Apie negatyvo užkratą artimoje aplinkoje, arba žodžių piktžoles

– Va! Gersim visi pieną, apsirengsim tautiniais rūbais, šoksim ir dainuosim kaip idiotai! – lyg man, nors labiau kalbančiai radijai sako taksi vairuotojas, atsiliepdamas į alko-draudimų pataisų pataisas. Kitas pranešimas apie korupcijos mažinimą jį taip pat įkvepia. – Ane? Kaip mažint korupciją?! Paprasta! Tuoj jums pasakysiu! Patys mažiau vokit! – rėkia magnetolai. Tada ateina orų eilė, jiems irgi atriekta pagal nuopelnus. – Pažiūrėkit! Dangus kaip negro šikna! Kiek galima?! Tada jis – lyg tarp kitko – pradeda kalbėti apie žmones, kurie nori žudytis. Kurie nebemato vilties, kurie nebeatlaiko, iš kurių “viską pavogė”. Ir aš, tiesą sakant, nesistebiu. Jeigu aš kasdien kovočiau su vėjo malūnais, kalbėčiausi su radija ir dangų lyginčiau su anusu, greičiausiai irgi mintys dažniau kryptų į negyvenimą nei gyvenimą. Po truputį įsiterpiu į jo monologą ir vis paminiu pavyzdžių, kad yra žmonių, kurie atlaiko ir didesnius išbandymus nei korumpuota valstybė ar žlugę verslai, ir vis tiek lieka gyventi.… Skaitykite toliau

Sirgti ar sveikti – kam mus “programuoja” viešos žinutės?

Specialiai laukiau laiko, kai gripo sezonas bus nugrimzdęs užmarštin. Vakar pamanau, jau tas metas. Ir pasiūliau savo skaitytojams: o dabar pasigėrėkime kampanija “Sergu atsakingai” ir pažvelkime į mažos, kuklios “Širdažolės” vaistinės palinkėjimą lange. Klausimas jums: kuri žinutė programuoja mus sirgti, kuri – būti sveikais? Taip, taip, žinoma, aš nesakau, kad galime susirgti ar pasveikti nuo vienui vienos frazės. Nors neurocheminiame lygmenyje mus paveikia ir viena frazė, net jei jos nespėjame permąstyti, suvokti iki galo. (Ir aš turiu istorijų, kai žmonės tikslingas frazes, vadinamąsias afirmacijas, naudojo sveikdami nuo sunkių ligų – apie tai pasakojo grįžę į seminarus ar laiškuose, tačiau šįsyk susitelkime į žinutes, kurias ne siunčiame patys, o gauname dovanų iš pasaulio – iš tiesų dovanų ar tik “dovanų”, kabutėse, iš serijos “kaip prastai atrodai”, ir pan.)   Kažkas žinutę “Sergu…” autobusų stotelėje matydavo kasdien. Arba kasdien išvysdavo palinkėjimą būti sveiku, praeidamas pro šią netradicinę vaistinę.   Aš vis dar… Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA… Skaitykite toliau

Kaip saugoti save tragedijų akivaizdoje

Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.   Labas rytas, Ilze, tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.   O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…   Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą… Skaitykite toliau

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, “oi, kas čia tokio”, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: “dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas” (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): “Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

“Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).” Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų… Skaitykite toliau

Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau

“Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad dalinatės savo žiniomis, patirtimi ir atradimais. Jaučiu, kad po šių 9 savaičių, viskas yra kitaip. Aš esu kitokia (ir sau labiau patinku :)). Galvojau parašyti, kai atsitiks kažkas WAU, bet supratau, kad jau atsitiko, tik tai įvyko, regis, taip natūraliai ir nepastebimai, kad nepajutau paties lūžio momento 🙂 Prieš pradedant vardinti pokyčius, noriu pridurti, kad dėl situacijos namie ne viską pavyko taikyti 100%, jutau didelį savo vyro priešinimąsi mano pokyčiams, tai aš dar ties 6-7 savaite koncentruojuosi. Nepaisant to, noriu pasidžiaugti: 1. Mano pagrindinis tikslas įvardintas pirmą savaitę buvo ramesnis, taikus bendravimas su artimaisiais, harmonija namie. Turiu pasakyti, kad nepamenu kada taip gerai sutariau su savo sūnumi! Jam beveik 12, prasideda ankstyvoji paauglystė (kurios taip bijojau), bet dabar esame artimesni nei kada anksčiau! Jis man pasipasakoja paslaptis, ateina pasitarti. Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau. 2. Tiesą pasakius, nustojau… Skaitykite toliau

Apie žmogų, kuris turi atsakymą

Vis sulaukiu laiškų su klausimais, ar dalyvauti EŽD eksperimente kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis, konkretaus žmogaus konkrečiu atveju. Visa ko pradžia yra žmogaus viduje ir šis eksperimentas skirtas tiems, kurie tai nujaučia ar jau labai gerai žino. Visi svarbiausi atsakymai, visi geriausi intuityvūs sprendimai jau glūdi ten. Mes tik galime juos geriau išgirsti, sąmoningai pritildę pasaulio triukšmą. Lygiai taip pat kaip nutykus namams ima girdėtis tiksintis sieninis laikrodis. Jis juk tiksėjo visą dieną. Tik kažkas jį lig tol užgožė. Miesto gaudesys, muzika, gartraukio ūžimas ar mūsų pačių mintys. Taip kad neieškokite papildomo triukšmo, aplinkinių patarimų (ypač – paliepimų dalyvauti) ar mano konsultacijų. Pati tikrai paprasčiausiai fiziškai negaliu skaityti visų laiškų su nupasakotomis aplinkybėmis ir fiziškai į juos visus atsakyti. Tik pats žmogus gali priimti sprendimą dalyvauti. O kaip informacinė dieta veiks konkrečiu atveju, pasakyti būtų tas pat, kaip burti iš kavos tirščių. Įsivaizdavimui, kas galėtų nutikti, aš mėgstu remtis jau sudalyvavusių atsiliepimais. Kartais eksperimentą… Skaitykite toliau

Apie kalbos magiją – “Beatos virtuvėje”

Mane kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė: Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva?   Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio D. su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta. Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai išplečia… Skaitykite toliau

Sugniužusiems, įklimpusiems, užsisukusiems

Gyvai seminaruose sutinku žmonių, po ankstesnių mano seminarų ar nuotolinių praktikų nuveikusių milžiniškų dalykų – žmonių, kurie yra pavyzdžiai man pačiai. Pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurios galbūt padės šiandien skęstantiems neviltyje ar užsisukusiems voverės rate. Viena moteris šią vasarą Efektyvių žinučių dirbtuvėse mums kalbant apie tai, kaip mus veikia destruktyvi informacija, pasidalino savo laimėjimu. Pirmiausia pasakė, kad į EŽD eksperimentą žiemą atėjo labai sunkiu, jautriu gyvenimo metu: skirdamasi su vyru ir jam smurtaujant žodžiais. “Po tų devynių savaičių, žingsnis po žingsnio, aš vėl galiu vaikščioti pakelta galva, ko prieš tai jau nebegalėjau,” – pasakė ji. Visą seminaro laiką slapčia grožėjausi ta jauna moterimi – atrodė, kad ji tiesiog žydi, jos veidas ir kūnas buvo pilni gyvybės ir švytėjimo. Ir nors ji pasibaigus seminarui išėjo, tačiau tarp tų, kas liko diskusijose dar porai valandų, jos intencija liko gyva: vėliau ne vienas žmogus vienaip ar kitaip užsiminė apie patirtą ar tebepatiriamą žodinį smurtą. Esu tikra:… Skaitykite toliau