Kategorija: Išsipildymų g.

Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

  By ,

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos – jų tikri, išgyventi išsipildymai. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko “išžvejoti” iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime “reikia lipti per kitų galvas” (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie “daug žino, bet nieko nedaro”. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas. ***… Skaitykite toliau

Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

  By , ,

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome

  By ,

Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra. Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai. Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą. Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems,… Skaitykite toliau

Nauja mano knyga – jau Knygų mugėje

  By ,

Nauja, skaidriausia ir tikrai stipriausia lig šiol mano poezijos kolekcija šiek tiek šelmišku pavadinimu: Ilzė Butkutė ir kitos būtybės 🙂 Naują poezijos kolekciją jau turi Knygynas eureka! – Vilniuje, Daukanto a. 2 / 10. Bus ir Knygų mugėje, knygyno stende 5.D16. Kaina: 6,99 €. Knygynas “Eureka!” dirba darbo dienomis, 10.00-18.00., o šią savaitę nuo ketvirtadienio visi išgužės į Vilniaus Knygų mugę, kuri vyks vasario 22-25 dienomis. PS. Viršelio ir visos knygos dailininkas – geriausias knygų dailininkas Lietuvoje (oficialiai) – Jokūbas Jacovskis, poezijos kolekcijos redaktorė – geriausia mano poezijos redaktorė jau daug metų, nuo pat pirmosios mano knygos – Eglė Bielskytė. PPS. Visos kitos būtybės surašytos pačioje knygoje. Kačių čia irgi yra. Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

  By ,

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

  By ,

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) “tinkamą žinutę Visatai”. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu “žemynas”, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

  By ,

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios “rūgštinės kosmetikos” nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

  By , ,

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

  By ,

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

  By ,

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau