„Jie visada buvo šalia, tik reikėjo atsimerkti“

Stebuklas ar ne stebuklas, kad man tyliai taipinant tekstą apie depresiją, gaunu laišką žmogaus, savo jėgomis iškopusio iš SUNKIOS depresijos (jei kada naudojotės Burnso depresijos skale, tai yra nuo 51 balo – tai labai daug). Tokie „sutapimai“ vis dar nustebina. Susimąstau, kad kartais mūsų darbų vaisiai mus pasiveja po laiko (čia kalbama apie mano kūrinį, gimusį dar 2014 m.). Tačiau tų darbų vaisiai galbūt žino, kada mus pasivyti – taip tai, ką atidavėm, grįžta pačiu tinkamiausiu metu, pačiu tą akimirką reikalingiausiu pavidalu, iš paties pačiausio žmogaus.   „Laba diena, Ilze ir Komanda,   Ilgai buvo nedrąsu rašyti laišką, nors jau tuoj baigsiu antrą Jūsų nuotolinę praktiką. Vis atrodė, kad mano patirtis nėra tokia didelė ir reikšminga, kaip kitų Jūsų cituojamų dalyvių. Tačiau pati dirbu su klientais ir žinau, kaip malonu gauti gerą „feedback’ą“. Taigi, pasiryžau.   Labai Jums AČIŪ, kad po truputį vėl atrandu gyvenimo džiaugsmą, tikėjimą ir viltį. Prieš… Skaitykite toliau

Kai dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus

Taip – tokie laiškai man kaip gaivus, šiltas (tikrai šiltas) šiandienos vėjas ant ežero, lėtai tirpdantis žiemos sąstingio pusnis:   „Sveiki, tikrai nežadėjau rašyti atsiliepimo, kai pradėjau EŽD eksperimentą. Nežadėjau, nei pabaigus.   Dabar jau eina į pabaigą NKP. Ir matau: tikrai pasikeitė, tikrai veikia.   Man visą gyvenimą buvo sunku rašyti. Visą gyvenimą galvojau, jog negebu laisvai reikšti minčių. Mano lietuvių kalbos mokytojos žodžiais – esu vaikas, rašantis tiksliais, taisyklingais, trumpais sakiniais, tačiau neturintis polėkio….   Ir jau besibaigiant EŽD, pradėjau sulaukti atsiliepimų: tavo tekstai veža. Rašyk, rašyk.   Iki tol mano merdintis a la verslas (taip aš jį tada vadinau) merdėjo, o dabar jis skleidžiasi, nes jis man mielas 🙂 (…)   Ačiū ir jau laukiu Jaunaties praktikos :)“   Tikrai taip! Aš taip noriu, kad žmonės tai patirtų – „aš galiu: galiu rašyti, galiu kurti, galiu gyventi kitokį gyvenimą, galiu auginti kitokį santykį, galiu dirbti kitokį darbą,… Skaitykite toliau

Kai jausmas yra geriausias vedlys

Trys gyvos iliustracijos, kaip išsivadavus iš vidinio kalėjimo, keičiasi realybė. Pati sau nuolat primenu (nes dejonių ir piktinimosi krašte tai lengva pamiršti), kad tai mes patys renkamės, ką jausti. Ir kad galime jausti visiškai skirtingus dalykus net tose pat situacijose – priklausomai nuo to, kokią istoriją sau pasakojame. Tą patį dalyką gyvenime galima veikti vedinam visiškai skirtingų jausmų. Pavyzdžiui, vieni į darbą eina iš baimės jį prarasti ir neišsimokėti banko paskolos. Kiti į darbą eina iš noro būti naudingais, įsiprasminti, kurti, uždirbti. (Aaa, palaukit, uždirbti jau blogai, ar ne? 🙂 Žinoma, materijos neigėjams – uždirbti blogai, nedvasinga. Bet neigti materiją, sako, labai kenkia ne tik finansinei karmai. Gyvename materijoje. Siela reiškiasi materijoje. Saviraiškai ji dažnai naudoja ir materialius dalykus. Net krikščionybė, kai pasigilini, niekur neteigia, kad uždirbti blogai. Tai tik davatkų interpretacija, iš kurios juokiasi net kai kurie dvasininkai. Nes pinigai tėra priemonė, o juos gerais ar blogais paverčia žmogaus… Skaitykite toliau

Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko „išžvejoti“ iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime „reikia lipti per kitų galvas“ (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie „daug žino, bet nieko nedaro“. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas:   „Jautresni aplinkiniai pastebi mano vidinę… Skaitykite toliau

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia

Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau. Kai sunku sakyti NE Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, „nemandagu“ pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis? Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama. Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių ar meninių paslaugų kūrėjams ne tik dažnai už darbą siūloma „sumokėti“ rekomendacijomis ar menama „garbe“. Ne tik. Būtent šie žmonės – kuriantys… Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Apie aukas, kurios kenkia: kai „gailestis“ tik gilina problemą

Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo „gailesčio“ kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad „gailestis“ neretai reiškia puikybę, nes „gailėdami“ kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų „gaila“. Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti „gailestį“ ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.) Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?

Nors daugiausia žmonių į mano dirbtuves ateina tik todėl, kad jiems mano kursus rekomenduoja juos jau išbandę (ir tai jau yra tūkstančiai lankytojų), yra pavienių žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką darau, o domisi. Pastebiu, – kadangi esu kūrėja ir idėjų vystytoja, daug laiko praleidžianti „savo galvoje“ – kad man pačiai visada aišku, ką darau, ir aš kartais pamirštu detaliau aprašyti tai kitiems. Tad visada dėkoju už gerus klausimus, šįsyk jis skamba taip: Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?   Atsakau labai išsamiai. Abi nuotolinės programos skiriasi iš principo – tikslais, metodais ir rezultatais. Apie tuos skirtumus parašysiu kiek vėliau. Pirma – kuo programos panašios. Abu nuotoliniai kursai yra autoriniai (t.y. ne perpirkti, kaip dabar madinga, iš užsienio pagal „frančizę“, ne nukopijuoti, ne atkartoti, o sukurti mano – lietuvės, ir sukurti mūsų – lietuviškam mentalitetui). Abu kursai atsiradę iš mano asmeninės patirties ir grįžtamojo ryšio tūkstančių dalyvių, buvusių mano seminaruose… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau