13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje

Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : ) Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo “tinkama” kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį? Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio “laisvalaikio” veiklos transformavosi, augo, ir nuo “poilsio” vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus. Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia… Skaitykite toliau

Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. “Paliko pliką, basą,” – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks “dešimtmečio liūtis”). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo “Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo “Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau