Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną

Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną. Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają. Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę. Kviečiu… Skaitykite toliau

Kas skaito, tas rašo: padavimų džiaugsmas

Gaminu vakarienę, staiga prisimenu ką sau tykiai, nusišypsau, atsisuku, ir modama samčiu klausiu D.: – Ar tu žinai, ką reikšdavo, kai pas mergą atvykdavę piršliai, bet vyrukas būdavęs be nosies skylučių? – NE, – sako jis išpūtęs akis. – O, – nuliūdusi sakau. – Na o jei atvykusiojo batai būdavo tušti? – KĄ? Ne! – sako jis lengvai pasibaisėjęs, lyg būčiau apsirūkiusi. – Oooo, – su augančiu nusivylimu sakau, – o jei vyrutis būdavo vadinamas „dailiu ponaičiuku“? Nežinai, ką tai reiškia? – NE! – O jei vokietuku? – vis dar neprarandu vilties. – NE!!! – Tu vaikystėj neskaitei jokių padavimų, sakmių? – liūdnai klausiu. – NE! – Norberto Vėliaus neskaitei? – NE! – Dailus ponaičiukas, arba vokietukas, be nosies skylučių, su tuščiais batais, reiškė VELNIĄ, – sakau. Ir atsidususi pridedu. – Tai reikia žinoti! Mielos panaitės, pasitikrinkite, ar koks dailus sparną apie jus rėžiąs bernas turi skylutes nosyje, ir ar… Skaitykite toliau

– Vakarykščio karo memuarai –

Kaip tik šiam metų laikui, arba kūrybinio rašymo atokvėpis: – Vakarykščio karo memuarai –   Tu man ne pirma, ir, spėju, ne paskutinė. Dabar, kai bekvapis tavo kraujas žymi mano miesto gatves, aš galvoju, kad baigėm lygiosiomis. Mūšis buvo ilgas, jėgos lygios. Nors aš likau, o tu ne, mano gyvenimas tavo dėka sutrumpėjo metais. Tu man kainavai šimtą dienų ir šimtą naktų. Ir nors tave – kaip kiekvieną iš jūsų, ateinančių nelauktai, kvepiančių tyla, tobulai išbalusių ir šitokių iki skausmo elegantiškų, – prakeiktų kurtizanių, kurioms neįmanoma atsispirti, – ir nors tave sutikau išskėstomis rankomis, žinojau, kad atėjai čia ne duoti, o imti. Žinojau, kad tesi šnipė, ketinanti vogti mano rankų šilumą, įrašinėti sniege mano pėdsakus, parklupimus ir kritimus, o prie kiekvieno sapno prisegti po judesio daviklį. Įtariau, kad greito miego fazėje gali ateiti kada panorėjusi į mano miegamąjį, pasilenkti virš manęs ir iškvėpti nematomą žvarbos ungurį, kuris, kaskart įsirangęs į… Skaitykite toliau

Knygų akcija iki kovo 15 d., ir paskutiniai vienos jų egzemplioriai

Panašu, kad Knygų mugėje mano knygoms labai gerai sekėsi. 🙂 Knygynas eureka! dėl didelio susidomėjusių skaičiaus pasiūlė man pratęsti Knygų mugės kainas iki kovo 15 dienos. Manau, gera mintis. Knygynas „Eureka!“ labai jaukiai įsikūręs Vilniuje, Daukanto a. 2/10, tačiau knygas siunčia ir į kitus miestus, ir į kitas šalis, ir į kitus žemynus. Kreiptis į juos galima per jų FB, arba el. paštu eureka@knygynas.biz. Tai paskutinės progos įsigyti mano knygų geriausia kaina, ir jau visiškai paskutinės progos gauti ankstesnio leidimo „Atleisk savo šefą“, nes knygynas teturi kelias dešimtis paršelių. Ar knyga bus perleista? Kol kas labai daug kitų reikalų… Skaitykite toliau

Gyvas priminimas, ką reiškia mylėti savo darbą

Kas yra gontai ir malksnos? Kas pirmasis pasaulyje išrado sieninę spintą? Kodėl verta mylėti savo darbą? Kur įvyko nesėkmingiausi mano poezijos skaitymai? Šie ir kiti egzistenciniai klausimai – trumpučiame mano reportaže iš JAV.   Šis medinis namytis – tai poeto Walt Whitman (g. 1819) gimtoji vieta. Viena iš įspūdingų ir viena į kitą nepanašių vietų, kur man teko skaityti savo kūrybą Amerikoj. Ten, beje, prieš porą metų skaičiau net Library of Congress Vašingtone – didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Ale tokis gražus namukas man pasitaikė tik vienas, šį rudenį! 😀   Jei rimtai, Whitmano centre (įrengtame greta šio gimtojo jo namelio) mano skaitymai buvo prasčiausi Amerikoje – kažkaip neužmezgiau kontakto su auditorija, kažkas buvo ne taip. (Gal man vis tik derėjo paklausyti širdies ir prieš renginį užsivožti Whitmano skrybėlę.) Tačiau kitiems poetams tikrai pasisekė, o pats renginys buvo labai gyvas ir linksmas.   Vis tik aš šią vietą labiausiai įsidėmėjau dėl… gidės.… Skaitykite toliau

Keli tekstai rudens pradžiai

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Mėlyna rudens akis

Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.   Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.   Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles“, arba „Vas-Ki-Či“, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.   Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.   Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.   Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį,… Skaitykite toliau

Tekstas vasaros pabaigai

– Atsisveikinant –   kai paskutinė vasaros žvaigždė išsirpusi į šlapią žolę kris pasaulis atsidus ir sumažės – – po savo širdimi pravers duris   rami naktis – anapus žengs visi – garsai, kerai, ūkai, tankmių būtybės kažkas mažytis man į ranką įsikibęs vos girdimai paklaus ar dar esi   žvaigždynų koriui meteorais lašant kaip gervuogė išnokusi tamsa sugers ir mus ir pasimetusį kažką bus taip tyku bet tos tylos bus maža   kažkas į mus nueinančius dėbsos kol žemė vėl įkvėps ir išsiplės jauti ten po širdim dabar nešies – lyg kėkšto plunksną – atspindį šviesos Skaitykite toliau

Tekstas vasarvidžiui

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo“ (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau