Laukinių pievų vasara: nauji gyventojai mano kieme

Kasdien, kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą matau, kaip dosniai Gamta atlygina už tai, kad elgiuos su ja švelniai, pagarbiai. Va prieš kiek laiko mažajame ondatrų tvenkiny antys saugiai išperėjo ančiukų. Aukšta pakrančių žolė, pasirodo, yra labai svarbi sąlyga vandens paukščiams perėti – ji paslepia juos nuo plėšrūnų. Juk galima trumpai pjauti (jei jau labai norisi) kad ir viso kiemo žolę, o palei tvenkinį (ar bent palei dalį tvenkinio) vis tik palikti aukštesnę žolę paukščių ir gyvūnų slėpimuisi.  Galima? Juk tikrai galima. Gera pamatyt, kaip antinas turškiasi laimingas tvenkiny, vis išlipdamas pradžiūti ant SAVO lieptuko, smagu ir netikėta išvysti ančiukų. Linksma pastebėti ir mažąją bebro “giminaitę” ondatrą, plukdančią už save didesnį kuokštą žolių (sako, jos “nuomojasi” kambarį pas bebrus, ir “išsikilimuoja” juos žolėm; Gamta išties neįtikėtina). Įkvėpta mažojo tvenkinio sėkmės, leidau paaugti ir didžiojo tvenkinio pakrantės žolei. Ta aukštesnė žolė (o drauge, matyt, ir labai drėgna vasaros pradžia po didelių liūčių)… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: lietuviškos orchidėjos, gegužraibės

Lietuviška orchidėja, gegužraibė. Ja ir tęsiu Laukinių pievų vasarą, nes vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija (greta gyvūnų viešnagių) yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Žemiau tikra istorija, įvykusi mano vaikystės kaime 2017-aisiais. **** Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau. Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai. … Skaitykite toliau

Laukinių pievų savaitė, arba gamta mūsų kieme

Karantino pradžioj vienos FB komentatorės buvau praktiškai išvadinta nevala, kad pernai pjaudama kiemo žolę nutariau palikti kelis smilgų guotelius, ir juose paskui apsigyveno zuikis (nuotr. žemiau). “Kažkoks košmaras,” – rašė komentatorė, – “tai gal jūs ir namų nesitvarkykit!” Tada supratau, kad karantinas ne visiems lengvas, o kažkam vos pirmos jo dienos neblogai kalė per stogą, jei net TOKIAME KONTEKSTE iš žmogaus pasipila srutos.  Tačiau drauge supratau ir kitą dalyką: yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai nesuvokia, kad savo kieme galima tvarkytis atsižvelgiant IR į laukinę gamtą.  Ir tie žmonės nebūtinai piktybiniai “viską išasfaltuot ir išklot trinkelėm” entuziastai. Jie galbūt tiesiog neturi argumentų draugiškesniam sugyvenimui su gamta, gal nematė gerų pavyzdžių vaikystėj, gal pasaulio pažinimo pamokos nebuvo įdomios, gal tėvai nemylėjo gamtos ir neskiepijo bent jau pagarbos jai. Gal tokie žmonės apskritai niekad apie tai nesusimąstė. Ir gal neįsivaizduoja, kaip smagu ir įdomu tai gali būti: gyventi ne kovojant su gamta,… Skaitykite toliau

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. II dalis

Įsižeminimas Ilzės dirbtuvės

Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save? Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus. Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus. Jei tik jie leidžias. Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus. Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. I dalis

Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą? Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme? (Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius). O gal miegate “įžemintoje” lovoje? Kokie pojūčiai?  Tik knygoje “Įsižeminimas” aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir “įžemintų” lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad “įsižemintų” kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio “įsižeminimo” arsenalo ir naudojate. Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.  Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau… Skaitykite toliau

Kai nepažįstamosios elegancija atima žadą

Paskutinėmis saulėtomis spalio dienomis nutiko toks įvykis, labai kinematografiškas ir labai malonus, sveikai supurtęs mane. Vaikštom su mama saulėtu miestu, kalbamės, ir staiga mus lenkia moteris. Žodis, artimesnis realybei, būtų dama. Dama, prikaustanti žvilgsnį ir sulaikanti kvapą. Ir ji ne lenkia mus – ji plaukia pro mus, lėtai, kaip magiško vėjo gūsis, atnešantis į gyvenimą kažką naujo. Dama pralenkia mus ir lėtai tolsta Basanavičiaus gatve į viršų, o aš negaliu atitraukti akių nuo jos silueto. Tiesi kaip styga, tobulai įliemenuotu rudu švarku vos regimais langeliais, stačiais, tačiau tobulai smulkiais petukais ir lygiai tokiais pat riestais, tačiau tobulai nedideliais švarko skvernais (ar kaip besivadina tie dalykėliai apačioje), visa tai pabrėžia tobulą smėlio laikrodžio figūrą. Ji lėtai tolsta su savo pieštuko stiliaus sijonu vos žemiau kelių, į akis nekrentančiais elegantiškais bateliais, jos tamsiai rudi plaukai surišti į bumbulaitį pakaušyje. Ant dešinės rankos alkūnės ji nešas šviesiai rudos odos retro formos rankinę, o… Skaitykite toliau

Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau

Kas skaito, tas rašo: padavimų džiaugsmas

Gaminu vakarienę, staiga prisimenu ką sau tykiai, nusišypsau, atsisuku, ir modama samčiu klausiu D.: – Ar tu žinai, ką reikšdavo, kai pas mergą atvykdavę piršliai, bet vyrukas būdavęs be nosies skylučių? – NE, – sako jis išpūtęs akis. – O, – nuliūdusi sakau. – Na o jei atvykusiojo batai būdavo tušti? – KĄ? Ne! – sako jis lengvai pasibaisėjęs, lyg būčiau apsirūkiusi. – Oooo, – su augančiu nusivylimu sakau, – o jei vyrutis būdavo vadinamas “dailiu ponaičiuku”? Nežinai, ką tai reiškia? – NE! – O jei vokietuku? – vis dar neprarandu vilties. – NE!!! – Tu vaikystėj neskaitei jokių padavimų, sakmių? – liūdnai klausiu. – NE! – Norberto Vėliaus neskaitei? – NE! – Dailus ponaičiukas, arba vokietukas, be nosies skylučių, su tuščiais batais, reiškė VELNIĄ, – sakau. Ir atsidususi pridedu. – Tai reikia žinoti! Mielos panaitės, pasitikrinkite, ar koks dailus sparną apie jus rėžiąs bernas turi skylutes nosyje, ir ar… Skaitykite toliau

Sekmadienio žygis užšalusiais ežerais

Šiandien (kovo 25 d.) su tėčiu (jis nuotraukoj) praleidom fantastišką dieną gamtoj. Vaikščiojom ledu, su šiaurietiškomis lazdomis. Tai buvo spontaniškas sekmadienio žygis užšalusiais ežerais. Matėm visokių gyvūnų pėdsakų, bebrų dirbinių, ekečių, žvejų, įskaitant nebepastovintį ant kojų žūkliautoją (taip spėjo nuvargt žmogus iki 14 val.). Išmanioji apyrankė rodo, kad nuėjom 10 km. Va dabar man atrodo, kad viena savaitė jau tikrai baigta, ir gali prasidėt kita. Tiesa, grįžus namo iš D. sužinojau, kad ledas jau neva per plonas, kad jau “pilna įspėjimų”. Tad jei norėsite pasivaikščioti ledu, rekomenduoju laikytis saugumo instrukcijų:   – prieš tai pažiūrėkite Youtube mokomųjų video, ką daryti įlūžus, – eikite į žygį su kompanija, – rinkitės pažįstamus ežerus be šaltiniuotų pakrančių ir properšų, – nuolat stebėkite ledo būklę, – sužinokite ledo storį pasiteiravę žvejų, – jei žvejai nebeprašneka, pamatuokite ledo storį įkišę šiaurietišką lazdą į eketę, – jei dėl to kyla žvejų riaušės, skambinkite 112.   O… Skaitykite toliau