Author: Ilzė Butkutė

Apie laisvės skonį ir kvapą

  By

Pastebėjau: kai liaujuosi kažkuo dalintis, tai baigiasi. Pvz., jei parašau eilėraštį, ir nukišu jį į stalčių, „ai, nedėsiu į FB“, tada antrą nubruku, trečią – staiga eilėraščiai liaujasi pas mane tykinę. Manau, taip tiesiog sutrikdau energijos mainus. Ką gi, tai šįsyk beveik iš egoistinių paskatų pasidalinsiu vienu džiugiausių man pastaruoju metu nutikusių dalykų – kad ir jums taip nutiktų ir kad pati šito neprarasčiau, nes neseniai buvau praradusi ir vėl (manau, dėl to, kad tuo su jumis nesidalinau). Na, apie viską nuo pradžių. – Intro – Pernai rudenį mečiau rūkyti. Mečiau be galo lengvai, tik šast – ir viskas. Prieš tai rūkiau 14 metų (Jėzau Kristau rudabarzdi! buvau neblogai apsirūkiusi pana!). Labai džiaugiausi metusi. – Tu labai gražiai pasidažiusi, – sykį man sako draugė sykį vakarieniaujant. – Aš šiandien nesidažiusi, – sakau jai. – Tik akių tušas, ir viskas. – Tu juokauji, – sako ji. – Jei norėčiau pajuokaut, gal… Skaitykite toliau

Keturi nusilenkimai, arba rytinio palaiminimo galia

  By

Parodžiau, kaip darau keturis nusilenkimus, keliems artimiems žmonėms. Po kelių savaičių sulaukiau gerų atsiliepimų – tiek apie gerėjančią nuotaiką ir atsiveriančias naujas galimybes, tiek apie stiprėjantį kūną, tiek apie augančią savistabą ir lengvumą siekiant tikslų. Tad noriu darsyk pasidalinti šia praktika su jumis. “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” apie nusilenkimus taip pat papasakoju, o kartais net sulaukiu žmonių, kurie ateina jau praktikuodami tokį rytinį ritualą ir pasidalina savo įspūdžiais. Apie nusilenkimus visoms pasaulio šalims, laiminant visas gyvas būtybes Žemėje, sužinojau labai seniai, būdama dar paauglė. Nuo tada ir darau juos – kartais, tiesa, užmesdavau, vis tik jų efektas man asmeniškai toks stiprus ir toks teigiamas, kad anksčiau ar vėliau grįždavau prie savo rytinio ritualo. Tąsyk vieną rugpjūčio vakarą tiesiog ėjau pajūriu su ausinuku, ir išgirdau radijo laidą. Ten buvo pasakojama (kiek mano atmintis leidžia atgaminti), kad nusilenkimai kilę iš budizmo* ir skirti jie tam, kad daugiau nebereiktų įsikūnyti šioje Žemėje – nes nusilenkimai… Skaitykite toliau

Apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį

  By

Turbūt visi esame nugyvenę dienų, kai itin stipriai jautėme Žemės trauką: vilkdami koją už kojos nešėmės vos pakeliamą kasdienybės sunkumą. Ir turbūt visi bent sykį esame patyrę begalinio lengvumo, sumišusio su antgamtiška jėga, jausmą, – kai atrodė, kad dar kiek, dar truputis – atsiplėšime nuo žemės ir imsime skristi pilnais plaučiais magiško, į orą keliančio deguonies. Lygiai taip pat turbūt visi esame jautę, kad paliekame gerai ištyrinėtą erdvę ir leidžiamės į naujas gyvenimo platybes – tyrinėti, atrasti, mokytis, užkariauti, kurti, apgyventi naujas žemes. Tad šįsyk – apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį. Bei tolimas misijas apskritai. Kas ta kartais neįveikiama prie žemės mus priplojanti jėga ir iš kur kyla tas jausmas, kad galime skristi? Juk teoriškai visad vaikštome ta pačia Žeme, turinčia tokią pat gravitaciją. Slogų sunkumo jausmą, kai Žemė, rodos, traukia dusyk labiau, aš kildinčiau iš baimės ir nuovargio bei nusivylimų, o nuovargį ir nusivylimus taip pat kildinčiau iš baimės –… Skaitykite toliau

Apie buvimo čia ir dabar malonumą

  By

Pramerkiu akis, ir tiesiai prieš savo veidą, visai greta pagalvės, matau ją, lyg kokią gyvą statulą – be galo patenkintą, sklidiną ramybės, tysančią pusiau gulom, atsukusią man apvalų savo pilvą, nuo malonumo ir išminties primerktomis akimis. Galbūt ir ne storesnė už patį Budą, tačiau tokį rytą – laimingesnė už jį tikrai ne mažiau. – Mano dzeno mokytoja, – bandydama išlaikyti rimtą miną, pasisveikinu linktelėdama galvą, ir nusišypsau. Mano dzeno mokytoja tarsi irgi linkteli man, kiek sujudina vieną ant kitos užmestas letenas, ir ima murkti. Klausimas, ar Buda, iškėlęs gėlę virš savo galvos ir nusišypsojęs mokiniams, galėjo būti iškalbingesnis. Vis tik prisimenu vakar skaitytas mintis, kad pernelyg mėgautis dzadzenu nėra geras ženklas (akivaizdu, kad priešais mane esanti būtybė atvirai mėgaujasi savo praktika, ir dar bando tuo nepadoriu mėgavimusi užkrėsti mane). Kaip ir nėra labai gerai susitelkti į savo mokytoją, nes dzenas skirtas savęs pažinimui. O aš žiūriu į rainą būtybę ir… Skaitykite toliau

Apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius

  By

Tai, kad karts nuo karto užmetu akį į mėnulio kalendorių, nereiškia, kad drauge trinu krištolinį rutulį, kalbu išnykusiomis kalbomis, dūdele groju kobrų lizdui miegamajame po baldakimu ir ryju kardus, kai neturiu ką veikti. Mėnulio kalendorius taip pat nereiškia, kad garaže greta motociklo esu priparkavusi reaktyvinę savo šluotą.   Man mėnulio kalendorius tėra vienas iš instrumentų planuoti kai kuriems dalykams, va ir viskas. Juo remiuosi (daugiau mažiau) jau keturiolika metų. Taip, prisipažįstu, pirmieji keleri metai buvo gana fanatiški, kai aš kiek liguistai, bukai klioviausi rekomendacijomis, tačiau dabar atsižvelgdama į šį kalendorių planuoju viso labo svarbiausius mėnesio įvykius, susitikimus, o visa kita palieku natūraliai tėkmei. Maža to, per šitiek metų sutikau tikrai užtektinai visiškai sveikų, normaliai funkcionuojančių žmonių, kurie remiasi mėnulio kalendoriumi – tarp jų buvo ir sodininkų, ir daržininkų, ir žvejų, ir netgi verslininkių. Nė vienas jų taip pat netrynė krištolinių rutulių ir negrojo kobroms dūdelėmis, taip kad gal nebijokime to… Skaitykite toliau

Apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą

  By

Nuo šeštos ryto atsakinėjau vieno interviu klausimus apie kūrybinį rašymą (well well well, kol nepradėjau rašyti šio posto), ir prisiminiau kai ką ypatingo. Spėju, visi esat matę šį video, kas nematėt – tam pavydžiu, nes pirmą sykį įspūdis ryškiausias. Tai labai iškalbinga (ir, mano akimis, ilga, nors žmonijos laiku ji pasakojama telpa į keturias su puse minutės) istorija apie kūrybos proceso magiją. Oficialiai tai tėra kompozitoriaus Angelo Badalamenti komentaras apie tai, kaip gimė Davido Lyncho „Twin Peaks​“ garso takelis (turbūt labiau derėtų sakyti – teminė daina; tiesiog mažai ką išmanau apie muziką, pataisykit mane tie, kurie išmano geriau). Na, atrodo, sėdi jis prie klepo ir kalba, ar ne? Che che che… tada žiūrėkit toliau! Man tai visų pirma istorija apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą. Apie kalbėjimąsi ir susikalbėjimą tarp dviejų kūrėjų. Apie verbalizacijos, įžodinimo svarbą. Iš praktikos žinau, kad ne visada pavyksta rasti raktinius žodžius ar tiesiog… Skaitykite toliau

Apie trumpą daiktų teikiamos laimės galiojimo laiką

  By

Fantastiškas dalykas. Pamenu, kaip su dauge spūdinom pasipusčiusios padus per miestą, apsėstą Kaziuko šurmuliuotojų, laviruodamos tarp ūbaujančių moterų pakuliniais sijonais, medinių metro ilgio šaukštų, baisių molinių taupyklių, važnų vyrukų juodomis odinėmis striukėmis, su vadinamosiomis „piderastkėmis“ (atsiprašau už žodį) per petį, šlaminančių per dieną uždirbtus eurukus (vėl atsiprašau už žodį, tiesiog kai kurie žmonės taip vadina eurus), – mes kaip kokie lygintuvai slydom per tą šurmul šurmul šurmuliuojančią minią, skuste skutom į Šiltadaržio gatvę, kur mūsų laukė pasakiškas Cezario Graužinio trupės spektaklis („Faustas“), ir aš, prasilenkdama su galingais tautodailininkais ir prekijais, atsargiai ištariau savo palydovei: – Žinai, man atrodo, pasaulis jau yra perpildytas daiktų, tad atėjo metas perpildyti jį gerų emocijų. Kaip neseniai rašiau, mano santykis su daiktais turbūt irgi nėra adekvatus – mane tiesiog neša į šoną, aš noriu evakuotis iš ten, kur daug daiktų. Kai matau šūsnis lininių prijuosčių ir kauges molinių birbynių, many tikrai negimsta noras juostis prijuostę… Skaitykite toliau

Apie pavasarinę vėtrą spintose ir galvoje

  By

Šiandien ketinom su bičiuliais eiti į kiną, tačiau prisiminėm, kad greičiausiai bus grūstys, ir atidėjom ramesniems laikams, nes mėgstu sakyti – kultūra dar nereiškia, kad man dėl jos turi numindyti batus. Tad leidaus apsėdama pavasarinės švaros dvasios ir kaip vėtra prasisukau pro spintas. O gal ne tik pro jas. Prisipažinsiu: turiu tam tikrą – greičiausiai kiek iškreiptą – santykį su daiktais: man kuo mažiau daiktų – tuo ramiau širdy. Nes kuo mažiau daiktų – tuo daugiau erdvės. Kuo mažiau tais daiktais reikia rūpintis – tuo daugiau laiko, energijos ir dėmesio galima skirti man asmeniškai kur kas svarbesniems už daiktus dalykams. Kartais atėję į svečius draugai sako, „o, kaip čia… neperkrauta daiktais!“ – ir aš tai priimu kaip milžinišką komplimentą (turbūt – vieną didžiausių komplimentų), tačiau pati dažniausiai jaučiu tam tikrą povandeninį nerimą, nes man periodiškai vis atrodo, kad namuose jau susikaupė per daug daiktų, ir nesvarbu, kad jie spintose – žiūrėdama… Skaitykite toliau