Apie pasiruošimą Jaunačiai


Žmonės, vieną kitą sykį paskaitę mano tekstų apie Jaunaties praktikas ir patys pradėję švęsti naujo mėnulio ciklo pradžią, paprastai rašo man padėkos laiškus arba gyvai džiaugiasi atėję į seminarus: kad pasinaudojus fazių virsmu, lengviau atsisakyti blogų įpročių, kad lengviau atsisveikinti su tuo, kas nebereikalinga, kad gera simboliškai susitvarkyti namus, ir kad svajonės, sugalvotos Jaunaties vakarą, tikrai lengviau pildosi.

Žiemos pavakarė Venecijoje. Kelionės dažnai būna mano Jaunaties praktikos sąraše.

Jaunaties svarbą sugalvojau ne aš, ji labai svarbi tuose kraštuose, kur gyvenama pagal mėnulio kalendorių (Kinų naujieji taip pat švenčiami per Jaunatį), tačiau man labai smagu, kad žmonės turi naudos iš mano tekstų. Vis tik šįsyk kviečiu kiek iš anksto pasiruošti virsmui. Šįsyk – apie pasiruošimą Jaunačiai.

Intarpas tiems, kurie Jaunatį „naudoja” tik svajonėms rašytis. Norėčiau atkreipti dėmesį į teoriją, kad lengviausiai svajonės pildosi tiems, kurie gyvena nepažeisdami gyvenimo dėsnių, tiems, kurie yra išėję už egoistinės („man, mano, maniškiams”) sąmonės ribų. Įvairiose dvasinėse kryptyse atrandu atsikartojimą: kuo daugiau džiaugsmo suteikiame kitiems, tuo daugiau gyvenimas dovanoja jo mums. Aš manau, kad šie dalykai yra savaime suprantami, tačiau viena EŽD eksperimento dalyvė labai gražiai pasidalino savo įžvalga: „Nieko nėra savaime suprantamo.” Kas labai aišku mums – gali būti visiškai neaišku kitam. Tad šią pastraipą parašiau tiems, kurie mano, kad geriausias būdas pildyti svajones – tai per sukąstus dantis kartoti afirmacijas, pykstant ant visų sutiktųjų, dirbant nekenčiamą darbą su bloga nuotaika, keikiant artimuosius ir šykštint kitiems ne tik žemiškų gėrybių, bet ir geros minties.

Jaunatis yra puikus metas truputį aukščiau pakylėti savo mąstymą, ištraukti savo protą iš užjuodusio pykčio vandens, nuprausti savo širdį nuo puikybės, ir išskalbti nuo pavydo sąmonę – tada taip, svajonės tikrai ims pildytis lengviau, ir ne todėl, kad jas daugiau kartų užrašėme.

Tačiau paprasčiau tokį apsivalymą padaryti jam iš anksto pasiruošus. Ką dar prieš Jaunatį veikiame, ką mąstome, ką kalbame, ką valgome ir geriame, ką skaitome, kada ir su kokia nuotaika einame miegoti – viskas svarbu.

Aš sunkiai įsivaizduočiau gerą Jaunatį, jei išvakarėse kažkas susiniovė su namiškiais, išliejo ant jų visą savaitę darbe kauptą pyktį, tada skaitė pigius straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus, paskui rašė pagiežingus anoniminius komentarus, galiausiai paskambino draugei pasibėdavoti ir visą valandą skundėsi darbu, kolegomis, vyru, vaikais, nesutvarkytais namais, žiniasklaida ir lietuviškomis žvaigždėmis. Po tokio „prasmingo” pokalbio dar įsijungė kokį šokių ar dainų dešimtuką ir peikė kiekvieną matomą dalyvį, o kai jį peikdavo komisija – peikė pačią komisiją ir televizinius projektus apskritai. Tada prisirijo ant nakties rūkytų kumpių, išplempė porą alaus, ir ilgai vartėsi kliuksinčiu pilvu, nes kamavo nemiga nuo tiekos emocijų ir tokio pilno skrandžio.

Rytojus būtų visiškai kitoks, jei jau šiandien įjungtume truputį daugiau sąmoningumo ir jau šiandien imtume dėti kur kas tvirtesnius naujų įpročių ir naujo savęs pamatus.

Dieną prieš Jaunatį:
– stengiuosi gyventi be lietuviškos žiniasklaidos,
– stengiuosi kuo mažiau būti FB,
– stengiuosi anksti keltis (šįsyk pavyko),
– vengiu tinginystės ir apkiautimo,
– vengiu konfliktų,
– vengiu pradėti ką nors nauja, duoti įsipareigojimus,
– tradiciškai tvarkau namus,
– padarau pavedimus, jei tokių yra susikaupę,
– perrenku drabužius ir daiktus, atidedu atidavimui (maždaug kartą per ketvirtį tai būna toks beveik generalinis tvarkymasis).

Daiktų peržiūrėjimą ir nenaudojamų paleidimą keliauti toliau laikau vienu svarbiausių seno mėnulio ritualų.
– Kokia jūsų gera širdis… – man į automobilį sukrovus šešis (!) maišus drabužių ir daiktų vežti į socialiai remtinų žmonių centrą, neseniai pasakė besigraudinanti taksi vairuotoja.
– Taigi daiktai, gulintys spintose, neteikia laimės nei man, nei kitam, – numojau ranka. – Tegul tie daiktai keliauja ir padaro kažką laimingus.

Aukojimo labdarai nelaikau „gerumu”, laikau tai elementariu sąmoningumu. Nei trečią sezoną spintoje marinuojami moraliai pasenę batai, nei nedėvimos suknelės, nei nenešiojami rankinukai, nei vieną sykį perskaitytos knygos, kurių daugiau neatsiversime, nė vieno žmogaus nedaro laimingu – nei tų daiktų šeimininko, nei to, kuris jais galėtų džiaugtis po jo.

Jei pritrūksta laiko rimtesniam apsitvarkymui, namuose susitvarkau bent vieną kampą ir – ypač, jei buvo nelengvas mėnulio mėnuo – simboliškai randu bent vieną daiktą, kurį paleisiu iš savo namų keliauti toliau. Man labai svarbu jausti, kad neužlaikau, nesuturiu, neapriboju gyvenimo tėkmės ir nekaupiu nieko nereikalingo. Porą sykių jau rašiau apie tai, kad atsisakyti reiškia atrasti, dalis skaitytojų labai džiūgavo po šių tekstų susitvarkę namus.

Susitvarkius galima pagalvoti ir apie malonumus.

Jei norisi ramesnio vakaro ir eiti miegoti geresnės nuotaikos, tikrai į naudą bus:
– vonia su jūros druska (tik tiems, kurių normalus kraujo spaudimas),
– galvos masažas,
– veido mažasas,
– pėdų masažas.

Masažų pavyzdžių galite rasti Youtube, jei darysitės masažus prieš miegą, žiūrėkit, kad jie būtų labiau relaksacinio pobūdžio, o ne stimuliuojantys. Užtruksite gal tik pusvalandį visiems masažams, jei rinksitės trumpus, tačiau tiems, kurie iš esmės mėgsta masažus (tai yra viena didžiausių mano pačios silpnybių) – pažadu, kad bus visiškai kitoks vakaras, visiškai kitokios, nurimusios, emocijos, ir miegas bus kitoks, ir rytojaus rytas – taip pat.

O pasilepinus, galima atsigręžti į save ir paklausti: ką savo gyvenime norėčiau pakeisti iš esmės? Stipriai pataisyti? Pagerinti? Kokius gerus klausimus sau galėčiau užduoti?

Niekas nesako, kad viskas nutiks vos spragtelėjus pirštais, ir vis tik – tiek mano skaitytojų, tiek seminarų dalyvių atsiliepimai rodo, kad vidinis apsisprendimas yra lemiamas. Kai yra jis – ima dėliotis ir išorinės aplinkybės. Kol vidinio apsisprendimo nėra, tol galime visą šimtmetį kažką mykti, mindžiukuoti, išvedžioti: „gal ir gerai būtų atsisakyti žlugdančio darbo / alkoholio / draugės emocinės vampyrės, bet nežinau, kažkaip pripratau jau…

Gyvenimas neturi antro dublio. Todėl jei kažkas tikrai slegia ir stabdo, verta bent sau tylumoj atsakyti:

Ką norėčiau palikti šiapus dylančio mėnulio?
Galbūt šiuo metu žlugdote savo santykius ar karjerą alkoholiu? (Klausimas tikrai ne tik vyrams.)
Gal plaučiai jau švokščia ir oda pilka kaip cepelinų spalvos dangus, bet jūs vis dar rūkote vieną cigaretę po kitos?
Galbūt baudžiate save už nepasisekimus persivalgymu ar kitokiu smurtu, nukreiptu į save?
Galbūt leidžiatės piktybiškai išnaudojami darbe?
Gal mėnuo po mėnesio alinate save žvėrišku perfekcionizmu?
O gal „dirbate” giminaičių ar draugų (?) emocine šiukšliadėže, nuolat sugerdami jų neapykantą kitiems asmenims, jų nusivylimus dėl jų pačių iliuzijų, jų panieką kitiems, jų baimes, jų nuovargį, jų pavydą?

Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.

Kviečiu išnaudoti šį ypatingą metą ir sąmoningai padovanoti sau nors truputį daugiau laisvės, nors truputį daugiau kokybės, nors truputį daugiau sveikatos ir nors truputį daugiau gyvenimo džiaugsmo.

(Kartais baigiantis mėnulio mėnesiui būna ir 30-oji mėnulio kalendoriaus diena, Gulbė, kurią galiu pavadinti skirtuku tarp dviejų mėnesių. Ji būna ne kiekvieno ciklo metu, ir esu tiek skaičiusi, tiek pastebėjusi iš praktikos, kad Gulbės diena palengvina vieno ciklo užbaigimą, palikimą kažko, kas trukdo, praeityje. Nors nėra posakio „kaip vanduo nuo gulbės”, vis tik mėnulio kalendoriaus Gulbė padeda išplaukti į naują mėnesį lengviau, gracingiau ir švariau, nusipurčius bent dalį to, kas nereikalinga.)

To ir linkiu.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.