Apie kasdienį taškymąsi rūgštimi


Kalbos magija, deja, gali būti ne tik baltoji.
– Tėti, jeigu tu rūkysi, aš tave užmušiu, – švelniu balsu sako maždaug 5 metų berniukas traukinyje. Prieš tai jie kalbėjosi apie rūkymo žalą ir mažasis diskusijos dalyvis dabar tiesiog ramiai paskelbė, kaip nubaustų tėtį, jei šis ryžtųsi kenkti sau žalingu įpročiu.

Na, graži ta besąlygiška vaiko meilė, ką jau čia. Aš pati vaikystėje, pradinėje mokykloje sužinojusi apie rūkymo žalą, esu išmušusi tėčiui cigaretę iš rankos. Užkliuvo už ausies man kitkas. “Užmušiu.” Tokių metų vaikas negali tiesiog sugalvoti taip pasakyti. Jis girdėjo taip sakant. Darželyje, kieme. O gal namuose. Nors man labai sunku įsivaizduoti tėvus, greta vaikų – net jei tik juokais – sakančius tokius žodžius kaip “užmušiu”, vis tik pastaruoju metu kai kuriose “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” dalyviai primena ir labai destruktyvių frazių, nekaltai (ir turbūt mažai galvojant) kai kurių žmonių žarstomų kasdieniame gyvenime.

Nutariau dažniausias ar ryškiausias tų frazių surinkti į vieną vietą. Įspėju, kad tai bus vienas “nuodingiausių” mano tekstų. Tiems, kurie jau buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, aš rekomenduoju jį praleisti, nes po šio seminaro daugybė žmonių pradeda tiek geriau girdėti, ką kalba aplinkiniai ir jie patys, tiek kritiškiau žvelgti į tai, ką skaito ir rašo. Manau, jūs tokių frazių tiesiog nenaudojate.

O kitiems galbūt bus proga susimąstyti apie tariamus žodžius ir jų svorį. Kadangi parašytas žodis mus veikia silpniau, nei ištartas, manau, netgi logiškiau sukolekcionuoti šias frazes dabar ir čia, o ne aptarinėti gyvai ateities dirbtuvėse. Vis tik siūlyčiau susilaikyti nuo šio teksto skaitymo, jei šiuo metu esate sudirgę, nusiminę, išgyvenate įtampą ar kitus negatyvius jausmus.

Net parašytas ir net visiškai ne mums adresuotas, tačiau vis tiek mus pasiekęs žodis taip pat mus veikia – tą ne aš sugalvojau, tą rodo moksliniai tyrimai. Šlykščius, tačiau maloniu balsu lyg niekur nieko kasdien kartojamus žodžius galima būtų palyginti su radiacija – jos nematai, tačiau ji vis tiek švitina. Šįsyk palikime kai kurių televizijos laidų radioaktyvumą joms pačioms, ir pabandykim pažvelgti į paprastą, kasdienę, nekaltą mūsų pačių ir aplinkinių šneką. Gali būti, kai kurie susipras, kad visiškai to nenujausdami leidžiasi „švitinami“ savo aplinkinių.

Taigi, pasikabinėkim prie žodžių.
: )

Siūlau labai paprastą būdą pasverti savo žodžius: tariant kiekvieną šių frazių ir bet kuriuos kitus žodžius perklausti savęs, ar norėtųsi, kad tai išsipildytų.

Lygiai taip pat, kai kiti mums panašiais žodžiais “link gero”, “įspėja” ar “bando atvesti į protą”, būtų sveika perklausti to paties.

Mylimam darbe –

“Degantis projektas.”
“Deadline’as.” (Mirtina riba.)
“Terminas yra vakar.” (Taip duodami naują projektą kartas nuo karto pasakydavo visus septynerius metus, kol dirbau reklamos agentūrose. Nes taip pasakyti gi yra labai kieta – tada galim pajusti, kokie reikalingi ir apkrauti darbais esam.)
“Mirsim, bet padarysim.”
“Dūstu nuo darbų.”
“Lekiam kaip akis išdegę.”
“Vėluojam, jau subinė svyla.”
“Išsimiegosim, kai numirsim.”
“Apsivemsiu nuo šitokio krūvio.”
“Neatlaikysiu šito tempo.”
“Dar vienas toks laiškas – ir man širdis sustos.”
“Nieko nebenoriu.”
“Mirtinai pavargau.”
“Vakare būsiu lavonas.”
“Mano kūnas šiąnakt rastas darbo vietoje.”
“Mano palaikai eina namo.”

Skanaus

“Einam paėst.”
“Apsiėdžiau.”
“Sprogsiu.”
“Plyšta pilvas.”
“Prisiputom kaip kiaulės.”
“Apsiš*ksiu, kaip skanu.”

– Norų gražumas –

“Mirsiu, kaip reikia.”
“Džiūstu dėl jo.”
“Alpstu, kaip noriu.”
“Verkiant reikia.”
“Silpna, kaip noriu.”

– Kai skauda –

“Verkiau kruvinom ašarom.”
“Širdį išplėšė.”
“Sielą išdraskė.”
“Sudėliosiu save iš gabalų.”

– Kai linksma –

“Nors mirk iš juoko.”
“Apsim*šiu iš juoko.”
“Plyšom juokais.”
“Uždusiu iš juoko.”

– Diagnozės –

“Daunai.”
“Imbecilai.”
“Debilai.”
“Invalidai.”
“Klimaksinės.”
“Frigidiškos.”
“Aborto liekana.”

Tiesiog primenu – tai iš tiesų diagnozės, ir žarstydami tokias frazes mažiau pažįstamoje kompanijoje negalim žinoti – gal kažkieno mylimas brolis iš tiesų turi Dauno sindromą, gal kažkuri moteris šiuo metu susiduria su amžiaus įtakotų hormoninių pokyčių sunkumais, gal kažkas (juk tuo retai giriamasi) neseniai turėjo abortą – nepasverti mūsų žodžiai kitam gali būti peiliu, suvarytu į nugarą kiaurai stuburo.

Pati mėgdavau gyvenimu nepatenkintoms boboms klijuoti „klimaksinių“ etiketę, paskui, augant reiklumui savo kalbai, lioviausi tai daryti. Kol sykį šią vasarą išsprūdo man socialiniame tinkle – eilinį sykį sulaukiau bjaurių komentarų iš „orių“ ir, žinoma, šventa dvasia gyvų, tad kitus dirbančius ir uždirbančius niekinančių kultūros veikėjų, ir žaibiškai pavadinau juos „klimaksinių kultūrininkių klubu“.

Visai netrukus sulaukiau laiško iš vienos skaitytojos, kuri paklausė, kaip, mano manymu, perskaičius tokią frazę turėtų jaustis ji pati ir kitos moterys, iš tiesų susiduriančios su klimakterinio amžiaus iššūkiais. Nuoširdžiai jos atsiprašiau, padėkojau už labai vertingą pastabą, ir nutariau šį aštrų posakį keisti kažkuo kitu. Manau, „užrūdijusių kultūrininkių klubas“ skamba visai taikliai.

– Būrėjų-mėgėjų pranašystės –

“Nesijaudink, viskas bus blogai.”
“Nėra to blogo, kuris dar nepablogėtų.”
“Bėda viena nevaikšto.”

Na ir nesenas perlas:

“Viskas bus gerai, vaikas gims negyvas.”

Lėti plojimai. Čia kas? Ironija? Cinizmas? Sarkazmas? Šį pavyzdį išgirdau neseniai “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” Vilniuje. Nuoširdžiai užjaučiu šių žmonių aplinkinius, turinčius klausytis tokių dalykų. Vėlgi – laidydami tokius perlus, frazės mylėtojai negali žinoti, gal kažkas šalia yra netekęs kūdikio. O jei jie daro tai net žinodami, kad tokia tikimybė yra – ką gi, medicina čia turbūt jau bejėgė.

– Švelnūs (?) pagąsdinimai –

“Pasikarsiu, kaip užkniso darbas.”
“Nusišausiu, kokie eismo kamščiai.”
“Nusižudysiu, jei jis neateis.”
“Prispardysiu kaimynų vaikus, jei vėl rėkaus.”

– Vietoje “labai” –

Siaubingai graži moteris.”
Žiauriai gerai pabuvom.”
Klaikiai pasiilgau.”
Pasiutusiai smalsu.”
Žvėriškai myliu.”
Beprotiškai išmintingas.”

– “Išmintingi” patarimai –

“Tau teks susidurt su begale piktų žmonių. Auginkis storą odą…”
“Gražus vyras. Saugok jį nuo visokių k****…”
“Mėgaukis, kol jis tau geras. Meilė trunka trejus metus…”
“Džiaukis jaunyste, kol gali. Ji greit praeis…”

– “Gero” linkint kitam –

“Labai džiaugiuosi už tave… Kad tik laimės nepritrūktų…”
“Smagu girdėti, kad patinka naujas darbas… Kad tik tavęs po bandomojo neišmestų, laikysiu špygas.”
“Jūs – tokia graži pora… Kad tik niekas nesupavydėtų.”
“Sveikinam jaunavedžius… Kad tik nesipyktumėt.”
“Laukiesi? Kaip šaunu! Kad tik nieko blogo nenutikų…”
“Toks jūsų vaikas gražus… Kad tik niekas nenužiūrėtų.”
“Tau taip sekasi… Kad tik niekas tau pikto nelinkėtų.”

– Laidojimo namų atstovai linki –

“Griūk negyvas.”
“Išvirsi iš klumpių.”
“Nors virsk iš koto…”
“Pakratysi kojas nuo tiek darbų.”
“Tuoj gausi infarktą, kai sužinosi…”
“Kai pasakysiu naujieną, tai sustos širdis.”
“Tuoj mirtinai nusibadausi.”
“Nusišauk su durų rankena.”

– Samdomo žudiko išpažintis –

“Užmušiu jį, jeigu neatvažiuos manęs šį vakarą.”
“Jei neperves atlyginimo šiandien, buhalterę pakasiu gyvą.”
“Nužudysiu tave savom rankom už šituos bajerius.”

– Mirštančios gulbės giesmės –

“Mirštu iš pavydo.”
“Mirštu iš meilės.”
“Miriau iš nuovargio.”
“Mirštu iš nuobodulio.”
“Mirštu iš alkio.”
“Merdžiu iš neturėjimo ką veikti.”
“Merdžiu kaip specialistas.”
“Merdžiu kaip vyras savo santykiuose.”

– – – –

Ką tokios lyg ir nekaltos, dažnai „iš geros valios“ sakomos kasdienės frazės daro su mūsų sąmone, pasąmone, nusiteikimu, savijauta, emocijomis ir netgi kūnu, iš patirties jau puikiai žino tie, kurie domisi kalbos magija, dalyvavo seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ ar tebedalyvauja devynių savaičių EŽD eksperimente.

Dažnai tie, kurie lyg ir žinojo teoriją dar prieš mūsų susitikimą, vis tik įsitraukę į eksperimentą rašo nuostabos kupinus laiškus – kiek fizinių ir dvasinių jėgų, energijos, geros nuotaikos, ramybės ir džiaugsmo atneša, atrodytų, toks nedidelis pokytis – atsisakymas priimti destruktyvią informaciją ir atsisakymas ją skleisti toliau.

Tačiau tai, kas dažniausiai eksperimento dalyviams kelia nuostabą ir – kai kuriems jų – itin didelį džiaugsmą, pažiūrėjus iš šalies atrodo labai paprasta.

Įsivaizduokite, kad lig šiol gerdavote nuodus – labai mažomis dozėmis, lyg ir nepastebėdami, ir staiga jų atsisakėte. Ir kitiems į maistą nuodų nebepilate. Ar tikrai stebintų tai, kad tiek jūs, tiek aplinkiniai ima kur kas geriau jaustis?

Labai panašūs procesai vyksta ir su informacija, kurią priimame patys ir kurią skleidžiame aplink. Paradoksalu tai, kad dažnai tą pačią mintį galima išsakyti ir labai bjauriai, ir visiškai neutraliai, kartais – netgi savaip pozityviai. Tai – mūsų pasirinkimas.

Mes esame tie, kurie taria savus žodžius. Tad mes patys juos galim ir sijoti. Ir turėtume tai daryti, ar ne? Na o į visus šlykščius palinkėjimus, pagrasinimus ar pranašavimus galima atsakyti:
– O, kad tai, ką čia man siunti, grįžtų tau dešimteriopai, gerasis žmogau!

Negražu? Sutinku. Deja, mano patirtis tokia, kad kai kuriems karksėtojams tik šitokia “grąža” leidžia atsipeikėti ir išgirsti patiems save (ar parašytą virtualų komentarą perskaityti įjungus smegenis).

Būkim sąmoningi ir jauskim atsakomybę už savo žodžius. Lygiai taip pat – ginkim savo gyvenimo erdvę, save ir mums brangiausius žmones nuo destruktyvių aplinkinių transliacijų. Nes mūsų pasąmonė niekad nemiega ir išeiginių neturi. Ir jei kažkas mums prie ausies suka ir suka tą pačią nubrūžintą dejonių plokštelę, džyrina ir džyrina suvargusią, įkyrią piktdžiugos muzikėlę išsiderinusiu smuikeliu, tai mūsų atsakomybė pasakyti:
– Žinai, ačiū už pastangas ir gerus norus. Bet man šitų tavo dainelių jau gana.

Nes tiesiog leisdami kitam diena po dienos groti destruktyvias melodijas, leidžiame jam tikėti, kad čia viskas gerai. Ir kad jis pats teisingai elgias, ir kad mes puikiai jaučiamės jo koncerte.

Tam tikra prasme tai lyg stebėti žmogų, besitaškantį rugštimi: ir mums kliūva, ir jis jau žaizdotas, bet mes iš mandagumo nutylime, kad jis čia daro nesąmonę, ir toliau nuolankiai stebime procesą.

Sustabdydami šį procesą, apdovanojame mažiausiai du žmones: save ir tą, kuris pats to nesuprasdamas taškėsi rūgštimi.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.