Tekstas vasarvidžiui

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo“ (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli, … Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man … Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai   Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai   Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur … Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt … Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl … Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

UAB „Bebradirba“ greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba“ lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba“ – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys! Skaitykite toliau

Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!

Įsivaizduoju klikbaitines portalo antraštes, pagal klikbaitiškumą: „Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!“ „Vasarotojai pritrenkti: rado išniekintą pušynėlį (nuolat atnaujinama)“ „Jaunų ūkininkų sodybą nusiaubė svečias: pamatyk nuotraukas pirmas!“ Iš tiesų neseniai socialiniame tinkle įkėliau tokią nuotrauką: Ir prirašiau: Čia dar vienas gamtos stebuklas. Trisdešimt metų Žemėje nugyvenau nežinodama tokio dyvo, ir tik prieš kelerius metus išsiaiškinau. Žodžiu, mūsų pačių sodintam pušyne vis matydavau šiškų (liet. kankorėžių), suverstų vienon krūvon. Maniau, tėvai. Ale kodėl jie tas šiškas vienan daiktan vis sudeda? – ėmė rastis smalsumas kažkurią vasarą. Galop užklausiau. – Ilze, ČIA PAUKŠČIAI! Čia paukščiai taip padaro! – Nu baikit bajerius, – sakau. – Kodėl jie turėtų tas šiškas nešt į vieną vietą? Tipo TVARKOSI? – Ilze, jie įspraudžia šišką į medžio žievę, kad tvirtai laikytųs, ir išlesa, kas ten jiems skanu. – A cha cha cha! – labai juokiausi. – Ta prasme, gi ne balandžio pirma! – Pažiūrėk pati! … Skaitykite toliau

Kūrybinio rašymo praktika – vakar

tebūnie paslaptis – gal aš mėlyna kovo naktis – ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs tarp žibintų lėtai – per mieguistas Žvėryno gatves ir per snaudžiantį parką – kur vien inkilų kuždesys   tebūnie paslapčia – kaip kaštonuos pakibus delčia buria Žemei iš delno pavasarį – jis prasidės su lakštingalos ašara po pirmutinės liūties ir į žmones žiūrės žalios akys iš miško – kaip čia   tebūnie neramu – liūdesys juk neturi namų kaip kasmet jis bastysis ilgai ir kažkur valkataus kol kiti jį jaukinti pradės ir galiausiai priglaus pavadins jį savu ir augins ligi metų kitų   tebūnie taip trumpai – lyg vaikų paleisti aitvarai – dienos plakas ore – bet vėliau jas po vieną pames – –   ir prie mėlyno lango tu klausi ir klausi savęs ar pavasarį šį – – ar gyvenimą šį – – iš tiesų ar tikrai gyvenai Skaitykite toliau

Keli efektyvūs triukai kūrėjams: pradedantiems

Man tenka dalyvauti įvairiose iniciatyvose, kur susiduriu su pradedančiais kūrėjais. Kartais mane kviečia į kūrybos vertinimo komisijas, kartais – pasidalinti įžvalgomis, kartais – dėstyti kūrybinį rašymą ir kūrybinio mąstymo principus paaugliams, mokytojams, įmonių ir organizacijų darbuotojams. Aš linkiu, kad mūsų šalyje būtų kuo daugiau kūrybiškų žmonių, pačiose įvairiausiose srityse kuriančių kokybišką turinį, originalius sprendimus ir pridėtinę vertę sociumui. Tad sugalvojau pasidalinti vienu kitu universaliu dalyku su savo skaitytojais. Keli efektyvūs triukai pradedantiems kūrėjams yra tai, ką būčiau pati norėjusi sužinoti prieš daug metų. Taigi. Jei norite kurti lengviau, sklandžiau, kokybiškiau ir su didesniu džiaugsmu… PADOVANOKIT TYLOS SAVO AUSIMS.   Vien atsiriboję nuo pasaulio triukšmo, užmezgame tikresnį, gilesnį ryšį su savimi, geriau „girdime“ tai, kaip jaučiamės, ką galvojame. Kūrybinius impulsus – taip pat. Kartais man tenka pasakyti: – Sorry, arba išjungiam šitą death-metal’ą, arba einu užsidarysiu kitame kambary. Aš negaliu rašyti, jei muzika, griaudinti išorėje, nesutampa su atėjusio teksto ritmu. Kartais muzika man padeda rašyti, tačiau … Skaitykite toliau