Apie žodžius, nuo kurių pražystame


Egidija – žavinga moteris, su kuria susipažinau „Efektyvių žinučių dirbtuvėse” Klaipėdoje – neseniai savo sienoje parašė tai, ką man labai magėjo pacituoti – ir ji leido. Dėkui, Egidija!

„Žodžio galia.
Kaktomuša susiduriam ant siaurų senamiesčio kavinės laiptų. Su kažkuo, kas tiktų man į tėvus. „Atsiprašau”, pasigirsta iš abiejų pusių, o jo bendrakeleivis įkandin atsidūsta ” bet koookia graži moteris!…”. Senas lapinas. Suprantu, kad tai iš įpročio mestelėta klasta. Aš tikrai ne jo skonio. Ir iš viso nesu tikra, ar be akinių jis įžvelgė ką nors daugiau nei siluetą. Suprantu. Todėl neatsisuku valiūkiškai mirktelėt. Bet lūpų kampučiai nevalingai pakyla ir aš nusinešu per senamiestį Mona Lizos šypseną, dosniai dalindama ją praeiviams.”

Tokia maža, tačiau tokia stipri istorija, puikiai iliustruojanti, KAIP mus iš tiesų paliečia geras žodis. Net iš nepažįstamo žmogaus. O gal – ypač iš nepažįstamo?

Būkim dosnūs gerų žodžių. Visai ne todėl, kad Žemė apvali ir viskas grįžta. Tiesiog – tie geri žodžiai iš tiesų kažkam tądien gali būti labai svarbūs. Ar tiesiog labai malonūs.

Aš asmeniškai drąsinuosi ir mokausi juos sakyti net nepažįstamiems žmonėms. Mano „rekordas” buvo prieiti prie vestuvininkų poros, dalyvaujančios fotosesijoje parke prie Zakso, norint pagirti nuotaikos suknelę, kuri IŠ TIESŲ buvo visiškai tobula – tokios gražios net susapnuoti nebūčiau galėjusi.

Ir ką jūs manot? Priėjusi supratau, kad pora… pykstasi – savo tuoktuvių dieną! Jie niovėsi, vyras kėlė balsą ant moters, o jos akyse jau spindėjo ašaros.

Tačiau aš apsimečiau, kad barnio nepastebiu, o nuotakai pasakiau:
– Nuoširdžiai – apgailestauju, jei jums sutrukdžiau, ir vis tik, žinokit, niekaip negalėjau susilaikyti nepriėjusi… Jūs taip gražiai atrodot, tiesiog dieviškai, o Jūsų suknelė – pati gražiausia iš absoliučiai visų, kurias teko matyti! Jūs tiesiog tobula nuotaka!

Jau nuo pirmųjų mano žodžių nuotakos veidas išsyk prašvito, atrodė, kad net veido odos spalva pagyvėjo, nušviesėjo, jos akys išsigiedrijo, ji man nusišypsojo ir labai padėkojo.

O ta suknelė – sakau jums, žmonės! – ta suknelė buvo visiškai karališka, tiesiog tobula: saikinga, elegantiška, išryškinanti liemenį, subtiliai dekoltuota, lengvai krintanti ir siekianti žemę, plonyčio šilko (ar bent jau taip atrodė), dramblio kaulo spalvos. Tiesiog fantastiškas reginys tame žaliuojančiame parke.

Palinkėjau jiems gražios šventės, išsigiedrijo ir jaunikio veidas, apsisukau ant kulno ir nudrožiau pas tuoktuves švenčiančius draugus. Manęs laukė graži diena ir pasakiškas vakaras žibintais išpuoštame sode su magiška muzika, švenčiant dviejų nuostabių žmonių šventę.

Džiaugiausi, kad nuėjau prie tos poros ir pasakiau, ką tikrai galvojau. Man tie geri žodžiai visiškai nieko nekainavo, tik truputį drąsos, o ta pora – esu tikra – vieną dieną pamirš savo vestuvinį barnį, tačiau tikrai prisimins nepažįstamos aukštos ilgaplaukės moters pasakytą komplimentą.

Daugybę sykių skaičiau žmonių laiškuose ir savo akimis mačiau, rengdama „Efektyvių žinučių dirbtuves” įmonėms ar organizacijoms, kaip atgyja žmonių ryšys, kiek naujos jėgos jis įgauna, kaip prašvinta žmonių veidai, kai vieni kitiems jie ištaria išmintingą, nesumeluotą, nuoširdų, gerą žodį. O jį išgirdę – liaujasi neigti tai, ką girdi.

Tas geras žodis nieko nekainuoja ir teužtrunka akimirką, o kitam jis gali būti lyg ilgai lauktas spindulys sušalusiam pumpurui – gyvybiškai būtinas, kad prasiskleistų žiedas. Kitas tą mūsų žodį gali neštis kaip slaptą stiprybės šaltinį visą likusį gyvenimą.

To ir linkiu – gebėjimo būti tais spinduliais ir dėkingumo jų sulaukiant.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.