Metas grįžti

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau

13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje

Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : ) Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo „tinkama“ kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį? Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio „laisvalaikio“ veiklos transformavosi, augo, ir nuo „poilsio“ vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus. Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia… Skaitykite toliau

Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Šis ne visai tradicinis tekstas bus apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. „Paliko pliką, basą,“ – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks „dešimtmečio liūtis“). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti vitaminą D, tokį reikalingą gerai nuotaikai, gyvenimo džiaugsmu ir jo kokybei. Na o paliktas basas… Skaitykite toliau