Apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje


Su laiško autorės leidimu, dalinuosi viena jautriausių istorijų, atkeliavusių iš vienos naujausių EŽD eksperimento grupių. Sutinku ne taip ir mažai žmonių, kuriems patiems teko susidurti su sudėtinga diagnoze ar išgirsti ją savo vaikui. Tačiau dalis žmonių pamiršta, kad išgirdę diagnozę, mes vis dar galime RINKTIS, ką galvosime, ką kalbėsime, kaip elgsimės, kokią informaciją naudosime, o kokios vengsime.

Gal įžangai – kelios istorijos. Viena žavi klaipėdietė – be galo simpatiška, inteligentiška, gana aukšta moteris – pati susidūrusi su sudėtinga savo naujagimio diagnoze – man kadaise per seminaro pertrauką pasakė:
– Ilze, kodėl mus visus nuo mažens moko įsivaizduoti blogiausią įmanomą scenarijų? Tikėtis blogiausio, ruoštis blogiausiam?

Ji sakė, kad išgirdusi diagnozę sąmoningai rinkosi vengti tamsiausių scenarijų piešimo. Ir jos sūnus, nepaisant prognozių, užaugo. Ir, jei teisingai pamenu, pats vaikšto, nors buvo žadėta, kad jis to negalės daryti. Aš atsiprašau, jei kažką atkartoju netiksliai – tokie susitikimai gerąja prasme labai sukrečia, įspūdis išlieka ryškesnis už pačius faktus.

Berods tose pat dirbtuvėse buvo kita mama, kurios vos gimusiai dukrelei buvo paskelbtas vienareikšmis verdiktas – mirtina nepagydoma liga, tačiau ta mama pasakojo, kad ėjo ir atkakliai prašė pačių medikų pasakyti kitą diagnozę, o išgirdusi jau pagydomos ligos diagnozę – prašė pasakyti, kiek metų reikės sveikti. Kažkuris medikas jai pasakė, kad užteks dvejų metų. Galbūt tas medikas nenumanė, kokią dovaną padovanojo tai šeimai (ir kokią galią turi mamos tikėjimas bei mamos mintys vaikui).

– Mes taip ją ir auginom, vis kartodami, kad ji sveiksta ir kad kai jai bus dveji metukai, ji bus visiškai sveika. Lygiai po dvejų metų mes padarėme tyrimus ir ji buvo visiškai sveika mergaitė, – aš iki šiol prisimenu tą jaukią, malonią šviesiaplaukę moterį, atėjusią į mano seminarą greičiausiai per vieną iš organizacijų, globojančių po onkologinių ligų sveikstančius vaikus, nes aš kartais jiems dovanodavau vietų savo dirbtuvėse.

Jei šios dvi mamos galėtų atsiliepti ir parašyti man nors po trumpą laišką, kurį galėčiau publikuoti anonimiškai – kokios buvo diagnozės, prognozės, kaip jos pačios elgėsi, kokias mintis rinkosi, kas joms labiausiai padėjo ir ko jos sąmoningai vengė – aš jaučiu, kad jų patirtys būtų labai vertingos kitoms mamoms. Su kiekvienais metais vis aiškiau matau, kad labiausiai žmones įkvepia kitų gyvų žmonių gyvi pavyzdžiai.

Sąmoningumas nėra kažkokia paika išrinktųjų pramoga ir hobis neturinčioms ką veikti namų šeimininkėms. Kai kuriose situacijose sąmoningumas yra gyvybiškai svarbus ir galbūt kartais veikia geriau nei vaistai.

O štai ir šviežias laiškas, kuriuo norėjau pasidalinti. Daugiau konteksto nežinau, jo yra tiek, kiek yra laiške, tačiau ir be daugiau detalių man ši moteris yra susivaldymo, sąmoningumo ir valingo pasirinkimo pavyzdys.

“Laba diena, taip jau nutiko, kad 9 eksperimento savaitės sutapo su mano vizitais pas gydytojus, tyrimais ir mažai mane nudžiuginusiomis išvadomis bei tolimesnio gydymo rekomendacijomis.

Pirminė reakcija – šokas.

Pradėjau domėtis savo liga, ieškot daugiau informacijos internete. Po perskaitytų istorijų mano baimė išaugo nepamatuojamai. Tuo metu piešiau baisiausius savo ateities scenarijus.

Tada prisiminiau pamoką apie nuodus* ir vitaminus** mūsų smegenims. Nusprendžiau daugiau lietuviškų forumų, kur mamos žino viską, nebeskaityt.

Kitą dieną sėdau ieškoti informacijos anglų kalba. Ir čia prasidėjo atradimai. Žmonės dalinosi visai kitokia patirtimi, gyvenimu po gydymo, radau vaikino blogą, kur jis pasakojo apie kopimą į kalnus, dviračių lenktynes ir tai jo gyvenimas po gydymo. Pasijaučiau gavus gerą dozę vitaminų, kurių man labai reikėjo prieš dar vieną tyrimą.

Simboliška, bet tyrimas gruodžio 31 dieną. Kol laukiau savo eilės, du vyriškiai, prie kito kabineto linksmai diskutavo apie savo išgyvenimus, nuo jų juoko aidėjo visas koridorius, o iš konteksto supratau, kad mano likimo draugai. Tik jau daug metų po gydymo, o tą dieną atvažiavo kasmetiniam patikrinimui. Dar dozė vitaminų, nuotaika gerėja.

Galiausiai, praeitą savaitę apsilankiau, pas savo kardiologę, kuri pranešė, kad paskutiniai tyrimai parodė, kad viskas daug geriau nei galvojom prieš tai, kalbos apie operaciją pamirštamos. Panašu, kad būsiu sudalyvavusi dviejuose eksperimentuose.”

* Tai vienos iš EŽD eksperimento savaičių tema.
** Tai kitos savaitės tema laikantis EŽD eksperimento gairių.
Dabar galima registruotis į vasario 3 d. startuosiančią grupę:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/


Bookmark the permalink.

Comments are closed.