pasakau, kad Karolis yra paskutinis žmogus, kurį iš tos agentūros palaikau ir konsultuoju. Žodžių į vatą laidoje nevynioju: „Kai užsienio investitoriai pamatys, kokie, atsiprašau už žodį, KOLCHOZNIKAI dirba kai kuriose tarptautinėse įmonėse… Ta agentūra, kurioje aš dirbau – tai yra tarptautinė tinklinė reklamos agentūra, kuri iš tikrųjų elgiasi kaip paskutiniai… Skaitykite toliau

Apie jaunimą Darbo biržoje

  By

Vasarą keliaudama po Lietuvą, kelis sykius įsijungiau televizorių. Daugel stebuklų išvydau, daugel netikėtų emocijų patyriau (gal todėl, kad be televizoriaus gyvenu jau daug metų ir pažiūriu jį kas pusmetį tiriamaisiais tikslais). Tačiau dabar – ne apie stebuklus, o apie paprastą realybę. Vieną vasaros penktadienį žiūrėjau žinias. Pasirodo, daugiau nei 500 jaunuolių, baigusių studijas, vien Šiauliuose peržengė Darbo biržos slenkstį. Kiek jų – kiek jūsų – yra visoje Lietuvoje? Liūdniausias buvo užkadrinis komentaras, kad iš šių jaunų žmonių “formuojasi ilgalaikiai bedarbiai”. Visus jaunus žmones, šiuo metu ieškančius darbo, kviečiu praleisti tokią destruktyvią programą pro ausis. Gal ankstesniais metais iš tokių žmonių ir “formuodavosi ilgalaikiai bedarbiai”, tačiau nesileiskit suvaromi į tą patį gardelį ir šeriami tuo pačiu šienu, nes jūs – ne asilai. Galva yra ne tik tam, kad į kaklą neprilytų, ir net jei dėdė žurnalistas generalizuodamas kažką atsainiai pasakė pusei milijono žinių žiūrovų – tai toli gražu nereiškia, kad jo… Skaitykite toliau

Apie atkritimus, arba drėgnas malkas

  By ,

Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės. Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą: – Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės… – Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę? OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI. Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką. Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų. Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys… Skaitykite toliau

Apie frazes, kuriančias darbą arba… bedarbystę

  By

„Ilzės dirbtuvės” po seminarų dažnai sulaukia įdomių laiškų apie tai, kaip „Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyviai eksperimentuoja su savo kalba. Kartais kyla gerų klausimų. Dalinuosi savo atsakymu vienai seminaro dalyvei – galbūt tai bus įdomu toms ir tiems, kurie „ilsisi tarp dviejų darbų”, arba, kaip dažniau sakoma, „ieško naujo darbo”, „ieško svajonių darbo”, ar, dar geriau, „desperatiškai ieško bet kokio darbo”, „nes verkiant reikia užsidirbti pinigėlių”. (Siūlyčiau visad perklausti savęs, ar tai, ką sakome, tarnauja mums ir kuria tokį mūsų savivaizdį, kuris mums patinka, ar, priešingai, savo žodžiais buriame nepasitikėjimą gyvenimo vyksmu, menkavertiškumą ir paniką.) Čia publikuosiu savo atsakymą į jos užklausimą, ką galima būtų sakyti giminėms, kurie nuolat klausia, kaip jai sekasi ieškoti naujo darbo. Ši dalyvė, nesulaukusi atsakymo pirmąjį kartą, atsiuntė antrąjį laišką. Aš laiške jai padėkojau už iniciatyvą, tačiau kadangi sulaukiu tikrai grandiozinio laiškų srauto, čia priminsiu, kad atsakyti į visus laiškus – tikrai už mano fizinių ir techninių… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių pražystame

  By

Egidija – žavinga moteris, su kuria susipažinau „Efektyvių žinučių dirbtuvėse” Klaipėdoje – neseniai savo sienoje parašė tai, ką man labai magėjo pacituoti – ir ji leido. Dėkui, Egidija! „Žodžio galia. Kaktomuša susiduriam ant siaurų senamiesčio kavinės laiptų. Su kažkuo, kas tiktų man į tėvus. „Atsiprašau”, pasigirsta iš abiejų pusių, o jo bendrakeleivis įkandin atsidūsta ” bet koookia graži moteris!…”. Senas lapinas. Suprantu, kad tai iš įpročio mestelėta klasta. Aš tikrai ne jo skonio. Ir iš viso nesu tikra, ar be akinių jis įžvelgė ką nors daugiau nei siluetą. Suprantu. Todėl neatsisuku valiūkiškai mirktelėt. Bet lūpų kampučiai nevalingai pakyla ir aš nusinešu per senamiestį Mona Lizos šypseną, dosniai dalindama ją praeiviams.” Tokia maža, tačiau tokia stipri istorija, puikiai iliustruojanti, KAIP mus iš tiesų paliečia geras žodis. Net iš nepažįstamo žmogaus. O gal – ypač iš nepažįstamo? Būkim dosnūs gerų žodžių. Visai ne todėl, kad Žemė apvali ir viskas grįžta. Tiesiog – tie… Skaitykite toliau

Apie krituolius ir kietuolius

  By ,

Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis. Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų. Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila… Skaitykite toliau

Apie penkis kantrybės mokytojus

  By , ,

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau