Blogiausias atsiliepimas iš geriausių

Geras: mamalogas.lt apžvalgoje mano knygą vadina lieva, bet EŽD eksperimentą rekomenduoja ir duoda… 10 balų iš 10. Labai įdomu skaityti atvirai skeptiško ir neigiamai mano atžvilgiu nusiteikusio bei to neslepiančio žmogaus įspūdžius iš EŽD eksperimento, dėl kurio jau ne pirmą sykį sulaukiu nesaldžių pagyrimų už tai, kad apsieinu be saldybių, rasotų rožių, veidą plėšiančių dirbtinių šypsenų, „pozityvumo“ sacharino, saulėlydyje šokančių delfinų ir kūdikių delniukų. Kaip rašoma, „man net kilo noras paklausti kokius narkotikus jie ten tuose mokymuose vartoja“ – na, ką išsiauginam namų sąlygomis, tą ir vartojam, žmonės mes paprasti. 🙂 Galbūt todėl, kad rašymo stilius čia griežtas ir akivaizdu, kad autorė netyvuliuoja visuotine meile man, jos atsiliepimą perskaityti mūsų komandai buvo itin vertinga: „Tai kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Bijojau, kad šios dirbtuvės bus tik dar viena skysta motyvacinė nesąmonė iš serijos „Svarbu svajoti ir tada norai išsipildys“. Tokių prisiklausiau apsčiai ir jos man jau sukelia alerginę reakciją. Tačiau nebuvo nieko… Skaitykite toliau

Moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią

Dalinuosi viena šviesia, nors ir labai skaudžiai prasidėjusia istorija. Tarp kitų mano pasakojimų šis tikrai yra ir įdomus, ir prasmingas. Šios istorijos veikėja – moteris, perkūrusi savo negalią į savo galią. – APSĖDIMAS – Mano draugai ir ypač žmonės, atėję pas mane į svečius, žino, kad jau kurį laiką esu apsėsta smegenų, ypač – neuroninių jungčių, o jei norim būti visiškai tikslūs – neuroplastikos*, tai yra mūsų smegenų gebėjimo persikurti, keistis mokantis. Iš kur mano draugai ir svečiai žino apie mano apsėdimą? Nes nuolat randu progą jiems papasakoti apie kokį nors tyrimą ir ką jis įrodė, o jei tik galiu, atitempiu jiems kokią knygą ar kokį žurnalą ir porinu kažką mostaguodama rankomis, tiesiog džiūgaudama ir užsivežusi nuo tos informacijos, kuria galiu pasidalinti. Nieko negaliu sau padaryt. Dabar su jumis taip pat pasidalinsiu istorija. Ji gali būti aktuali tiems, kurie pažįsta žmonių, auginančių vaikus su mokymosi negalia ar net protiškai atsilikusius vaikus, taip… Skaitykite toliau

Apie miego laboratoriją mūsų namuose

Man labai patinka teorija, kad miego metu siela dirba svarbiausius savo darbus. Tokiu atveju mano siela yra labai užsiėmusi ir labai darbinga. : ) Turiu prisipažinti, kad miegas yra viena didžiausių mano silpnybių nuo pat mažens. Man galit neduoti jokių pramogų, tik duokit pamiegoti – štai ir puikiausia pramoga, ir atsikeliu linksma, ir tokiomis dienomis nuoširdžiai noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Sapnai man taip pat labai svarbūs nuo mažens – kadangi esu sąmoninga sapnuotoja, sapnuose kartais sprendžiu gyvenimiškus rebusus arba tiesiog tyrinėju vaizduotės ir pojūčių ryšius. Net toks, atrodytų, trumpas ir abejotinas gyvenimo džiaugsmas kaip pietų miegas – ir tas man yra saldžiausias desertas. Tad turbūt visai ne keista, kad namuose ėmiau ir įkūriau mažytę miego laboratoriją. Ir jau tuoj prasidės šeštas mėnuo, kai savarankiškai tyrinėju individualius mano miegą ar nemiegą nulemiančius veiksnius. Kaip manote, kiek procentų jūsų pačių miego kokybę pagerina: – ankstyvas prabudimas tos dienos rytą? – mankšta?… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magija, žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus“ ligonius, o gal ir save pačius. Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės“. Po kiek laiko sulaukiau jos laiško. Atsiliepimas apie tai,… Skaitykite toliau

Kas keičiasi išgyvenus informacinę detoksikaciją

Ką galima patirti, stipriai išvalius savo informacinę erdvę ir savo pačių kalbą? Tegul žmonių patirtys kalba pačios. Pateikiu kelias laiškų ištraukas ir kelis ištisus laiškus, su mažyčiais savo komentarais keliose vietose. „Keista, tačiau jaučiuosi „palengvėjusi“, atidaviau daug savo rūbų bei kitų daiktų labdarai, nudžiugo daug žmonių, tad nudžiugau ir aš:) Kartais dar tenka pakovoti su vidiniu burbesiu, tad nusprendžiau nuo rytojaus vėl kartoti eksperimentą, tol kol visi minčių procesai, pozityvumas taps man įprastu reiškiniu. Taip pat pajutau, jog atsirado tikslai, nauji norai, nebesijaučiu pasimetusi gyvenime – juk nepradėjus nebus ir rezultatų! Jūs taip pat labai padėjote mano mamai, tad ačiū! Kalbant su ja apie minčių galią, abi ėmėme žymiai labiau sutarti ir gelbėti viena kitai. Galiausiai šios devynios savaitės man labai padėjo išsliaužti iš „depresijos“. Tai kokia buvau po magistro – na negaliu lyginti viso to su dabartimi. Kartais vis dar trūksta entuziazmo, bet kuomet pagalvoju apie visus jūsų patarimus, atsikeliu ir imu planuoti,… Skaitykite toliau

Apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje

Jau aštuntus metus stebiu, kaip keičiasi žmonių, kurie atsisako save ir kitus teršti destruktyviais žodžiais, gyvenimai. Per tiek metų mačiau mažesnių ir didesnių virsmų, subtilių ir drastiškų permainų. Tačiau vienu svarbiausių man asmeniškai išlieka leitmotyvas, kaip žmonės patys save sargdina – arba patys save sveikatina – savo žodžiais. Manau, tai labai aktualu ir šiuo metu. Per pirmus keleris mano „karjeros“ (kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio) metus mano maža legenda tapusį seminarą „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ aplankė tūkstančiai žmonių, iš daugelio turėjau galimybę gauti labai gyvą, labai atvirą, tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Po to nuotoliniai mano kursai sulaukė keliolikos tūkstančių lankytojų. Daugelis taip pat noriai man rašo ir dalinasi potyriais, atradimais ir laimėjimais… Kartais informacijos srautas toks, kad nebežinau, kuo dalintis, ką skelbti. Tačiau manau, šiuo metu pasauliui reikia kuo daugiau priminimų, kaip stipriai mus veikia mūsų pačių žodžiai, ir… kokie galingi yra mamos žodžiai vaikui. Todėl papildau šią anksčiau skelbtą istoriją naujais… Skaitykite toliau

Apie ilgalaikio įdirbio vaisius

Medus mano širdžiai yra tokie laiškai, atkeliaujantys gerokai po to, kai kadų kadais užsibaigė šios EŽD eksperimento grupės darbas. Yra tokių seminarų ir eksperimento dalyvių, kurios man rašo praėjus pusmečiui, metams, kartais ir dvejiems nuo pirmojo mūsų susitikimo. Aš manau, tai liudija apie savarankiškos veiklos tęstinumą ir yra geriausias įrodymas, kad veikia tai, ką veikiame mes. Euforija, „praregėjimo“ jausmas, labai stiprus įkvėpimas veikti lydi nemažą dalį žmonių, tačiau taip juk nutinka po daugelio seminarų, daugelio gyvų susitikimų – kartais dalyviai, grįžę į mano seminarą antrą kartą, labai gražiai parašo, „šįkart many mažiau skraidymo padebesiais, bet kur kas daugiau sveiko proto ir veiksmo realybėje.“ Be galo gera žinoti, kad įkvėpimas nėra trumpalaikis ir kad jis panaudojamas praktiškai. Nuoširdžiai dėkoju šio laiško autorei ir kitoms bei kitiems, po ilgėlesnio laiko parašantiems man apie vykstančius pokyčius. Tai, kas vyksta žmonių gyvenimuose, susitvarkius informacinę erdvę, kalbą ir galiausiai mintis, gali būti paaiškinama ir mokslu, ir senomis… Skaitykite toliau

Kas vyksta, mums blaivantis nuo negatyvo

Skaudi metafora, tačiau įsivaizuokite sociumą, kuriame per prievartą kasdien esame girdomi nuodais. Kur tik nueinam į svečius – visur įpila nuodų taurę ar stopkelę. Net neišeina išsiblaivyt. Panašiai mes gyvename visuomenėje, kurioje įprasta pirmiausia dalintis blogiausiomis naujienomis, skundais, dejonėmis, juodomis prognozėmis, pletkais ir pasipiktinimais. Vaikštom visad šiek tiek apduję ar ir visai girti nuo negatyvo, besikaupiančio mumyse. Tačiau ta tamsa, ta juoduma, tas skendimas pesimizme – tai ne mes. Tai tik nuodai. Tai tik apgirtimas. Kas vyksta, mums blaivantis nuo negatyvo, labai gerai atskleidžia paprasčiausias informacinis pasninkas. Tąsyk kaip tyčia buvo susirinkusi labai stipri EŽD eksperimento grupė: atkakli, geranoriška, kantri ir išradinga. Jaučiu begalinį malonumą dirbdama su tokiais žmonėmis, o jų atsiliepimai (dabar, 2021-aisiais, jau septintus metus rengiamą) EŽD eksperimentą pripildę naujos prasmės ir naujos jėgos. Kadangi kiekvienąsyk pasidalinusi tikrais tikrų žmonių atradimais sulaukiu komentarų, kad tai labai įkvepia, ir kitiems padeda tomis dienomis, kai einasi sunkiau, šįsyk publikuoju kelis ištisus dalyvių… Skaitykite toliau

Apie šventinių palinkėjimų žodžius

Turbūt daugelis esame girdėję tokių „šventinių“ palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia „geranoriška“ kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė. Ko nesakyti savo porai žiemą? Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta. Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti,… Skaitykite toliau