Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau

Kas skaito, tas rašo: padavimų džiaugsmas

Gaminu vakarienę, staiga prisimenu ką sau tykiai, nusišypsau, atsisuku, ir modama samčiu klausiu D.: – Ar tu žinai, ką reikšdavo, kai pas mergą atvykdavę piršliai, bet vyrukas būdavęs be nosies skylučių? – NE, – sako jis išpūtęs akis. – O, – nuliūdusi sakau. – Na o jei atvykusiojo batai būdavo tušti? – KĄ? Ne! – sako jis lengvai pasibaisėjęs, lyg būčiau apsirūkiusi. – Oooo, – su augančiu nusivylimu sakau, – o jei vyrutis būdavo vadinamas „dailiu ponaičiuku“? Nežinai, ką tai reiškia? – NE! – O jei vokietuku? – vis dar neprarandu vilties. – NE!!! – Tu vaikystėj neskaitei jokių padavimų, sakmių? – liūdnai klausiu. – NE! – Norberto Vėliaus neskaitei? – NE! – Dailus ponaičiukas, arba vokietukas, be nosies skylučių, su tuščiais batais, reiškė VELNIĄ, – sakau. Ir atsidususi pridedu. – Tai reikia žinoti! Mielos panaitės, pasitikrinkite, ar koks dailus sparną apie jus rėžiąs bernas turi skylutes nosyje, ir ar… Skaitykite toliau

Sekmadienio žygis užšalusiais ežerais

Šiandien (kovo 25 d.) su tėčiu (jis nuotraukoj) praleidom fantastišką dieną gamtoj. Vaikščiojom ledu, su šiaurietiškomis lazdomis. Tai buvo spontaniškas sekmadienio žygis užšalusiais ežerais. Matėm visokių gyvūnų pėdsakų, bebrų dirbinių, ekečių, žvejų, įskaitant nebepastovintį ant kojų žūkliautoją (taip spėjo nuvargt žmogus iki 14 val.). Išmanioji apyrankė rodo, kad nuėjom 10 km. Va dabar man atrodo, kad viena savaitė jau tikrai baigta, ir gali prasidėt kita. Tiesa, grįžus namo iš D. sužinojau, kad ledas jau neva per plonas, kad jau „pilna įspėjimų“. Tad jei norėsite pasivaikščioti ledu, rekomenduoju laikytis saugumo instrukcijų:   – prieš tai pažiūrėkite Youtube mokomųjų video, ką daryti įlūžus, – eikite į žygį su kompanija, – rinkitės pažįstamus ežerus be šaltiniuotų pakrančių ir properšų, – nuolat stebėkite ledo būklę, – sužinokite ledo storį pasiteiravę žvejų, – jei žvejai nebeprašneka, pamatuokite ledo storį įkišę šiaurietišką lazdą į eketę, – jei dėl to kyla žvejų riaušės, skambinkite 112.   O… Skaitykite toliau

Amžinas nuovargis, idėjų stoka ir sėdimas darbas: kaip tai susiję

Rekomenduoju šį tekstą, o ypač – vieną nuorodą jame – toms ir tiems, kurie: – susiduria su nerimo epizodais, – turi graužiančių baimių, – kenčia nugaros skausmus, galūnių tirpimus, – jaučia energijos stygių, – jaučia kasmet „prisilipdant“ po kelis kilogramus, – vis pristinga ūpo, – stringa idėjų generavime, – yra mieguisti net išsimiegoję. Gali būti, kad visas šias būsenas ir būkles stipriai pagerintų toks ✓ senas, ✓ geras, ✓ nepelnytai pamirštas, ✓ lengvas, ✓ visiems prieinamas, ✓ nemokamas, ✓ malonus, ✓ jokio pasiruošimo, jokių papildomų daiktų ar įrangos nereikalaujantis, ✓ genialiai paprastas, ✓ labai sveikas ✓ (tinka visi atsakymai)   užsiėmimas:   vaikščiojimas   Mokslininkai sako: jei mažiau sėdėtume ir daugiau vaikščiotume, būtume ramesni ir sveikesni ne tik fiziškai, bet ir psichiškai (straipsnis nuorodoje – būtinai perskaitykite). Apie fizinę judėjimo naudą ir nejudėjimo žalą kalbėti turbūt nė neverta. Visi žinom. Tik ar darom? Man vienas masažo specialistas sakė, kad nugaroje… Skaitykite toliau

Metas grįžti

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau

Kaip „radau laiko“ tam, kam anksčiau jo nelikdavo

Rugsėjo pirmąją padariau tai, ką jau buvau padariusi prieš porą metų – išsitryniau FB telefone. Pamažėl pajutau, kad ir iš kompo tikrintis FB nebesinori – kaskart prisijungus ima tiesiog dusinti kaugė laiškų. Nesinori – ir nesijungsiu, pamaniau. O dangau, koks geras tai buvo sprendimas. O dangau, kiek daug per šį vieną mėnesį nuveikiau savo viduje ir savo gyvenime. Kiek sprendimų priėmiau, kiek slėgusių situacijų išrišau, kiek biurokratinių kebeknių išnarpliojau, kiek atsakomybės sugebėjau sugrąžinti kolegoms, kiek keliavau, kiek buvau gamtoje, kiek ilsėjausi, kiek vaikščiojau, kiek plaukiojau baseinuose ir kiek sykių buvau pirtyje. 🙂 Kiek dėmesio ir energijos galėjau skirti labiausiai apleistoms, pamirštoms savo gyvenimo sritims. Kiek rudens tonų ir pustonių galėjau pastebėti atsivėrusioje tykumoje. Kokią dozę malonumų, įspūdžių, gerų patirčių, netikėtų susitikimų, kokybiškų pašnekesių gavau. Kiek Lietuvos pamačiau – tiek, kiek turbūt nemačiau per kelerius pastaruosius metus. Tai buvo spalvingiausias, derlingiausias ir galbūt, po ilgo laiko, ramiausias mano rugsėjis ever, nepaisant… Skaitykite toliau

13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje

Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : ) Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo „tinkama“ kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį? Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio „laisvalaikio“ veiklos transformavosi, augo, ir nuo „poilsio“ vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus. Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia… Skaitykite toliau

Apie basas kojas ir žvalias smegenis

Kiekvienąkart sodyboje su begaliniu malonumu nusispiriu batus ir apsiaunu juos tik likus minutei iki kelionės į miestą. Yra buvę, kad ištisas dvi savaites pravaikščiojau basa. Sykį per tą laiką teko trumpam vykti į artimiausią miestą, tad apsiaviau batus. Apsiavusi nebesupratau, kaip žmonės juos kasdien nešioja ir nesiskundžia – avėti batus ir nejausti žemės paviršiaus padais man jau atrodė taip nenatūralu. Tačiau yra kur kas svarbesnių vaikščiojimo basomis privalumų, nei vien tik malonumo jausmas. Šis tekstas yra apie basas kojas ir žvalias smegenis. Apie realią, apčiuopiamą buvimo be batų naudą, apie kurią labai mažai kas kalba. „Paliko pliką, basą,“ – kartais sakoma skundžiantis, vaitojant. Tačiau iš tiesų – vasaros metu – galbūt geriausia, ką galime padaryti kitam žmogui, tai palikti jį pliką ir basą. Gamtoje. Plikas (t.y. ne pernelyg apsirengęs) lauke esantis žmogus gaus saulės (jei tuo metu nevyks „dešimtmečio liūtis“). Ir tai bus natūralios vitamino D dirbtuvės: jo kūnas galės natūraliai gaminti… Skaitykite toliau