Kai įvertini tik praradęs

Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina. Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės“ – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant. O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę … Skaitykite toliau

Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta

Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją. – Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau. – Ir į dangų, – sako mama. Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti. O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas“ – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti. Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai“) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums … Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai“ vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus“, „lyg netyčia“ vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus“ mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji … Skaitykite toliau

Apie naudingų minčių derlių vaduojantis iš skolų

Įkvėpimui. Smaugiamiems skolų, tačiau norintiems iš jų vaduotis ne dar pasiskolinant. Ir ne visiškai atsisakant visų gyvenimo džiaugsmų. (Ir be magiškų „tinklinio marketingo“, „investavimo į auksą“ ir kt. „verslo nuo nulio“ triukų.) Apleidusiems svajones. Gyvenantiems su negatyvių įsitikinimų turinčia antrąja puse. Tai dar vienas gyvas, gražus liudijimas, ką gali vidinis apsisprendimas, sąžiningas darbas su savimi ir savo įpročiais, kūrybiškas požiūris, atidumas savo poreikiams ir – galbūt tai užvis svarbiausia – išgrynintas noras.   Labai gera matyti, kaip žmonėms suveikia paprasti, elementarūs (galbūt pernelyg paprasti, kad apie tai pagalvotų) būdai vengti švaistymo, kopti iš skolų ir taupyti, kuriuos naudojau ir pati. Priešingai, nei sufleruotų raginantys „grąžinti skolas per sukąstus dantis, per kruvinus krumplius, paskutinius marškinius nusiplėšus, visiškai visko atsisakant”, aš net pašėlusiai intensyviai “atidirbinėdama” didžiausias savo gyvenimo skolas kadaise siekiau išsaugoti gyvenimiškus džiaugsmus. Ir kviečiu tą daryti kitus. Nes tikiu, kad gyvenimas gali teikti džiaugsmą net tuomet, kai taisome savo klaidas, … Skaitykite toliau

Kaip viena senjorė ieškojo tinkamos BLIUSKĖS

Paskambinu močiutei. Po kiek laiko sakau: – Vakar Tau visą valandą negalėjau prisiskambinti, buvo užimta, turbūt su kažkuo kalbėjai? – Aha, ir tavo sesė buvo sunerimusi, ji tavo mamai paskui sakė, „gal močiutė kokiose laidotuvėse“. O aš jai sakau, „ne laidotuvėse – restorane buvau!“ A cha cha cha! Buvę kolegos pasikvietė, šventė buvusio direktoriaus jubiliejų. Aš jau šešiolika metų nedirbu, tačiau jie mane vis prisimena, pakviečia kažkur, nors kai kurie patys dar nė į pensiją neišėję. Tai matai, tavo močiutė nerimtai gyvena… – juokiasi. – O, tai gerai! – O šiandien buvau spektaklyje su draugėm. Tada galvoju – kažkas ne taip. Mano močiutė gyvena socialiai ir kultūriškai aktyvesnį gyvenimą, nei aš. Nepamenu, kada buvau su draugais restorane (ėjimas dviese turbūt nesiskaito), ir nepamenu, kada žiūrėjau spektaklį. – O dar žinok visi mano draugai kalba apie tą radijo laidą, kurioje tu dalyvavai. Jie nori su tavim susitikt. Norinčių būtų kokie trisdešimt … Skaitykite toliau

Nemokių klientų frazių kolekcija

Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją“. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.“ Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:   „- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė. – Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama. Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau. – Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką … Skaitykite toliau

Kai kas efektyviau ir maloniau, nei „įspirti sau į vieną vietą“

Taip norėjau už miesto, tiesiog pabūti, pajausti vasarą. Rutiniškas, ribotas protas sakytų: nu jo, maža kas ko nori, pažiūrėk į kalendorių, trečiadienis, darbo diena, veikti tikrai yra ką… Gamtai „nėra laiko“ (kas esti didžiulis melas – laiko visada yra 24 valandos paroj – ir kam jį skirti, sprendžiam patys). O bet tačiau, be rutiniško proto, dar turim ir kūrybišką. Kuris lengvai įsikvepia, lengvai pakyla virš kasdienybės, ir – kai nori – randa sprendimų.   Mane asmeniškai labai įkvepia Roma Pakėnienė – jos FB įrašai dvelkia tokia vasara, tokiu džiaugsmu, ten tiek gamtos, tiek spalvų, tiek skonių. Tiesa, žiemą jos tekstai dvelkia žiema – ten nėra blogo metų laiko, nėra blogo oro. („Patys jūs blogi,“ – sako oras.) Skaitydama jos tekstus, atrodo, persiimu jos gebėjimu džiaugtis ir mylėti gyvenimą, pastebėti detales, atrasti neatrasta.   Skaitau jos įrašus ir galvoju, ooo, kaip ji aprašo! Juk tos akimirkos gamtoj iš tiesų kaip kokios … Skaitykite toliau

Vargo logika: negaliu įpirkti – tai bent įgelsiu

Pasakykit jūs man, iš kur tas gnidiškas kai kurių žmonių noras – jei jie negali kažko įpirkti – tai ateiti ir bent jau skorpioniškai įgelti, iš paskutinių savo menkavertiškų pastangėlių? Prie prekybcentrio dvi pagyvenusios moterys pasistačiusios prekystalį, pardavinėja uogas ir daržoves. Ateinu ir žiūriu į braškes (na, ir į bulbas, bet bulbos ne taip romantiškai skamba nūnai, tai tęsiu apie braškes). Tokios gražios uogos, tokios didelės, raudonos, tik šypso man. Nesergu paranoja „lenkiškoms – ne“, man skanios ir kaimynų braškės. Ir trešnės čia gražios, gal dar gražesnės už braškes, ale man čionais pasirodo brangokos – po 6 eurus už mažikę plastikinę dėžikę. Kažkur mačiau perpus pigiau, tai, galvoju, čia pirksiu tik braškes. (Ir bulbas.) Dabar akimirkai stabtelėkime: tai kieno problema, kad man trešnės atrodo brangokos? Žinoma, mano. Logiška, nu. Negi pardavėjų? Tai aišku, kad ne jų. Jos parduoda už tokią kainą, už kokią žmonės perka. Kas neperka – na, neperka. … Skaitykite toliau

Kas augina ir peni nemokamų paslaugėlių kaulytojus

Atrodo, kad nemokamų paslaugėlių medžiotojai vis dar yra labai opi tema – nors ši tema mano puslapyje buvo skaitomiausia dar 2015-aisiais. Turiu prielaidą, kad jei išrautume su šaknimis šį veltėdišką požiūrį, „jūs man duokit viską, aš jums duosiu špygą“, ir jei žmonės imtų sąžiningai, dosniai atsiskaitinėti vieni su kitais – be kaulijimų, verkšlenimų, manipuliacijų, melo ir šykštumo, Lietuva suklestėtų per vienerius metus. Žemė apvali ir viskas grįžta, ir dangus mano liudininkas – mažai ką norėčiau pamatyti labiau, nei atlėgstančias užkietėjusių šykštūnų ir goduolių širdis matant, kaip jų pačių išjudinta gyvenimo gausos banga atsirita atgal. Tada ir jie rašytų, „Veikia, Ilze, VEIKIA!!! OMG, tikrai netikėjau, bet tikrai VEIKIA!!!“ Deja, kol kasdien atsiranda dirbančių kaulytojams nemokamai ar darančių nesveikas nuolaidėles, jie net neturi progos patyrinėti, kaip mūsų pačių mintys ir veiksmai konstruoja tą gausą. Ar stygių. Tikrąja šių žodžių prasme: kaulytojus augina ir daugina tie, kurie nuolat sutinka tenkinti jų užgaidas. Per … Skaitykite toliau

Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai

Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako: – Ai, iki vestuvių sugis.   Tada dar kiek pamąstęs: – Ranka – ne galva, išgyvensiu.   Tuomet jo veidas nušvinta: – Mąstysiu pozityviai, ir užgis.   Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda: – O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.   Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.   … Skaitykite toliau