Keli tekstai rudens pradžiai

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Mėlyna rudens akis

Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.   Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.   Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles“, arba „Vas-Ki-Či“, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.   Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.   Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.   Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį,… Skaitykite toliau

Tekstas vasaros pabaigai

– Atsisveikinant –   kai paskutinė vasaros žvaigždė išsirpusi į šlapią žolę kris pasaulis atsidus ir sumažės – – po savo širdimi pravers duris   rami naktis – anapus žengs visi – garsai, kerai, ūkai, tankmių būtybės kažkas mažytis man į ranką įsikibęs vos girdimai paklaus ar dar esi   žvaigždynų koriui meteorais lašant kaip gervuogė išnokusi tamsa sugers ir mus ir pasimetusį kažką bus taip tyku bet tos tylos bus maža   kažkas į mus nueinančius dėbsos kol žemė vėl įkvėps ir išsiplės jauti ten po širdim dabar nešies – lyg kėkšto plunksną – atspindį šviesos Skaitykite toliau

Tekstas vasarvidžiui

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo“ (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai   Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai   Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur… Skaitykite toliau

Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka

Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką. Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą. Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt… Skaitykite toliau

Žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau krenta, tuo dažniau lūžta

Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti. Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl… Skaitykite toliau

Keli reklaminiai skelbimai – ieškantiems darbščių darbininkų

UAB „Bebradirba“ greitai ir kokybiškai atlieka darbus jūsų kieme jums nežinant. Medžių pjovimo, vertimo, apdirbimo ir nužievinimo darbai ištisus metus. Paslaugos nemokamos, darbštūs savanoriai atvyksta į darbo vietą savo transportu jiems patogiu metu jums nesant namie, medieną išsiveža (jei spėja). Pastabas galite išsakyti kokybės telefonu. **** Vargina medžių gausa sodybos kieme? Pabodo įprasti medžiai? O gal sklypą apžėlę krūmai? UAB „Bebradirba“ lengvai įveiks šiuos sunkumus. Atsiliepimų jau nestokojanti brigada su šauniuoju prarabu priešaky atvyks, išsimatuos, supjaus, nužievins, susmulkins ir nugenės viską, kas atsikišę. Ekologine filosofija gyva įmonė taip pat ruošia malonius siurprizus gamtos mylėtojams: mažųjų laukia šmaikščios šakomis užmaskuotos pragarmėlės, o didieji plaukdami baidarėmis galės galynėtis su žavingomis užtvankomis. UAB „Bebradirba“ – kokybė, greitis, natūralumas. Kokybiškai atliktų darbų nuotraukas pridedame. Įsitikinkite patys! Skaitykite toliau