Kategorija: EŽD eksperimentas

Apie norą keisti antrą pusę, ir ką su juo (tuo noru) daryti

  By ,

Yra moterų, manančių, kad jei vyro neversi, nepurtysi, nebadysi pirštu į jo klaidas, „nepadėsi” jam susiprasti gėdinimu ar pykčiu – jis nesikeis į gera (kaip kad, žinoma žinoma, keičiasi daugelis moterų, užsiimančių darbu su savimi). Ir iš savos patirties pasakysiu: natūralu, kad pradėjus intensyvų darbą su savimi, ugdantis gebėjimą reflektuoti save (kas šiaip jau psichologų laikoma būtina brandžios asmenybės savybe), mes per padidinamąjį stiklą išvystame ne tik savo, bet ir savo artimo „taisytinas” charakerio puses, keistinas reakcijas ir kitus dalykus, kuriuos, švelniai tariant, galima būtų tobulinti. Kyla noras šiek tiek pakoreguoti artimąjį, o gal ir visai rimtai perdažyti – pagal šventą savo paveikslą, kaip aš juokais sakau. Deja, pamirštame, kad pradėti įmanoma tik nuo savęs. O pagunda pirma paauklėti kitą kai kuriais atvejais gali būti milžiniška. Jei leidžiame laimėti tai pagundai – bjūra ne tik santykiai, bet ir visas „darbas su savimi” nueina šuniui ant uodegos. Kada gi tuo užsiimt?… Skaitykite toliau

Kai laikas mūsų pusėje: keičiant įpročius, santykius ir gyvenimą

  By , ,

Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje. Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali braškančioms šeimoms, galbūt kaip tik dabar stoviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams ir nemokantiems taupyti, ar net gebantiems išgarinti pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar kone pusdieviai, kaip kad rašoma laiške. Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą. Po laišku dar yra mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais: tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės gali būti… Skaitykite toliau

Kuo nuotolinė praktika skiriasi nuo seminaro?

  By ,

Kuo skiriasi seminaras ir nuotolinė praktika? Nutariau parašyti trumpai, nes pastebiu, kad kai kurie skaitytojai painioja seminarus ir praktikas, kartais suplaka viską į viena. Seminaras – tai visos dienos gyvas užsiėmimas konkrečiu metu konkrečioje vietoje. O nuotolinė praktika – tai autorinis „Ilzės dirbtuvių” kursas viena ar kita tema, išdėstytas laike (tradiciškai mano kursai trunka devynias savaites, o dešimtoji yra įtvirtinimui ar papildomam darbui). Žodis „nuotolinis” čia yra raktinis. Kaip gimė idėja rengti nuotolines praktikas? Nuotolines praktikas sukūriau kaip papildomą palaikymą po savo seminarų, tačiau dalyvių atsiliepimai, jų įsitraukimas tobulinant medžiagą ir geranoriškas dalinimasis tuo, ką jiems pavyko nuveikti, leido šias praktikas išauginti iki atskirų programų. Kurso metu dirbantis žmogus iš tiesų neretai nuveikia daugiau, nei atėjęs „tik gerai praleisti laiko” į visos dienos seminarą. Jei 9 iš 10 baigusių praktiką rekomenduoja ją draugams – tai geriausias individualaus darbo naudos įrodymas. Žmonės nerekomenduotų to, kas neduoda vaisių. Tačiau kad tokioms praktikoms… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: kalanetika su Egle jos išsvajotoj salytėj

  By , ,

Artėjant Jaunačiai (ji stoja šį vakarą, 22.12 val.), norisi dar įlieti šlaką kitą alyvos tiems, kurių įgūdis svajoti prigesęs ar kurie veikiau iš viso tingi pasvajoti, nes netiki išsipildymais. Gal netiki, nes nėra patyrę – aš juos suprantu. Tačiau jei neišeina iš pradžių patikėti kuo didesniu, patikėkim mažesniu, paprastesniu išsipildymu – ir jis, jei viską paskui darysim teisingai (tiksliau – jei nekenksim pačiam išsipildymui), įvyks.   Ką tik gavau šį laišką pavadinimu „Mano išsipildžiusi „smulkmena”. (Iš principo drįsčiau ginčytis, ar tai smulkmena, nes žinau, kiek kartais užtrunka rasti jaukią, poreikius atitinkančią vietą, kurioje gali kurti norimą atmosferą. Taip pat ir todėl, kad maži išsipildymai veda mus į didesnius. Bet Jaunaties vakaras, ginčytis vengiu. : ) )   „Sveika, Ilze   Ilgai galvojau ar rašyti, nes gal čia visai smulkmena, kaip man įvyko, bet kaip B. Bartonas yra pasakęs „kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

  By , ,

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai”. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai” jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Metas grįžti

  By ,

Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.   Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.   Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir… Skaitykite toliau

Tingintiems svajoti, bijantiems norėti – keli argumentai Jaunačiai

  By ,

Netrukus – Jaunatis. Sutinku, kad iš esmės visada yra geras metas valyti savo gyvenimą nuo nereikalingų, energiją siurbiančių dalykų balasto, visada geras metas laikytis atokiai nuo agresyvių žmonių, visada geras metas vengti purvinų temų ir svetimų gyvenimų nuoplovų siurbčiojimo, visada geras metas konstruktyviai reikšti emocijas, visada geras metas kurti šiltus artimus ryšius. Ir visada geras metas svajoti – ne egzaltuotai svaičioti euforiškai taškantis emocijomis ir liejant jas kiekvienam sutiktam, o sąmoningai svajoti, suvokiant savo norus ir skiriant jiems laiko. Taip, tam visada yra geras metas. Tačiau Jaunatis yra ypatingas laikas, kai norų sėklos kur kas lengviau sudygsta – dažnai, atrodytų, be papildomų mūsų pastangų. Kas praktikuoja, yra kantrūs – tikrai žino. Prasideda naujas ciklas, jis atneša naujas tendencijas, naujus neregimus vėjus, naujas temas. Labai vertinga būtų sau padovanoti tykumos, privatumo per Jaunatį, ir pabandyti išgirsti tas temas, pajusti tuos naujus vėjus. Tiems, kurie norėtų kažką savo gyvenime keisti į gera, tačiau net… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

  By , ,

Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Apie santykių griovimą ir kūrimą – žodžiais

  By ,

Dar viena tema artėjant Jaunačiai. Šįsyk – akmenys santykių batuose, kurie trina keliaujant gyvenimo keliu. Tačiau ką dažnas daro, kad tuos akmenis iš tų batų iškratytų? Muša kitą! Tiesa, dažniausiai muša tik žodžiais, ir vis tik – kiek tai racionalu? Kol kas nesu mačiusi laimingos poros, kuri staiga, išduodama savo gerų santykių paslaptį, sakytų: – Kodėl mūsų toks geras ryšys? Ai, nieko ypatinga! Mes tiesiog dešimt metų vienas iš kito visko reikalavom, kėlėm vienas kitam sąlygas, kėlėm balsą, vadinom visokiais žodžiais, manipuliavom vienas kitu, gąsdinom, grasinom, koneveikėm. Susikūrė mūsų šeimos tradicija bent sykį per savaitę sodriai apsižodžiuoti, surengti bent porą teatrališkų nekalbadienių per mėnesį… Ir va koks to rezultatas – artimas, intymus, jaukus ryšys. Labai paprasta – ūdykite vienas kitą, reikalaukite, koneveikite, tyčiokitės, bauskite vienas kitą tyla, ir būsite tokie pat laimingi!   Būtų kiek keista, ar ne? Ir, priešingai, atrodytų visai logiška: jei nori konstruktyvaus ryšio, visų pirma pats… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

  By , ,

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai” vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus”, „lyg netyčia” vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus” mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau