Apie žodžius, nuo kurių sveikstame


Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei – už kantrybę, už subtilumą, už tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius, o žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies. Sakau tai be noro juos užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters tekstas padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus ar namie slaugomus ligonius.

Laba diena, gerbiama Ilze.

Prieš kelias dienas apsilankiau Jūsų puslapyje (ilzes-dirbtuves.lt) ir perskaičiusi, kad Jūs džiaugiatės sulaukusi atsiliepimų iš EŽD dalyvių praėjus kuriam laikui, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi.

Dirbtuvėse dalyvavau 2015 m. sausį, paskatinta savo Sesės. Jų metu gavau tikrai daug ir naudingos informacijos, taip pat pasikartojau dalį jau iš anksčiau žinotos, bet nebūtinai taikytos. O savaitė po dirbtuvių gavau liūdną, bet kartu ir puikią progą panaudoti tas žinias praktikoje – Mama susilaužė klubakaulį, ir jai turėjo būti protezuotas klubo sąnarys. Metai iki to lūžio mano Mamai buvo labai sunkūs – pirma viena liga kirto iš pasalų, daugmaž nuo jos atsistačius išlindo kita, vėl sudrebindama visą žmogaus pasaulį. Iš ramaus, savimi pasitikinčio žmogaus Mama tapo neramiu, nusilpusiu tiek fiziškai, tiek psichologiškai žmogumi. Ir bac – dar tokia sunki trauma, lyg jau ir taip nebūtų buvę gana viso to „gėrio“. Mamos emocinė ir psichologinė būsena krito kaip akmuo nuo skardžio. Mano tikslas tapo labai aiškus – be kasdienio slaugymo kuo būtiniausiai kelti ir jos nuotaiką. Tad sėdėdama ligoninėje šalia jos klausdavau „Ar Tau pakankamai šilta“ vietoj „Ar nešalta?“, „Gal nori valgyti?“ vietoj „Ar nenori valgyti?“ ir filtravau, filtravau ir dar kartą filtravau savo kalbą nuo visokių neigiamybių ir „nuodų“. Ir Mamos nuotaika buvo giedresnė.

Mama labai apsidžiaugdavo, kai jos aplankyti ateidavo draugai, dažnai po kelis kasdien. Pasitikdavo juos šypsena ir džiaugsmu, kad jie prasklaidys nykią ligoninės atmosferą. Ir gerieji draugai, vos pasisveikinę, pradėdavo: „Vargšele. Kaip Tau paskutiniais metais nesiseka. Tai Tau tikriausiai negera, bloga ir labai skauda? Tau tikriausiai gaila savęs? Už ką Tau kokia nelaimė? Ar kai griuvai skaudėjo? O kai operavo irgi skaudėjo? Tikriausiai pati negali net tos kojos pakelti? Kokia baisi operacija! Ar randas labai didelis ir iš tolo matysis? Na bet vasarą gal kaip nors pavyks jį paslėpti, kai būsi prie ežero. Bet dabar negali pati paeiti? Ir pati iki tualeto negali nueiti? Gali jau kelis žingsnius žengti? O siaube, kaip Tau sunkiai tas gaunasi, kaip baisu, kad nenukristum, kiek Tau tas pastangų kainuoja! Negaliu žiūrėti į Tavo kančias. O kaip ligoninės maistas? Kai aš kažkada gulėjau, taip neskaniai maitino, ir dar vidurius paleidę nuo jo buvo, o arbata kokia neskani. Tikriausiai naktį sunku miegoti – ir skausmas, ir dar ligoninės atmosfera. Ir apskritai kaip baisu ligoninės lovoje gulėti tarp kitų nesveikų žmonių! O kai mano kaimynei buvo lūžęs kaulas, tai jai blogai jį sustatė ir reikėjo peroperuoti ir…“ Ir nuo tokių rūpestingų draugų tirados matydavau, kaip Mamos žvilgsnis su vilties žiburėliu užgesdavo staigiai, lyg ant jo trys tonos srutų būtų užlieta, ir man suspausdavo krūtinę iš liūdesio. Nuo tokių svečių ji greitai pavargdavo („Vargšele, kaip greitai pavargsti, kaip Tave iškankino ta operacija ir skausmas!) ir nebenorėdavo su jais bendrauti. O jie taigi atėjo pabendrauti, dėmesio parodyti, tai negi eis lauk po kelių minučių? Reikia dar pabūti! Ir kai tokių ateina per dieną po kelis su savo kibiru srutų, mano rūpestingai sulipdytas klausimas be neiginių „Ar pakankamai šilta“ sulyginamas su žemėmis tų neigiamybių raganosių. O dauguma gerų norų vedinų draugų net nepastebėjo, kokią įtaką daro jų žodžiai, ir tik keli išgirdo, kai aš jiems tą rodžiau. Ačiū išgirdusiems ir susipratusiems.

Auklėta aš būti mandagia, gerbti vyresniuosius, bet Mamą aš myliu labiau, todėl, vos atėjus tiems „raganosiams“, įsistatydavau naglos kiaulės akis ir be skrupulų pertraukinėdavau jų tiradas sakydama arba kokie tos dienos pasiekimai ir pagerėjimai (pvz., į klausimą „Vos kelis žingsnius tegali paeiti?“ atsakydavau už Mamą „Šiandien dviem žingsniais daugiau ir jie žengti greičiau!“), arba visai kitą temą pradėdama, kad tik jos atspalvis būtų teigiamas. Ir Mama mažiau pavargdavo nuo svečių, šypsena jau užsilaikydavo, savijauta jos būdavo kitokia – geresnė.

Tuo pačiu mokiau ir Mamą vartoti kuo mažiau neiginių ir skatinau pastebėti teigiamus pokyčius, rodančius gijimą, stiprėjimą (vienu pratimu daugiau nei vakar padarė, aukščiau nei vakar koją pakėlė, greičiau tą patį atstumą nuėjo). Ir visa tai, tikiu, padėjo palaikyti tinkamesnę gijimui nuotaiką. Dabar Mama kuo puikiausiai vaikšto ir, pastebiu, gan dažnai jau norimą pasakyti neigiamą frazę pakeičia neutralia.

Tad ačiū, Ilze, už Efektyvių žinučių dirbtuvėse pasidalintą informaciją – ji man labai padėjo sunkiu laikotarpiu. O visiems, kurie lanko ligoninėje esantį žmogų, siūlau neklausinėti apie skausmus, nes jis ar ji, patikėkite, tikrai nepamiršta skausmo ir apie jį papildomai priminti nereikia. Geriau paklauskime „Kaip jautiesi?“ Jei norės, papasakos pats/pati, bet jei apie tai neužsimena, būkime pagarbūs ir nelįskime, kur nekviečia.

Kupinų kūrybos ir vidinės ramybės metų.

Ačiū Jums už tokią viltingą istoriją, ir ačiū visiems, kurie dalinasi savo atradimais ir nuveiktais darbais praėjus ilgėlesniam laikui po dirbtuvių. Man jūsų grįžtamasis ryšys yra labai brangus ir vertingas, o jūsų atsiliepimai žvelgiant į dirbtuvių medžiagą iš laiko perspektyvos padeda stiprinti ir auginti patį seminarą.

Kodėl? Nes iškart po seminaro paprastai pasipila labai daug gerų atsiliepimų, padėkų (žinoma, jei žmonės eidami nesitikėjo, kad aš darysiu auditorijoje stebuklus – deja, būna ir tokių lankytojų). Tačiau tas pradinis įkvėpimas, džiaugsmas, kartais net euforija, dažnai reiškia tiesiog gerąja prasme išjudintus žmogaus pesimizmo pamatus, tam tikrą atsipeikėjimą iš sąstingio ir suvokimą, kad mūsų pačių rankose visada yra labai daug, o atsakomybėje slypi didelė galia keisti savo gyvenimą į gera.

20160102_150201

Vis tik svarbiausi dalykai nutinka per laiką ir laikas yra pats geriausias tikrintojas, kiek atviras žmogus buvo informacijai, kiek jis pats „pasiėmė“ iš seminaro ir ką su tuo paskui nuveikė. Šio laiško autorė šiandien pati man yra Mokytoja, kurios kantrybės ir atkaklumo linkėčiau sau iš visos širdies, o taip pat visiems, kuriems šių savybių šiandien stinga.

PS. Kiti tekstai panašiomis temomis:
apie kasdienį taškymąsi rūgštimi,
apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje,
apie gydančius žodžius,
apie žodžius, nuo kurių pražystame.

PPS. Norintiems į „Efektyvių žinučių dirbtuves“ gyvai – registracija čia. Taip pat dar yra galimybė prisijungti prie EŽD eksperimento – nuotolinės devynių savaičių praktikos.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.