Apie gydančius žodžius


Grįžau namo peršlapusi iki paskutinio siūlo, džinsai sušlapo iki ten, iš kur kojos dygsta, tačiau tai man buvo nė motais, nes seniai ėjau namo tokia – kaip čia pasakius, tokia nešina nauja istorija.

Istoriją man padovanojo bičiulė, su kuria labai netikėtai susitikom (ir kurią kadais su kita jos drauge dovanotomis vietomis atsiviliojau į Efektyvių žinučių dirbtuves). Vos grįžusi pakalbinau dvi garbės sargyboje laukiančias kates, persirengiau sausais drabužiais, užsidegiau šviesą nuo liūties užtemusioje virtuvėje, žvakę, kad būtų dar šviesiau, ir skubu pasakoti jums tai, kas pretenduoja patekti į geriausių mano šiemet girdėtų istorijų dešimtuką.

„Ilzės dirbtuvės”.

Mano bičiulė padeda senyviems žmonėms. Kartais slaugydavo juos jų namuose, yra tekę slaugyti ir ligoninėje. Prieš kelis mėnesius ji talkino garbaus amžiaus ponui Julijonui, sergančiam ketvirtos stadijos vėžiu.

Kai ji atkako pas poną Julijoną, išvydo gana liūdną vaizdą: senukas ne tik nebegali atsisėsti ligos patale, jis net nebešneka. Tiksliau, šneka, tačiau – vien tik skaičiais.

– Labas, Julijonai, kaip sekasi?
– Tryyyyyys keturiolika šešiasdešimt aštuoni dvidešimt penki, – sako ponas Julijonas, ir prideda, – trisdešimt penkiasdešimt NULIS!

Mat vėžys Julijonui jau buvo šiek tiek pažeidęs ir smegenis.

Tačiau mano draugė iš savo asmeninės patirties puikiai žino, kaip mūsų savijautą veikia mūsų nusiteikimas ir mūsų tariami žodžiai. Tad ji ėmė ir pasakė:
– Julijonai, kalbėk normaliai, žodžiais. Anksčiau mokėjai, gali ir dabar. Įsivaizduok, kaip bus smagu, kai abu susikalbėsim ir suprasim vienas kitą.

Julijonas iš pradžių buvo apšalęs. Tačiau po kelių dienų jis pradėjo kalbėti. Žodžiais. Tiesa, skaičių vis dar pasitaikydavo, ir vis tik. Kitame mieste gyvenančios jo dukterys, kurių prašymu mano draugė ir apsiėmė slaugyti senuką, negalėjo tuo patikėti.

Be skaičių kalbos, Julijonas turėjo dar vieną ligoniui pavojingą ydą – beveik nevalgė. Mano draugė netruko pastebėti, kad jam tiesiog neskanus ligoninės maistas.
– Julijonai, o ką tu šiaip mėgsti? – paklausė ji. – Pasakyk, aš nueisiu, nupirksiu, pats pagalvok – juk skanų maistą tikrai smagiau valgyti. Įsvaizduok – valgydamas kur kas stipriau jausiesi, greičiau sveiksi. Tai ką parnešt iš parduotuvės?

Julijonas susikaupė, pamąstė, ir pasakė:
– SILKĖS.

Tą dieną Julijonas pradėjo valgyti.

Jo dukterys, išgirdusios tokias naujienas telefonu, ir vėl niekaip negalėjo patikėti tuo, kas dedasi. Tačiau po kelių dienų atvykusios į ligoninę aplankyti tėvo, dar labiau nustebo išvydusios kur kas guvesnį senuką rausvesniais skruostais.

Galiausiai mano draugė ėmė jam sakyti:
– Julijonai, tikrai žinau, kad gali atsisėsti. Žiūrėk, jau tikrai geriau jautiesi, be to, nesenas vyras dar esi. Imk ir atsisėsk vieną sykį toj lovoj, gana gulėt.

Dar ir šiandien, gurkšnodama arbatą mano draugė plačiai plačiai išplečia akis, prisiminusi šį epizodą:
– Tu įsivaizduoji, aš jam taip pasakau, nusisuku, atsisuku – jis sėdi!

Tą dieną Julijonas pradėjo sėstis lovoje.

Atvykusios jo pasiimti iš ligoninės, seserys mano bičiulei prisipažino, kad tėvukui gimtajame miestelyje jau buvo paruošusios… įkapes. Įtariu, jei abi seserys su tokiu nusiteikimu būtų slaugiusios tėvą, jos šią – laidotuvių – viziją būtų lengvai perdavusios senukui. Kokia vizija, tokia ir savijauta.

Ši moteris, sąmoningai ar ne, šiam žmogui padovanojo visiškai naują viziją. Sveikesnio, žvalesnio, stipresnio savęs įsivaizdavimą. Pridėjus jos nuoširdumą, vidinę šilumą, atjautą ir humoro jausmą, turim žmogų, gydantį savo žodžiais.

Istoriją atpasakoju laisvai, ligonio vardas pakeistas, ir dialogai galėjo vykti kiek kitaip, tačiau tikiu, istorijos dalyvė atleis man mažą mano improvizaciją. Jaučiu, kad tiesiog būtina dalintis tokiomis istorijomis.

Beje, žinote, kiek laiko ji slaugė poną Julijoną? Tai yra geriausia istorijos dalis.

Dvi savaites.

Po penkias darbo dienas.

Jie kartu tepraleido dešimt dienų.

Tačiau ji pačia tikriausia šio žodžio prasme senukui dovanojo dar truputį laiko. Galbūt – laiko atsisveikinti su dukromis žodžiais, o ne skaičiais.

Jei dešimt dienų tariami žodžiai taip stipriai pakeitė tikrai sunkaus ligonio būklę, ar mums užteks fantazijos įsivaizduoti, ką geranoriški, išmintingi, palaikantys žodžiai gali padaryti mūsų artimiesiems per kelerius metus?

O kas, jei mūsų žodžiai pasiekia daugiau žmonių, nei vien mūsų artimuosius ir draugus?

2014 vasara,
liūtis,
„Ilzės dirbtuvės”


Bookmark the permalink.

Comments are closed.